Lietuviai vis dažniau atsisako emigruoti, o kai kurie išvykę nusprendžia grįžti atgal į Lietuvą. „Užsienyje, jeigu esi geras specialistas ir turi įgūdžių, bet kalbi su akcentu – aukštų pareigų nepasieksi“, – atvirauja šešerius metus Švedijoje praleidęs Andrius Poška.
Traukė noras dirbti virtuvėje
Švedijoje karjerą virtuvėje pradėjęs A. Poška pasakoja, kad prieš pradėdamas dirbti šioje sferoje jokios patirties neturėjo. Jį į užsienį atvedė svajonė tapti virtuvės šefu, kuri buvo įgyvendinama tik išvykus svetur.
„Be galo norėjau dirbti virtuvėje ir Švedijoje savo norą pagaliau galėjau išpildyti. Įsitvirtinti šioje sferoje Lietuvoje atrodė labai sunku, beveik neįmanoma. Tad pasirinkau Švediją, kurioje šis gan paprastas ir gerai apmokamas darbas suteikia daug galimybių. Dirbdamas virtuvėje galėjau sau pasistatyti šiokį tokį pagrindą. Emigravęs gavau vieną darbą, kiek vėliau kitą ir taip kilau karjeros laiptais. Jeigu būčiau likęs Lietuvoje, būtų tekę mokytis ir praktikuotis prieš pradedant dirbti, o to nebūčiau galėjęs sau lesti“, – atvirauja vyras.
Pasak A. Poškos, Švedijoje net gaunant minimalų atlyginimą tikrai galima išgyventi. Sąlygos dirbti esą labai geros, profsąjungos galingos, o darbo valandos griežtai nustatytos. Švedijoje, pasak pašnekovo, niekas neišnaudoja darbuotojų, išleidžia, kai sergi ar reikia pabūti su vaikais.
„Tenai išeini iš darbo vakare ir ramu, tau niekas neskambina, netrukdo. Anksčiau esu dirbęs ir Lietuvoje, puikiai žinau, kokios čia yra sąlygos. Visada į darbą ateidavau anksčiausiai, o išeidavau pats paskutinis, tačiau Švedijoje darbdaviams tai būtų nepatikę. Darbuotojams nustatytos griežtos valandos, kuriomis ir privaloma dirbti.
Pradžioje atlyginimas buvo fiksuotas, po poros metų jis kilo ir per mėnesį uždirbdavau 10-12 tūkstančių kronų (1000-1200 eurų – DELFI). Paskutiniais metais atlyginimas svyravo tarp 17-18 tūkstančių kronų per mėnesį (1700-1800 eurų – DELFI) plius arbatpinigiai“, – savo darbo patirtis atskleidžia A. Poška.
Kultūriniai skirtumai ir lietuvių bendruomenės
Kadangi vyras studijavo Danijoje, jam nekilo problemų priprasti prie skandinaviškos kultūros. Tačiau jis tvirtina, kad ši kultūra yra sudėtinga, reikia nemažai pastangų susirasti bent keletą draugų. Nors švedai ir mėgsta glėbesčiuotis, anot vyro, bendravimas su jais nėra toks paprastas, kaip atrodo. Nemenka kliūtis, teigia A. Poška, buvo ir kalba, kuria jis kalbėti išmoko per porą metų.
„Pats stengiausi įsitraukti į visokias veiklas, kaip „Švedijos lietuvių jaunimo sąjungą“. Su Švedijoje gyvenančiais lietuviais mes organizavome įvairius renginius. Vienas rimtesnių – muzikos diena, į kurią pasikvietėme Mamontovą, Kūjelius, vietinius dainuojančius lietuvius. Vesdavau ir proto mūšius, visada rasdavome veiklų šioje bendruomenėje“, – prisimena A. Poška.
Didžiausias trūkumas, anot buvusio emigranto, yra atotrūkis nuo šeimos ir vaikų. Tačiau, kaip pats pasakoja, iš Lietuvos išvyko su planu, kad šeima pas jį atvažiuos. Šį planą pašnekovas sako įgyvendinęs, vos tik pats įsitvirtino svečioje šalyje.
„Vaikai lengvai adaptavosi, o žmona kiek sunkiau. Nors vaikai dar laisvai nekalbėjo, ėjo ten į darželį ir, pirmiausia, išmoko švediškai. Tuo pačiu metu mokėme kalbėti ir lietuviškai, bet tuo metu supo kita aplinka ir žmonės. Žmona tenai taip ir nepritapo, po kiek laiko šeima iširo ir jie grįžo atgal į Lietuvą. Vaikai gyvendami Lietuvoje visai užmiršo švedų kalbą“, – teigia į Lietuvą grįžęs A. Poška.
Grįžo dėl vaikų
Vyras sako, kad sprendimą grįžti į Lietuvą esą lėmė vaikai, kurie po skyrybų turėjo likti Lietuvoje. Nors A. Poška Švedijoje turėjo karjerą ir gyvenimas, tikina, puikiai klostėsi, bet noras matyti savo vaikus paskatino grįžti į tėvynę.
„Pasilikau porą metų dirbti Švedijoje, susitvarkiau savo finansinę padėtį ir nusprendžiau grįžti. Jei ne vaikai, manau, būčiau likęs užsienyje, nes Lietuvoje nieko neturėjau palikęs. Prieš grįžtant į Lietuvą labai bijojau žmonių požiūrio. Maniau, kad bus sunku priprasti prie mažesnio atlyginimo, čia esančios darbo kultūros“, – pasakoja A. Poška.
Reemigranto A. Poškos teigimu, jo baimės prieš grįžtant buvo nepagrįstos, darbdaviai Lietuvoje paslaugūs ir geranoriški, o iš naujo įsikurti tėvynėje sekėsi labai sklandžiai.
„Jau trečią dieną Lietuvoje susiradau butą ir gavau kelis darbo pasiūlymus. Įsidarbinau restorane „Stikliai“, kuris buvo mano svajonė nuo mažens. Susitikęs su restorano virtuvės šefu nustebau, kad jis taip pat yra gyvenęs Švedijoje. Jokių keblumų nekyla, kadangi šefas puikiai supranta mano požiūrį į darbą ir išmano švedišką kultūrą.
Jau po mėnesio virtuvėje buvo pastebėti mano įgūdžiai bei pastangos ir gavau svarbesnes pareigas. Dabar esu sous-chef (šefo padėjėjas), vos per mėnesį nuo paprasto virėjo pakilau iki šios pozicijos“, – su šypsena kalba vyras.
Džiaugiasi grįžęs
Grįžimu į Lietuvą vyras liko labai patenkintas, jis sako, jog dirba mylimą darbą ir yra arčiau vaikų. A. Poška tvirtina, kad neverta bijoti grįžti, Lietuvoje nėra taip baisu ir įmanoma išgyventi. Pašnekovo teigimu, jeigu žmogus išdrįso išvykti į užsienį ir ten mokytis ar dirbti, tai grįžti į Lietuvą turėtų būti tik lengviau.
„Žmonėms, kurie bijo grįžti, svarbiausia nusistatyti svarią priežastį, dėl kurios jie tai daro. Jeigu tiesiog tikėsiesi, kad čia tavęs kažkas lauks ir viskas savaime klostysis gerai, to tikrai nebus. Mano istorija tik įrodo, kad bijoti nėra ko, reikia tik bandyti“, – tvirtina A. Poška.