Taip diskusijoje „Kaip užtikrinti, kad socialinis darbuotojas pats atlaikytų ir žmogų palaikytų?“ teigė 8 metus Vilniuje socialinės rizikos šeimas lankanti Donata Amšiejūtė.
Socialinė darbuotoja papasakojo, kaip konkrečiai vyksta darbas, pateikdama vieną iš pavyzdžių.
„6 metų mergaitę tėvai atsiėmė iš vaikų darželio. Vertinant šeimos socialinius poreikius buvo pastebėta, kad ji izoliavosi nuo išorinio pasaulio, tėvai nesusitvarkę socialinių pašalpų, abu vartoja alkoholį, mama galimai turi psichikos sutrikimų. Pamatėme, kad šeimai reikalinga kompleksinė pagalba. Stebino, kad tiek metų ši šeima nepateko į mūsų akiratį“, - sakė socialinė darbuotoja.
Šeima nepripažino problemų, priklausomybės. Maža to, net nepririšdavo agresyvaus šuns, kai ateidavo socialinė darbuotoja, nors šis jau buvo apkandžiojęs kaimynų mergaitę ir dėl to šeimininkei teko aiškintis policijoje.
„Kai ateidavau į namus, moteris specialiai jo neprilaikydavo, iš neverbalinės kalbos buvo matyti, kad net skatindavo jį pulti. Stengdavausi rankine prisidengti, kad šuo neapdraskytų, nesuplėšytų drabužių, kol jis prie manęs įprato“, - pasakojo D. Amšiejūtė.
Iš pradžių į šeimą ji eidavo su asmenine asistente, dėl alkoholizmo ir psichikos sutrikimo skirta mažametės mamai, bijančiai viešumos.
Kartą lankantis šeimoje mama pagrasino išmesti dukrą per langą.
„Paėmėm mergaitę iš nesaugios aplinkos, pajungėme į gelbėjimo planą gimines. Mergaitės nereikėjo vežti į instituciją, ją paėmė teta. Vaikas atsigavo, grįžo į darželį, džiaugiasi gyvenimu, eina į kontaktą tiek su globėja, tiek su psichologe, kuri ją konsultuoja“, - sakė socialinė darbuotoja.
Pasak D. Amšiejūtės, daug dirbta su mergaitės tėčiu, kuris buvo motyvuotas keistis. „Pati jį lydėjau į reabilitacijos centrą, ir šiandien labai džiaugiuosi, kad vyras iš tiesų sveiksta, atsigavo. Tikimės, kad per metus sustiprės fiziškai, psichologiškai, nors praradęs darbą jau rinko butelius gatvėje. Viliamės, kad šitas žmogus atsistatys, pradės dirbti, socializuotis“, - pridūrė socialinė darbuotoja.
Intensyviai dirbama ir su mažametės mama, kurią pavyko palydėti į psichikos sveikatos centrą, nors gydytis delyro (ūminio praeinančio sąmonės ir pažinimo funkcijų sutrikimo. - ELTA), kurį sukėlė alkoholio vartojimas, ji kol kas nesutinka.
„Šeima turėjo daug skolų, moteris nesiregistravo darbo biržoje, nors daug metų nedirbo, sveikata taip pat labai apleista. Bet leidosi palydima pas gydytoją, pasidarė tyrimus. Įsidarbino, moka mokesčius, planuojame apsilankyti pas antstolius ir pasirašyti sutartį, kad pradėtų mokėti skolas. Tik stacionarinio gydymo psichikos sveikatos centre atsisako“, - sakė socialinė darbuotoja.
Vilniaus universiteto prorektorės Birutės Švedaitės-Sakalauskės įsitikinimu, be socialinių darbuotojų visuomenė negali egzistuoti, ši profesija priklauso būtiniausiųjų sąrašui.
„Niekas kitas už mus geriau nežino, kas yra socialinis darbas ir kokių sąlygų reikia, kad jis būtų dirbamas gerai“, - pabrėžė prorektorė, akcentuodama pačių socialinių darbuotojų įsigalinimą, kuris prasideda nuo „aš galiu“.
Politinių sprendimų reikalaujančios problemos - labai nevienodos darbo sąlygos, resursai ir socialinių darbuotojų atlyginimai savivaldybėse, didėjanti praraja tarp vaiko teisių srityje dirbančių socialinių darbuotojų, kurie nuo liepos yra centralizuotos Vaiko teisių apsaugos sistemos dalis, ir likusiųjų, kurie priklauso savivaldybėms.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio žodžiais, deja, savivaldybėse darbuotojai labai skirtingai apsaugoti materialiai, fiziškai, psichologiškai, socialinio draudimo prasme, labai skiriasi tuo, kad vieni į vietas važiuoja automobiliais ar dviračiais, patys pilasi benzino ar yra išvaduoti nuo rūpesčio tuo.
„Važiuojant per savivaldybes akivaizdu, kad socialinis išprusimas savivaldybėse palyginti menkas. (...) Sąlygos turi būti suvienodintos, ir apie tai kalbamasi su savivaldybėmis. Saugumo standartų paketas socialiniam darbuotojui visoje Lietuvoje suformuotas ir bus aptartas bei patvirtintas ministro įsakymų būdu“, - patikino L. Kukuraitis.
Vis dėlto centralizaciją ministras vadintų žingsniu atgal. „Jei norime, kad savivaldybės būtų atsakingos už savo piliečius, jos turi būti atsakingos ir už darbuotojų atlyginimus“, - sakė L. Kukuraitis.
Diskusijoje dalyvavęs Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas akcentavo socialinių darbuotojų perdegimo problemą. Jo įsitikinimu, dėl darbe patiriamos įtampos ir streso socialiniai darbuotojai turėtų už tą patį atlyginimą dirbti keturias dienas per savaitę.
Taip pat jis siūlo galvoti ir apie socialinio darbuotojo garantijų įstatymą. „Policininkai turi, mokytojai, medikai turi garantijas, o socialiniai darbuotojai - pliki. Čia reikia įstatymo“, - kalbėjo Vilniaus vicemeras.
G. Paluckui antrino ir darbo patirtimi pasidalijusi socialinė darbuotoja D. Amšiejūtė.
„Tikrai socialiniai darbuotojai patiria perdegimą. Aš asmeniškai taip pat tą patyriau per 8 darbo metus. Nors myliu savo darbą ir į jį einu su džiaugsmu, realiai nėra pagalbos iš šalies, kad galėtum atsistatyti. Mums trūksta atostogų. 25 darbo dienų atostogų per mažai. Kai turėjome jų daugiau, užtekdavo atsigauti psichologiškai, fiziškai ir dvasiškai“, - lygino socialinė darbuotoja.
G. Palucko nuomone, socialiniams darbuotojams atsigauti, įkvėpti gaivaus oro pasitarnautų keturių darbo dienų savaitė, apmokant už visą.
„Kalbėdami apie sutrumpintą darbo savaitę, turėtume pradėti ne nuo programuotojų, kaip siūloma, o nuo darbuotojų, kurie patiria didžiausią stresą“, - įsitikinęs Vilniaus vicemeras.
Socialinių pedagogų asociacijos valdybos pirmininkė prof. dr. Giedrė Kvieskienė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai linkėjo parodyti lyderystę, sprendžiant socialiniams pedagogams aktualias problemas, ir priminė, kad po kelių dienų profesinę šventę minės socialiniai pedagogai.
ELTA primena, kad Lietuvoje iš viso dirba apie 4,1 tūkst. socialinių darbuotojų, iš kurių 1,2 tūkst. teikia socialinę priežiūrą šeimoms ir kurių darbo užmokesčiui iš valstybės biudžeto skiriamos tikslinės dotacijos.