Tačiau Rusija nėra visagalė, Maidane ji pralaimėjo, bet atsigriebė Kryme ir rytinėje Ukrainoje.
Tokios nuomonės laikosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis, kuris Seime dalyvavo konferencijoje apie nacionalinį saugumą, demokratiją ir žiniakslaidą.
„Rusijos propagandos mašina yra linkusi kas du-tris mėnesius gerokai atsinaujinti ir sparčiai vystosi. Aš neįsivaizduoju, kurios šalys ir kaip galima efektyviai atsispirti šiam puolimui. Taip pat norėčiau pasakyti, kad žaidimas pradėtas ir prieš Lietuvą, o kai žaidimas pradėtas, nežaisti negalima. Yra filmas „Jumanji“: jei jau pradėjai žaisti, išeiti iš žaidimo nebegalima, turi žaisti iki pabaigos. Lietuva jau įsitraukė į žaidimą ir nežaisti negalima“, - teigė G. Mažeikis.
Propaganda – nebūtinai melas
„Propaganda yra tikslingas institucinis įtikinėjimas siekiant formuoti autonomiškai veikiantį ideologinį subjektą, formuoti jo emocinį intelektą, įpročius, veiksmus. Kitaip tariant, gera propaganda siekia to, kad žmogus būtų įtikintas taip, kad kai nerodys televizorius ir bus išjungtas internetas, jis gatvėje ar viešojoje erdvėje elgsis taip, kaip to reikalauja propagandos taisyklės, nepriklausomai nuo to, jei to įtikinėjimo nebus ar ilgą laiką nebus. Tai reiškia, kad yra formuojami ilgalaikiai propagandos subjektai, todėl nebūtinai taikomas trumpalaikis įtikinėjimas. Tam tikslui ne visados reikia meluoti arba tas melas nėra apčiuopiamas“, - pasakojo profesorius.
G. Mažeikio teigimu, propaganda taip pat susijusi ne su informaciniais karais, kaip dažnai suprantama, o su komunikaciniais procesais. Poveikis komunikaciniams procesams reiškia, kad propaganda siekiama paveikti žmonių tarpusavio bendravimo procesą, abipusius ryšius. Kitaip tariant, reikia užmiršti Josephą Goebbelsą ir Propagandos ministeriją – Rusija veikia ne Antrojo pasaulinio karo metodais.
„Aš sakyčiau, šiandieninė Rusijos propaganda technologiniu požiūriu mažai ką turi bendra su sovietine ir ypač Antrojo pasaulinio karo propaganda: nei dinaminiu, nei grupių, nei technologiniu požiūriu“, - sakė profesorius.
Pasiekė proveržį derindami tarpusavio veiksmus
G. Mažeikis akcentavo ne informacines technologijas, kurios apima televizijas, laikraščius ir radiją, ar psichologinio poveikio priemones, kurios naudingos norint paveikti vartotojų lūkesčius, o humanitarines ir socialines technologijas.
„Pastaruosius penkerius metus, kiek man tenka stebėti įvairias Rusijos institucijas, būtent šiose srityse buvo labai pasistūmėta į priekį, steigiami specialūs centrai, kuriuose kuriami humanitariniai ir socialiniai neletaliniai ginklai“, - teigė mokslininkas.
Šia prasme humanitarinės technologijos reiškia istorijos vadovėlių leidybą, filmų kūrimą, patrauklių istorijų pateikimą. Kitaip tariant, istorinis pasakojimas akimirksniu paverčiamas populiariosios kultūros dalimi.
Socialinės technologijos apima senų socialinių ryšių nutraukimą ir naujų grupių bei organizacijų kūrimo skatinimą. Pavyzdžiui, pasak G. Mažeikio, Lietuvoje geriausia veikti ne per tautines mažumas, o per įvairias pilietines organizacijas, kurios keistų egzistuojančią organizacinę ar institucinę visuomenės struktūrą.
G. Mažeikis sako, kad mažiausiai dėmesio reikia skirti politinėms technologijoms, bet ne todėl, kad jos būtų nepopuliarios, o tiesiog todėl, kad jos mažai pasikeitė. Tarkime, politikų papirkinėjimas buvo populiarus dar Abiejų tautų Respublikos laikais ir šioje srityje neišrasta nieko naujo.
Mokslininko teigimu, geriausiai propaganda veikia, kai ji derinama su ekonominiais ar kariniais bei politiniais veiksmais ir Rusija, jo nuomone, šiame lauke yra itin pasikausčiusi.
„Propagandinių veiksmų ir kitų karinių, ekonominių bei teritorinių veiksmų derinimas rodo, kaip dirba tarpdisciplininės komandos, kurios sugeba tarpusavyje derinti veiksmus, ką buvo sunku įsivaizduoti Čėčėnijos karo metu, ypač pirmojo. Tuo metu net Rusijos kariuomenė negalėjo tinkamai koordinuoti veiksmų, buvo be galo daug kritikos dėl veiksmų nesuderinamumo. Šiuo metu suderinamumo lygis yra milžiniškas, pavyksta suderinti humanitarines ir socialines propagandos technologijas su kariniais, ekonominiais ar kitokiais veiksmais“ - sako G. Mažeikis.
Po Maidano kai kas pasikeitė
G. Mažeikis taip pat pasakoja, kad Rusija geba puikiai naudoti tiek klasikines, tiek naująsias propagandines technologijas. Klasikinė propagandinė technologija, jo tvirtinimu, remiasi skirtingo „pilkumo“ pranešimais, kai labai sunku atskirti, kur ties, kur melas.
Tačiau jau nuo seno žinoma, kad geriau yra ne skleisti melą, o kurti įvykius ar provokuoti jų vyksmą. Šis būdas naudingas tuo, kad sukurto ar išprovokuoto įvykio paneigimas ar diskreditavimas užtruks savaites, tačiau jo vartojimas trunka dieną ar kelias valandas. Kitaip tariant, kai bus išsiaiškinta, kas ir kodėl sukūrė konkretų įvykį, niekam tai nebebus įdomu.
„Prieš tokio pobūdžio propagandą gali būti tinkamos tik prevencinės pastangos arba labai aktyvūs kontrpropagandiniai veiksmai,nes paneigti tokio tipo informaciją yra labai sunku, turint omenyje, kad paneigimas užima savaites, o produkto vartojimas – dienas ir valandas. Jeigu šalis nesigina nuo tokių veiksmų, tai ji vienareikšmiškai yra pralaimėjusi“, - teigia G. Mažeikis.
Profesoriaus teigimu, Rusija šitokį metodą daugiausia naudojo iki Ukrainos įvykių ir iki protestų Maidane. Po Maidano, jo nuomone, Rusijos technologijos esmingai pasikeitė.
G. Mažeikis pabrėžia naujakalbės kūrimo svarbą, kai ypatingas dėmesys skiriamas naujiems terminams ir pavadinimams, kurie būtų patrauklus visuomenei, kad visuomenės nariai jais dalintųsi, perimtų vieni iš kitų. Tam pasitelkiami internetiniai memai ir panašios priemonės.
Šalia to dar naudojamas trolinimas, kai arba apsimetant kitu asmeniu bei pasinaudojant botais siekiama sužlugdyti kitų žmonių tarpusavio komunikavimą. Pavyzdžiui, asmuo sukuria kokią nors grupę, kurioje nori su draugais ir bendraminčiais dalintis kokia nors informacija, tačiau trolinimu tokios grupės komunikacija sugriaunama.
Pasak G. Mažeikio, propagandoje naudojami ir melagingi pranešimai arba feikai, kurie gaminami kas valandą ar pusvalandį. Tai reiškia, kad tokios informacijos neigimas netenka jokios prasmės, nes veiksmas vyksta pernelyg greitai.
„Geros „institucijos“ įvairias sensacijas gamina kas pusvalandį ar kas dvi valandas. Dabartinis vartotojas nori gauti naujieną kas valandą ar pusę valandos. Kas pusę valandos turi būti kažkas nušautas, kažkas užgrobtas, kas nors sudegintas. Toks vartotojo poreikis. Memų gamintojai jį tenkina, o įprastinė žiniasklaida ne. Todėl tie, kas gamina feikus, yra skaitomi, o kas bando siekti objektyvumo, pralaimi visais atžvilgiais taip pat ir komerciniu reklamos požiūriu, nes reklamos užsakovai yra linkę žygiuoti su tomis grupėmis, kurios gamina sensacijas“, - teigė profesorius.
G. Mažeikis sako, kad informacijos kaitos poreikis diktuoja dar vieną propagandos taisyklę – būtinybę, kad įvykiai būtų inscenizuojami pakartotinai.
„Veiksmas kiekvieną kartą turi būti pakartojamas, kad žurnalistai žinotų, kur reikia važiuoti ir ką fotografuoti. Pavyzdžiui, yra inscenizacija: vėliavų pakeitimas Ukrainoje – nuplėši vieną vėliavą ir pakabini kitą. Visi žurnalistai žino, kur reikia važiuoti. Ten kur tavo vėliavos ir bus įvykis“, - pasakojo profesorius.
„Inscenizacija taip pat yra išversti vartus. Nereikia užeiti į karinę bazę, reikia tiesiog vartalioti tuos bazės vartus. Ir tie vartai verčiami kas valandą, vėliavos plėšiamos kas valandą. Žurnalistai taip pat mėgsta filmuoti, kai kas nors paimamas įkaitu. Todėl įkaitai paimami kas valandą ir tas pats žmogus gali būti paimamas įkaitu kelis kartus“, - pridūrė mokslininkas.
3 pamokos iš Ukrainos
G. Mažeikis teigia, kad visi jo aptarti būdai buvo panaudoti Ukrainoje ir iš to galima išskirti tris pagrindines pamokas.
Euromaidanas: „Euromaidanas visokeriopai laimėjo prieš Rusijos propagandą. Mes matėme aikštės demokratijos efektą, himnus ir daugybę kitų dalykų, prieš kuriuos Dmitrijaus Kiseliovo kampanija negalėjo laimėti. Bet ten buvo viešumos ir demokratijos projektas, todėl Rusijos didžioji propaganda su Euromaidanu nieko negalėjo nuveikti“.
Krymas: „Krymo kampanija atrodė visai kitaip. Krymo atveju dominavo Rusijos propaganda ir tik pabaigoje dėl tarptautinio solidarumo pavyko ją šiek tiek apriboti. Ten buvo išbandytos visos naujausios technologijas bei aptiktas toks dalykas, kad reikia kaip galima labiau išnaudoti politinę mitologiją ir atminties politiką. Pavyzdžiui, buvo pasitelkta nostalgija pionierių stovykloms, atgaivinta mitologija apie legendinį Sevastopolį“.
Rytų Ukraina: „Rusijos propagandos scenarijus skiriasi iš esmės. Propaganda skirta siekiant ne okupuoti ar aneksuoti, o kelti pilietinį karą. Šiandien norint suprasti, kas vyksta tuose kaštuose, reikia imti rimtas analitines pilietinių karų studijas ir analizuoti, kaip pilietiniai karai organizuojami. Pagrindinis tikslas skatinant pilietinį karą – sutraukyti esamus horizontalius ryšius tarp ukrainiečių ir rusų. Dėmesį reikia kreipti į tuos regionus, kur didelis išnaudojimas, socialinė nelygybė, nepasitikėjimas vietos autoritetais. Tai yra į tas vietas, kurios yra kaip parako statinės“.