Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skiria ir atšaukia Respublikos prezidentas Vyriausybės teikimu (84 str.3 p.). Taigi, pagal Konstituciją diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo klausimus sprendžia tik du subjektai: Respublikos prezidentas ir Vyriausybė.
Diplomatinės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad diplomatinis atstovas (nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius) yra skiriamas taip: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo ministras pirmininkas“.
Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį diplomatinis atstovas atšaukiamas taip: „Iš anksto apsvarsčius Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo atšaukimo klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas“. Taigi, pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete.
Diplomatinės tarnybos įstatyme nieko nerašoma apie tai, kokios teisinės pasekmės kyla, jeigu Seimo Užsienio reikalų komitetas nepritaria diplomatinio atstovo kandidatūrai ar nepritaria diplomatinio atstovo atšaukimui. Įstatyme aiškiai įtvirtintas tik reikalavimas diplomatinio atstovo paskyrimą ir atšaukimą iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete. Tokia įstatymo formuluotė yra gana dviprasmiška, ji gali būti aiškinama nevienodai. Pvz., kaip reiškianti, jog įstatymas reikalauja tik to, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas turi iš anksto apsvarstyti diplomatinio atstovo kandidatūrą ir pareikšti dėl jos savo nuomonę, turi apsvarstyti jo atšaukimą ir pareikšti savo nuomonę.
Jeigu kiltų konstitucinis ginčas, ar Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostata „diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete“ neprieštarauja Konstitucijai, galimi keli Konstitucinio Teismo sprendimai.
Vienas iš jų galėtų būti grindžiamas konstitucinėje jurisprudencijoje suformuota doktrina, kad „pagal Konstituciją įstatymais negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai į įgaliojimus, kurie Konstitucijoje priskirti atitinkamai valdžios institucijai, įsiterpia Konstitucijoje nenumatyti subjektai“. Jeigu įstatyme nustatytas reikalavimas „diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete“, būtų aiškinamas kaip neva reiškiantis, kad tol, kol tai nepadaryta, Vyriausybė esą negali teikti diplomatinio atstovo kandidatūros Respublikos prezidentui, o Respublikos prezidentas negali asmens paskirti diplomatiniu atstovu, Vyriausybė esą negali siūlyti Respublikos prezidentui atšaukti diplomatinio atstovo, o Respublikos prezidentas negali jo atšaukti, turėtume tokią teisinę situaciją, kai Vyriausybės, – o kartu ir Respublikos prezidento – veiksmus lemtų inter alia tai, ar Seimo Užsienio reikalų komitetas iš anksto apsvarstė diplomatinio atstovo paskyrimą ar atšaukimą, ar pritarė diplomatinio atstovo paskyrimui ir jo atšaukimui.
Tokiu būdu Konstitucijoje nenumatyta institucija – Seimo Užsienio reikalų komitetas – įsiterptų į Konstitucijoje tik Vyriausybei ir Respublikos prezidentui priskirtus įgaliojimus skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus. Pagal Konstituciją nei Seimo Užsienio reikalų komitetas, nei visas Seimas, nei kuri nors kita valstybės institucija ar pareigūnas negali įsiterpti į Konstitucijoje tik Vyriausybei ir Respublikos prezidentui priskirtus įgaliojimus skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus. Vadinasi, yra pagrindas teigti, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostata „diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete“ prieštarauja Konstitucijai.
Galimas ir kitoks Konstitucinio Teismo sprendimas. Jis galėtų būti grindžiamas vadinama „įstatymo turinio teisingo išaiškinimo“ taisykle, kai ginčijamai įstatymo nuostatai suteikiama tokia samprata, kad ji atitiktų Konstituciją. Pasirinkus tokį kelią, Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostata „diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete“ turėtų būti išaiškinama kaip reiškianti tik tai, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas gali iš anksto svarstyti diplomatinio atstovo paskyrimo ar jo atšaukimo klausimą, bet tai, kad jis nesvarsto diplomatinio kandidatūros ar jai nepritaria, nesvarsto diplomatinio atstovo atšaukimo klausimo ar nepritaria jo atšaukimui, nesukelia jokių teisinių pasekmių nei Vyriausybei, nei Respublikos prezidentui t. y. Vyriausybė gali teikti diplomatinio atstovo kandidatūrą Respublikos prezidentui, o Respublikos prezidentas gali asmenį paskirti diplomatiniu atstovu; Vyriausybė gali siūlyti Respublikos prezidentui atšaukti diplomatinį atstovą, o Respublikos prezidentas turi įgaliojimus atšaukti diplomatinį atstovą. Taip aiškinant Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatą „diplomatinio atstovo paskyrimas ir atšaukimas turi būti iš anksto apsvarstyti Seimo Užsienio reikalų komitete“, galima būtų daryti išvadą, kad ji neprieštarauja Konstitucijai.
Taigi, Seimo Užsienio reikalų komiteto pritarimas ar nepritarimas diplomatinio atstovo paskyrimui ar atšaukimui nėra kliūtis Vyriausybei teikti diplomatinio atstovo kandidatūrą Respublikos prezidentui, ir nėra kliūtis Respublikos prezidentui paskirti asmenį diplomatiniu atstovu. Tai nėra kliūtis Vyriausybei siūlyti Respublikos prezidentui atšaukti diplomatinį atstovą, o Respublikos prezidentui – priimti sprendimą atšaukti diplomatinį atstovą.