„Yra pagrindas pripažinti, jog L. Šekurovos atleidimą iš darbo lėmė būtent jos nėštumas ir toks atleidimas vertintinas kaip diskriminavimas lyties pagrindu“, – sprendime nurodė civilinę bylą išnagrinėjęs teisėjas Antanas Rudzinskas.
Rumunijos ambasadai Lietuvoje nepalankų sprendimą teismas priėmė už akių, nes negavo jokio atsiliepimo į L. Šekurovos pareikštą ieškinį. Teismo sprendimas ieškovei buvo palankus tik iš dalies – ji siekė prisiteisti beveik 300 tūkst. Lt turtinės ir 100 tūkst. Lt – neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teismas jai priteisė tik 5,6 tūkst. Lt turtinės ir 5 tūkst. Lt – neturtinės žalos atlyginimą.
Bylą pralaimėjusi Rumunijos ambasada sprendimo už akių negalės skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo. Tuo tarpu ieškovė teismo sprendimą galės skųsti per 30 dienų Lietuvos apeliaciniam teismui.
„Tai pirmoji tokia byla teisme – moterys bijo skųstis, nes žino, kad vėliau nesusiras darbo“, – sakė L. Šekurovos advokatė Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė.
Bylos duomenimis, L. Šekurova dar 2008-ųjų pavasarį įsidarbino Rumunijos ambasadoje Lietuvoje vertėja – jai buvo suteiktas dviejų mėnesių bandomasis laikotarpis.
Nepraėjus nė trims savaitėms L. Šekurova pasijuto prastai ir negalėjo nuvykti į darbą. Šeštą mėnesį nėščia moteris apie tai pranešė savo darbdaviams.
„Tada ji sulaukė labai neigiamos reakcijos – buvo įžeidinėjama, kaltinama sukčiavimu, jog įsidarbindama nepasakė apie nėštumą, – sakė advokatė. – Tačiau ji neprivalėjo atskleisti tokios aplinkybės. Tai yra ne dalykinė savybė, o privatus žmogaus gyvenimas, saugomas įstatymo. Tada ieškovė darbdaviui įteikė notariškai patvirtintą medicininę pažymą apie nėštumą ir tą pačią dieną buvo atleista iš darbo. Vien dėl to, kad yra nėščia“.
Teismas nustatė, kad Rumunijos ambasada pažymoje dėl L. Šekurovos atleidimo iš darbo nenurodė visiškai jokių atleidimo priežasčių, be to, moteris nebuvo įspėta raštu prieš 3 dienas, kaip tą numato Darbo kodeksas.
„Tik vėliau Rumunijos ambasada notoje Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad L. Šekurova neatitiko moralinių ir profesinių darbdavio reikalavimų, dažnai neatvykdavo į darbą, o nuo 2008 m. birželio 3 iki 13 d. nebuvo darbe, neinformavusi darbdavio. Grįžusi į darbą pateikė nedarbingumo pažymėjimą, liudijantį, kad ji buvo gydyta stacionare, tačiau ambasadai kilo abejonė dėl pateikto dokumento teisingumo, nes nedarbingumo metu L. Šekurova sudarė santuoką, ką patvirtina ir byloje esantis santuokos liudijimas“, – pažymima teismo sprendime.
Pasak teismo, Darbo kodekse numatyta, kad „darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms“.
„Ieškovė iš darbo Rumunijos ambasadoje buvo atleista tą pačią dieną, kai pateikė pažymą apie nėštumą, pažymoje nenurodant nei atleidimo motyvų, nei įspėjant prieš 3 dienas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Rumunijos ambasados paaiškinime dėl L. Šekurovos atleidimo iš darbo nebuvo pateikta motyvuotų paaiškinimų (išskyrus abejones dėl nedarbingumo pažymėjimo teisingumo) ir įrodymų dėl blogo darbo bandomuoju laikotarpiu, t.y. kokių konkrečiai profesinių reikalavimų ieškovė neatitiko, yra pagrindas pripažinti, jog L. Šekurovos atleidimą iš darbo įtakojo būtent jos nėštumas ir toks atleidimas vertintinas kaip diskriminavimas lyties pagrindu“, – pažymėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. Rudzinskas.
Teismas atsisakė ieškovei priteisti negautas pajamas iki teisės gauti senatvės pensiją, nes, teismo vertinimu, toks reikalavimas yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kadangi nėra garantijų, jog moteris būtų išdirbusi ambasadoje iki pensinio amžiaus.
Teismas sutiko, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo L. Šekurova patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą,
Teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti 100 tūkst. Lt suma „yra nepagrįsta, aiškiai per didelė, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kadangi juos patenkinus visiškai būtų paneigta neturtinės žalos atlyginimo, esančio tik kompensacija už patirtas kančias, bet ne prarastos vertybės ekvivalentu esmė, paskirtis bei susiklosčiusi teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo bylose“.