Vos prieš šimtą metų Lietuvos moterų galimybės įsitvirtinti teisinės kvalifikacijos reikalaujančiose pozicijose atrodė menkos, nes tuomet vyravo nuomonė, kad „negali būti moteriškė geru advokatu, rimtu teisėju, nesgi ji vadovaujasi jausmais ir neišlaikys bešališkumo; ta silpnybė, tas pavojus, kad moteriška nesivadovautų jausmais, ir neprileidžia jos prie visų aukštųjų valdininkų postų“ (Vienybė, 1918).
Elena Jackevičaitė
© Žurnalas "Moteris"

Įdomu, ką pasakytų šių žodžių autorius, sužinojęs, kad 2014 m. pabaigoje moterų teisėjų ir notarių Lietuvoje buvo daugiau negu vyrų. Taip pat smalsu, kaip į tuometinę visuomenės nuomonę apie moteris, įgijusias teisininko profesiją, reagavo pirmosios Lietuvos teisininkės.

Sunkumus, su kuriais jos susidūrė, bent iš dalies gali padėti atskleisti unikalus 1932 m. žurnale „Moteris“ publikuotas interviu su pirmąja Lietuvos teisėja Elena Jackevičaite (1891–1976). Šis interviu kartu su trumpais dr. Dovilės Sagatienės komentarais pateikiamas skaitytojų dėmesiui.

Pasikalbėjimas su teisėja Elena Jackevičaite (kalba netaisyta)

– Tamsta šiemet šventi 10 metų jubiliejų savo darbo teismuos?

– 1932 m. balandžio mėn. 3 d. sukako 10 metų mano darbo teismuose.

– Kokią vietą Tamsta dabar užimi?

– Esu Marijampolės Apygardos Teismo Narys, kitaip sakant, Marijampolės Apygardos Teismo Teisėjas.

– Rodos, Tamsta pirmoji moteris Lietuvos teisme, pasiekusi tokią aukštą vietą?

– Esu pirma ir vienintėlė moteris teisėjas.

– Norėtųsi žinoti Tamstos biografiją.

– Gimiau 1895 metais vasario 18 d. (seno stiliaus) Zarasų (dabar Rokiškio) apskrityje. Panemunėlio valsčiuje, Mažeikiškio palivarke. Gimnazijos mokslą ėjau Rygoje ir baigiau Onos Jastržembskaitės gimnaziją su aukso medaliu ir su 8 pedagogine klase. Svajojau studijuoti agronomiją, kad vėliau įgytą mokslą galėčiau pritaikinti tėviškėje, bet į Maskvos Petrovsko – Razumovsko akademiją nebuvau priimta dėl vietos stokos moterims, o kadangi kartu padaviau prašymą į Petrapilio Bestuževo Aukštųjų Moterų kursus i matematikos fakultetą, kur buvau priimta, todėl nuvažiavau į Petrapilį.

Matematikos mokslas nepatiko man ir stačiai slėgti slėgė mane. Išbuvau ten tik 1 1/2 mėnesio ir pasiryžau pakeisti fakultetą. Mano sena draugė iš gimnazijos laikų, kuri pradžioje studijavo su manim matematiką perėjo į juridinį fakultetą. Jos pavyzdžiu sekdama ir aš paskutinę dieną ir net paskutinę valandą padaviau juridinio fakulteto dekanui prašymą įskaityti mane į juridinio fakulteto studenčių skaičių.

Elena Jackevičaitė
Elena Jackevičaitė
© Žurnalas "Moteris"

Šiandieną matau, kad tai buvo reikšmingas momentas mano gyvenime ir gal būti nesąmoningai tą atjausdama palikau svo atmintyje net vaizdą tos vietos, kurioje padaviau prašymą. Aš niekad anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikinti moterims praktiškai tuos mokslus.

Todėl aš su savo drauge tais laikais nežinojome, kad vienai iš mūsų teks būti pirmam teisėjui, o kitai, Marei Sienkevičaitei, kaip nesenai sužinojau (man rodos, apie tai buvo rašyta mūsų laikraščiuose), teks būti advokatui Vilniuje, ir kaip man pasakė žymiam advokatui civilinėse bylose. Nežiūrint į tai, kad mano pasirinkimas buvo beveik atsitiktinas, šiandien galiu pasakyti, kad su savo pašaukimu tur būt neprasilenkiau. Taip pat manau, kad mano tėvo pamėgimas įdomautis teismo klausimais, yra iš jo paveldėtas.

Kartais jis būdamas teismuos užrašinėdavo advokatu kalbas ir paskui pats vienas jas vertindavo. Pats bylinėtis nemėgo.

1913 – 1914 mokslo metus išbuvau Petrapilyje, o vasarą 1914 m. išvykau su mo- tina į vokiečių kurortą Bad – Wildungeną, kur užpuolė mus karas – ir Dortmundo mieste Vestfalijoje teko išbūti iki 1914 m. gruodžio mėn., o vėliau per Švediją grįžome į Petrapilį ir iš čia į Lietuvą.

Iš tėviškės vasarą 1915 m. turėjau su visa šeima bėgti. Nuvykome į Maskvą pas savo giminaitį. Maskvoje įstojau į B. Paltarockienės Aukštus Moterų kursus. 1918 m. baigiau šiuos kursus pirmojo laipsnio diplomu. Baigusi kursus dar negalėjau grįžti į Lietuvą, todėl įstojau į tarnybą Turkestano respublikoje. Mano viršininku buvo inž. F. Dobkevičius, dabartinis geležinkelių direktorius.

– Kas paskatino Tamstą imtis teismo darbo?

– Galiu pasakyti, kad tai buvo daugiau atsitiktinas dalykas dėl susidėjusių aplinkybių.

– Ar Tamstai einant į šią teismo darbo sritį nebuvo daromi sunkumai ir ar nebuvo jaučiama ignoracija moterų atžvilgiu?

Jubiliatė į šį klausimą nutylėjo.


– Ar toji profesija tinka moterims?


– Moterims pilnai tinka. Čia sprendžiama bylos abiejų lyčių ir moterys parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo.

– O ar moterys gali suderinti šeimą ir teisėjo profesiją?

– Šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas ateities dalykas. Bet varžyti moterį nėra pagrindo nei teisėtumo, nei teisingumo atžvilgiu.

– Ar teismo darbas nedaro moterų kietaširdėmis ir ar nenaikina jose moralės ir pasitikėjimo žmonėmis?

– Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atstatymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose.

– Įdomu būtų išgirsti, ar kituose kraštuose moterų teisėjų yra ir kokiuose teismuose dirba?

– Tarptautiniame moterų biuletenyje buvo pranešta, kad Lenkijoje dirba dvi moterys mažamečių teismuose. Pabaltijos valstybėse moterų teismuos nėra. Estijoje visai nepriima moterų net teismų kandidatėmis.

Vokietijoje Berlyne yra viena moteris mažamečių teismuos. Kolegialiniuos teismuos V okietijoje taip pat moterų nėra. Anglijoje Londone vienasmeniniame teisme yra viena moteris. Skandinavijos valstybėse yra viena moteris kolegialiniame teisme. Bendrai paėmus kolegialiniuose teismuose moterų labai maža. Lietuva šiuo atvėju yra pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms.

– Ar Tamstai nekyla abejojimų dėl moterų darbo Lietuvos teismuos užtikrinimo ateityje?

– Jei nebus didesnio susirūpinimo dėl savo ateities moterų teisininkių tarpe, tai galimumas praktiškai pritaikyti įgytas žinias gali sumažėti.

– Bet kaip Tamstai pavyko pasiekti tokią aukštą vietą?

– Savo juridinėje karjeroje aš ėjau palaipsniui. Pradėjau ją nuo II eilės teismo raštininkės vietos Kauno Apygardos Teisme, kur buvau priimta 1922 metais balandžio mėn. 3 d., o jau tais pačiais metais balandžio mėn. 16 d. buvau perkelta į teismo kandidates, iš pradžios kaip jaunesnė teismo kandidatė. Dirbau Apygardos Teisme ir pas Kauno I nuov. Taikos Teisėją a. a. p. Gerubavičių. Čia turėjau progos betarpiškai prisižiūrėti Taikos Teisėjo darbui.

Nuo 1923 m. rugsėjo mėn. buvau komandiruota pas Kauno IV nuovados (dabar Aleksoto nuov.) Taikos Teisėja pagalbon savarankiškai dirbti, o į vyresnius kandidatus buvau perkelta 1923 m. spalių mėn. 11d. Tais pačiais metais lapkričio 28 d. J. E. Teisingumo Ministerio įsakymu Nr. 171 buvau paskirta laikinai eiti Kauno m. ir apskr. IV (dabar Aleksoto) nuovados Taikos Teisėjo pareigas, o nuo 1926 m. sausio mėn. 1 d. buvau patvirtinta einamose pareigose. Tokiu būdu Aleksoto nuov. Taikos Teisėju išbuvau 6 metus. Vytauto Didžiojo metais J. E. Pono Prezidento aktu Nr. 17 buvau paskirta Marijampolės Apygardos Teismo Nariu nuo 1930 m. sausio mėn. 10 d.

– Kaip žiūrite į mažamečių teismų organizavimą Lietuvoje ir kokį vaidmenį turėtų čia moterys teisininkės?

– Mažamečių teismo klausimas jau pribrendęs ir reikalauja įgyvendinimo. Moterys savo instinktyvinius ir pedagoginius gabumus šioje srityje galėtų kuopuikiausiai pritaikyti.

– Ar Tamsta patenkinta savo profesija?

Taip, aš pilnai ja patenkinta.

KOMENTARAS

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento Privatinės teisės grupės konsultantė dr. Dovilė Sagatienė

Interviu su pirmąja Lietuvos teisėja reprezentuoja visų Lietuvos moterų emancipaciją (lygių teisių įgijimą – aut. past.), prasidėjusią XX a. pradžioje ir greitai pasiekusią neįtikėtinų rezultatų, kuriuos geriausiai iliustruoja faktas, kad Lietuvoje pirmoji teisėja buvo paskirta jau 1922 m., t. y. panašiu metu kaip ir pirmosios Norvegijos teisėjos, nors šioje šalyje moterų profesijos įgijimo sąlygos buvo palankesnės (Albisetti, J. C., 2000).

Tuo metu moteris, einanti teisėjo pareigas, buvo retas atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Iš 166 Lietuvos teisėjų, dirbusių 1918–1940 m., žinomos dar keturios teisėjos (Vilbikas, A., 2009). Lenkijoje, kaip nurodoma pačiame interviu, 1932 m. dirbo tik dvi moterys teisėjos, Vokietijoje, Anglijoje ir Skandinavijoje – po vieną, Latvijoje jų visai nebuvo, o Estijoje tuo metu moterims buvo draudžiama tapti teisėjomis. Mūsų valstybės modernumą šioje srityje puikiai suvokė ir pati teisėja Elena Jackevičaitė, interviu metu teigdama, kad Lietuva yra „pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms“.

Interviu taip pat atskleidžia Lietuvos visuomenės požiūrį į teisininkes. Vyravusią nuomonę, kad moteriai teisme ne vieta, atspindi gana tiesmukiški klausimai apie tai, ar teisėjai nebuvo „daromi sunkumai“ siekiant karjeros ir „ar nebuvo jaučiamas moterų ignoravimas“. Dar iškalbingesnė yra stojiška teisėjos E. Jackevičaitės tyla, kuria ji pasitiko šiuos klausimus. Tačiau ji atsakė į kitą žurnalisto klausimą apie tai, ar teisėjo profesija tinka moterims.

Dovilė Sagatienė
Dovilė Sagatienė
© TEISMAI.LT

Teisėja akcentavo, kad visiškai tinka, be to, moterys, spręsdamos bylas, „parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo“. Tęsdamas interviu žurnalistas toliau klausinėja apie teisėjo profesijos tinkamumą moterims: ypač stebinantis klausimas apie tai, „ar teismo darbas nedaro moterų kietaširdėmis ir ar nenaikina jose moralės ir pasitikėjimo žmonėmis“.

Šis klausimas iliustruoja tarpukario Lietuvoje vyravusius nuogąstavimus, esą moteris, tapusi profesionale, bus nebe visai moteris, jai bus sunku vykdyti moteriškas pareigas, todėl jos nuo „vyriškų“ profesijų apsaugotinos dėl jų pačių gerovės. Tokių baimių nepagrįstumą puikiai demaskuoja vieno žymiausių Lietuvos teisininkų Petro Leono žmona Celina Marcinkevičiūtė-Leonienė, aktyviai besireiškusi lietuvių moterų judėjime.

1907 m. vykusiame moterų suvažiavime ji teigė: „Paėmę į savo rankas visokią valdžią, vyrai įstatais neleidžia moterų prie tokio pat apšvietimo ir mokslo, kaip patys gali turėti, ir draudžia moterims užsiimti darbais, kurie lengvesni ir geriaus apmokami. <...> Ir nors išaiškinta, kad fabrikų darbas labai kenkia moterų sveikatai ir ardo šeimynų gyvenimą, bet vyrai neskubina įstatais taisyti tą visuomenės ligą. Neskubina dėl to, kad moterų darbas pigiaus apmokamas, taigi pelningesnis išnaudotojams“ (Vilniaus Žinios, 1907).

Ji taip pat atmetė tais laikais paplitusią nuomonę, esą moterys ne tokios gabios kaip vyrai, „kad jos smegenis mažesni“, pastebėdama, jog „vyrai patys per amžius užvedė kitokį menkesnį nekaip sau mums auklėjimą ir mokslą kaltina mus menkesniame gabume. Istorija vienok žino ir moteris didelio gabumo.“

Išties, Lietuvos moterų išsilavinimo, ypač teisinio, įgijimo galimybės XX a. pradžioje buvo labai ribotos. Šiame interviu pateikiama nemažai vertingų istorinių faktų, susijusių tiek su lietuviška moterų švietimo sistema tarpukariu apskritai, tiek su moterų teisės studijomis. Gali kilti klausimas, kodėl teisėja studijavo rusiškuose miestuose ir kas gi buvo tie „aukštieji moterų kursai“?

1913 m., kai E. Jackevičaitė rinkosi studijas, Lietuva dar buvo carinės Rusijos sudėtinė dalis, o vienintelė lietuviška aukštoji mokykla, kurioje buvo galima studijuoti teisės mokslus – Vilniaus universitetas – buvo uždaryta dar nuo 1832 m. Tačiau lietuviškų teisės mokslų įstaigų uždraudimas po 1831 m. sukilimo nebuvo svarbiausia priežastis, lėmusi Lietuvos moterų studijas kituose Rusijos imperijos miestuose.

Esminis faktorius buvo tai, kad tuomet Lietuvos ir visos Rusijos imperijos moterys galėjo naudotis tik labai ribotomis teisėmis ir aukštuosius mokslus galėjo studijuoti tik neoficialiuose ir carinės Rusijos valdžios nepripažįstamuose vadinamuosiuose aukštuosiuose moterų kursuose. Pirmieji moterų kursai, faktiškai prilygę universitetiniam išsilavinimui, inteligentijos pastangomis buvo įsteigti 1878 m. Sankt Peterburge ir pavadinti Bestuževo kursais, pagal jų įkūrėjo vardą (Вахромеева, О. Б., 2005).

Su teisės disciplinomis Rusijos imperijos moterys galėjo susipažinti dar vėliau – tik po 1905 m. Rusiją sukrėtusių politinių įvykių (Kruvinojo sekmadienio, konstitucinės reformos ir pilietinių teisių reikalavimo) Bestuževo kursuose 1906 m. gegužės 13 d. įsteigus Teisės fakultetą.

Tačiau net ir atsiradus galimybei studijuoti teisės mokslus, lietuvės jų aktyviai nesirinko – labiau linko į medicinos, humanitarinius mokslus, ar, kaip pažymi pati teisėja, į agronomiją.

Kodėl taip nutiko, taip pat paaiškinama interviu: „prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikinti moterims praktiškai tuos mokslus“. Iš tiesų moteriai, net ir gavusiai teisininkės diplomą, carinėje Rusijoje nebuvo įmanoma dirbti pagal įgytą profesiją. Baigusios teisės mokslus jos galėjo teikti teisinę pagalbą gyventojams ar tapti mokytojomis vidurinėse mokyklose, bet profesinė veikla (advokato praktika ir teisėjų postai), prieštaraujant pačiai imperatoriškajai šeimai, moterims liko uždrausta iki pat 1917 m. revoliucijos (Valkova, O., 2008). Lietuvoje persilaužimas užtikrinant lygias vyrų ir moterų teises įvyko 1918 m., kai sukūrus Nepriklausomą Lietuvos Respubliką mūsų šalies moterys įgijo visišką teisinį veiksnumą (Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai).

1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, lietuviškoji teisės mokykla buvo perkelta į Kauną, kur 1920 m. visuomenės iniciatyva pradėjo veikti Aukštųjų kursų Teisių skyrius, o 1922 m. įkurtas Lietuvos universiteto Teisių fakultetas (Maksimaitis, M., 2002). Jau steigiant Aukštųjų kursų Teisių skyrių 1920 m. nebuvo draudimo moterims studijuoti teisę, jo nebuvo ir naujajame Lietuvos universiteto 1922 m. statute. Iš viso 1924–1940 m. laikotarpiu Teisių fakultetas parengė 959 teisininkus: 896 vyrus ir 63 moteris (Machovenko, J., 2007).

Lietuvių moterų pasyvumą tarpukariu renkantis teisės studijas lėmė ne menkas studijų pritaikomumas – draudimo moterims verstis teisine veikla lygiai su vyrais 1919 m. Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme nebuvo, priešingai, jaunai besikuriančiai valstybei labai trūko kvalifikuotų teisininkų, todėl savo šanso sulaukė ir išsilavinusios Lietuvos moterys, galėjusios svariai prisidėti prie modernios Lietuvos teisinės sistemos kūrimo.

Moteris ribojo jau ne teisiniai suvaržymai, bet kur kas sunkiau įveikiamos tarpusavyje glaudžiai susijusios socialinės ir ekonominės kliūtys, kurių nepaisyti galėjo tik labai drąsios ir savimi pasitikinčios asmenybės, tokios kaip pirmoji Lietuvos teisėja E. Jackevičaitė.

Pagrindiniai šaltiniai pagal citavimo eilę: Kabarkšteika. Lietuvos Moteris (1918 kovo 14), Vienybė, p. 118; Albisetti, J. C. (2000). Portia Ante Portas: Women and the Legal Profession in Europe, ca. 1870-1925. Journal of Social History, No. 33 (4), p. 829; Vilbikas, A. (2009). Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2008 metais. Šiauliai, UAB „Sapnų sala“; Leonienė, C. Visuomeniškas moterų padėjimas Lietuvoje ir jų kultūriški uždaviniai. Vilniaus Žinios, 1907 X 24, Nr. 176; Вахромеева, О. Б. (2005). 175 лет основателю Бестужевских курсов Константину Николаевичу Бестужеву-Рюмину: (публикация источников по истории первого женского университета в России). Санкт-Петербург, p. 10; Valkova, O. (2008). The Conquest of Science: Women and Science in Russia, 1860–1940. Osiris, No. 23 (1), p. 153; Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai (1918). LVŽ papildymas, Nr. 1/1a; Maksimaitis, M. (2002). Teisių mokslai. Vytauto Didžiojo universitetas. Mokslas ir visuomenė. 1922–2002. Kaunas, VDU, p. 328; Machovenko, J. (2007). Universitetinės teisės studijos tarpukario Lietuvos Respublikoje. Teisė, Nr. 65, p. 77; Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas (1919). Laikinosios Vyriausybės žinios, Nr. 2-3/26.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (5)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (68)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (361)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (15)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (105)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1063)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas (1)

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (46)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (40)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...