– Kodėl pasirinkote lituanisto kelią ir savo veiklą nusprendėte susieti su teismų sistema?
– Savo kelią rinkausi dar Sąjūdžio metais, kai nebuvo nieko svarbiau nei kova už nepriklausomybę ir tautinį tapatumą. Tada studijuoti gimtąją kalbą atrodė labai prasminga. Tą patį manau ir dabar, ypač matydama, kaip kitos tautos kartoja mūsų kelią. O kad ateičiau dirbti į teismų sistemą, turėjau įgyti daug darbo patirties: dirbau lietuvių kalbos mokytoja, žiniasklaidos priemonių ir vertimų redaktore (redagavau daug Europos Sąjungos ir kitų dokumentų). Tik įgijusi solidų patirties bagažą laimėjau konkursą teisme. Čia dirbti man visada atrodė prestižo reikalas, nes tai institucija, ginanti ir sauganti didžiausias pasaulio vertybes – teisingumą ir kiekvieno žmogaus teises bei laisves.
– Kokios pagrindinės lituanisto funkcijos teisme? Kuo šis darbas reikšmingas teisingumo vykdymui?
– Pagrindinės lituanisto funkcijos yra dvi – redaguoti dokumentus ir konsultuoti kalbos klausimais. Su šiomis funkcijomis susijusios visos kitos. Kartais pagalvoju, kad mano pareigybės pavadinime labai tiktų žodis „padėjėja“, nes šiame darbe būtent taip ir jaučiuosi – aš padedu parašyti ir pasakyti taisyklingiau, aiškiau, sklandžiau. Teismas yra ne tik valdžios institucija, bet ir viešosios teisingumo paslaugos teikėjas, todėl jo darbuotojai turi užtikrinti kuo aukštesnę šios paslaugos kokybę, apimančią ir teismo dokumentų kalbą. Kuo ji taisyklingesnė, suprantamesnė, nuoseklesnė, tuo geresnė paslaugos kokybė ir tuo didesnis visuomenės pasitikėjimas ne tik teisingumą vykdančiu teismu, bet ir pačia teisine valstybe.
– Kokių teismo darbuotojų klausimų dažniausiai sulaukiate? Ką patartumėte teismo darbuotojams, kad jų rengiami dokumentai būtų kuo taisyklingesni?
– Klausimai būna patys įvairiausi – nuo skyrybos iki kalbos loginių ryšių. Kas mėnesį parengiu ir išsiunčiu bendradarbiams po aktualią kalbos konsultaciją ir įprastai tą dieną daugiausia sulaukiu jų klausimų. Kiekvienas klausimas man labai svarbus, nes rodo, kad žmogui rūpi kalba. Bendri patarimai dokumentų rengėjams būtų tokie: rašykite trumpai ir aiškiai, galvokite apie skaitytoją, ką jis jau žino ir ką jam dar reikia paaiškinti. Pateikite tik aktualiausią informaciją, venkite dviprasmybių, terminų sinonimijos, perteklinių neiginių. Trumpinkite tekstą, paklauskite savęs, ar nekartojate minties, ar šis žodis ar sakinys išties reikalingi, ir nedvejodami išbraukite, jei jie nereikalingi. Tuomet skaitytojui neteks švaistyti laiko kelis kartus skaitant tą patį sudėtingą tekstą ir bandant suprasti jo esmę. Kad ir koks būtų dokumentas – procesinis sprendimas, raštas, ataskaita, pranešimas spaudai, – kuo aiškiau ir glausčiau parašysite, tuo lengviau bus jį suprasti ir tuo didesnis bus jo poveikis. Žinoma, ne visada galima išvengti sudėtingų tekstų, tačiau juos išdėstyti kuo suprantamiau – labai svarbu.
– Teismo darbuotojai geranoriškai priima mano pastabas, nė karto neteko pajusti, kad nevertintų mano darbo ar abejotų, jog valstybinės kalbos reikalavimai nėra svarbūs. Teismo darbuotojams pirmiausia turėjau pati įrodyti, kad galiu būti jiems naudinga. Kartu su jais ir pati mokausi, ypač terminų tikslumo, turinio aiškumo, įsigilinimo į kalbos prasmės spalvas ir atspalvius. Ir nors kartais redaguojant sausą teisinį tekstą taip knieti pasakyti vaizdingiau, bet jei tenka rinktis – kalbos vaizdingumas ar tikslumas, visada pirmenybę teikiu tikslumui, nes, pavyzdžiui, net ir pakeitus žodžių tvarką, galima iškraipyti prasmę.
– 2016 m. Teisėjų taryba patvirtino Rekomenduojamus teismų procesinių sprendimų kokybės standartus. Jūsų nuomone, ar šių standartų laikymasis padeda teismams, siekiant procesinių sprendimų aiškumo ir suprantamumo visuomenei?
– Standartai – viena iš priemonių, kuria siekiama, kad teismo personalas perimtų iš teisėjų administracines ir technines funkcijas ir teisėjai galėtų visą dėmesį skirti intelektinei veiklai priimdami sprendimus. Standartų reikalavimų laikymasis padeda teismams siekti ne tik procesinių sprendimų aiškumo ir suprantamumo visuomenei, bet ir teismų sistemos dalyvių bendradarbiavimo, nes neretai procesiniai sprendimai keliauja iš vienos instancijos į kitą. Jei teismų sistemos dokumentų rengėjai laikysis vienodų teisiškai ir lingvistiškai pagrįstų dokumentų turinio, struktūros, formos reikalavimų, tai bus žingsnis efektyvesnės teismų sistemos veiklos ir kokybiškesnio teisingumo vykdymo link.
– Jūsų vertinimu, ar taisyklingai kalbai teismuose skiriama pakankamai dėmesio? Jei ne, ką reikėtų tobulinti?
– Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar taisyklinga kalba jam yra vertybė. Pati institucija gali tik sudaryti sąlygas vartoti ją kuo taisyklingesnę. Manau, labai svarbu, kad visuose teismuose būtų įdarbinti kalbininkai, redaguojantys teismo dokumentus ir konsultuojantys darbuotojus. Iš 22 Lietuvoje veikiančių bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų tik pusė turi lituanistus. O kalbininkai dirbdami teisme jau patys įvertins, kokių žinių, įgūdžių ir gebėjimų trūksta darbuotojams, kokias priemones ir mokymus verta pasirinkti. Esu labai dėkinga Lietuvos apeliacinio teismo kolektyvui už bendradarbiavimą, palaikymą, supratingumą. Nuoširdžios padėkos žodžius tariu ir Nacionalinės teismų administracijos kalbos redaktorės ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėjos Aurelijos Dvylytės buriamai teismų lituanistų bendruomenei už bendrystę ir švietėjišką misiją dalijantis kalbos aktualijomis, naujienomis, naudinga patirtimi, čia ir dabar reikalingais patarimais.
Juk ir pats gyvenimas – kaip teksto redagavimas: įgyji patirties, sukaupi žinių, išmoksti atsirinkti ir pasirinkti. Tereikia pasidalyti tuo, kas vertinga, pataisyti ar net ištrinti nereikalingus žodžius ir sakinius, kurie nieko nesako ir niekur neveda, kad liktų tai, kas išties svarbu, – prasmė, kurios ieškome.