Apie vienas jautriausių problemų žurnalas TEISMAI.LT kalba su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikiene, advokate Asta Jake ir Vilniaus apygardos teismo psichologe Simona Bartkiene.
Sunkiausia spręsti šeimos ginčus
Pradėdama pokalbį teisėja J. Rimeikienė užsimena, kad šeimos bylos dažnai nėra teisiškai sudėtingos, tačiau emociškai – be galo sunkios.
„Paprastai nagrinėjami labai jautrūs, skaudūs asmeniniai santykiai, kadaise prasidėję gražiai ir gyvenimo sunkumų atvesti į teismo sales, – patirtimi dalijasi teisėja. – Nėra sudėtingų ir paprastų šeimos bylų: jei ginčas atkeliavo iki teismo, jei žmonės iki teismo nerado kompromiso, kiekvienas toks atvejis yra sunkus.“
Teisėja teigia, kad priimti teisingus sprendimus šeimos bylose, ypač susijusiose su nepilnamečiais vaikais, labai sunku, nes teisingumo žodis gali lemti ne vieno žmogaus likimą.
„Teisė nereguliuoja visų šeimos santykių. Kol viskas gerai, pakanka moralės reguliavimo. Kai atsiranda konfliktų, griebiamasi teisės“, – samprotauja teisėja.
Ji teigia, kad konflikto akivaizdoje siekiant santuoką nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių kaltės kiekvienas jų pareigas, pagarbą šeimoje, lojalumą, kaltę imasi aiškinti savaip. Šeimos bylose teismo vaidmuo aktyvus, todėl neretai tokiose bylose siekdamas išsiaiškinti tiesą teismas pats renka įrodymus, turi teisę patenkinti daugiau reikalavimų nei pareikšta.
Teisėja primena, kad šeimos bylos neapsiriboja tik ištuokos klausimais.
„Gana dažnai teisėjams tenka imtis tėvų valdžios apribojimo bylų, kurios kyla, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams, nesirūpina jais“, – patirtimi dalijasi teisėja, pripažindama, kad daugiausia tokių bylų dalyvių – alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai, kurie dažniausiai net neatvyksta, o procesinius dokumentus pavyksta įteikti tik paskelbus paiešką per policiją.
Kaip ginčą išspręsti gražiuoju?
Anot psichologės S. Bartkienės, vienas būdų tiek laimingai gyventi kartu, tiek gražiai išspręsti šeimos ginčą – darnūs, mandagūs, korektiški šeimos narių santykiai, mokėjimas konstruktyviai išsakyti savo nuomonę, spręsti konfliktus.
„Tėvai turėtų suprasti, kad vaikai ne tik girdi tėvų garsiai reiškiamas emocijas, nepagarbą vienas kitam barnių metu, bet ją jaučia net ir tėvams tylint, sukandus dantis kenčiant. Kartais man vaikai sako: „Aš negirdžiu, kaip mano tėvai pykstasi, nes jie pykstasi užsidarę duris.“ Vaikai tarsi sugertukai – perima visas tėvų emocijas, jų požiūrį, supratimą“, – primena psichologė.
Ji teigia, kad dažniausiai vaikui reikia abiejų tėvų, tad savo konfliktus suaugusiesiems reikėtų spręsti patiems, nepainiojant vaiko ir nenuteikinėjant prieš partnerį, kad ir koks didelis priešiškumas jam jaučiamas. Vaikui reikia subtiliai, jam suprantama kalba paaiškinti, kas vyksta šeimoje. Taip pat neverta nerimauti, kad vaikas turės per gerą (ar „per blogą“) nuomonę apie kažkurį iš tėvų, ir pasakyti, kokia iš tikrųjų ji turėtų būti. Vaikai tikrai pajėgūs patys suprasti, kokie santykiai juos sieja su artimiausiais žmonėmis.
Yrant šeimai, S. Bartkienės teigimu, reikia vaikams pabrėžti (ir stengtis taip elgtis!), kad žmonės išsiskiria tik kaip partneriai, o ne kaip jų tėvai. „Vaikai turi suprasti ir jausti, kad ir nebegyvendami kartu tėvai liks jų tėvais, jais rūpinsis“, – sako psichologė.
A. Jakė priduria, kad be galo svarbu yra tiek iki skyrybų proceso, tiek jo metu bendrauti, dirbti su vaiku, kalbėti klausimais, kurie galbūt anksčiau nebuvo liesti.
„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi pusketvirtų metų liudytojas teisme ir kaip sunku iš jo gauti parodymus? Kaip jis gali pasakyti, su kuo nori gyventi labiau – su mama ar su tėčiu?“ – retoriškai klausia advokatė ir pataria prieš sprendžiant ginčą teisme kiekvienam žmogui pačiam sau atsakyti į svarbiausius klausimus: dėl ko tai darau ir kaip tai atsilieps mano šeimos narių santykiams?
Kaip išsaugoti šeimą?
Psichologė teigia, kad pagrindinė darnių santykių taisyklė – netylėti: reikia kalbėtis, atidėti savo poreikius į šalį, paskatinti vaiką išsakyti, kaip jis jaučiasi, kas jam neduoda ramybės, kokių rūpesčių ar baimių jis turi. Kai nepavyksta išeities rasti patiems, patartina kreiptis pagalbos į profesionalą.
„Kreiptis pagalbos – tai ne žmogaus silpnybė, o stipraus ir brandaus žmogaus sprendimas“, – nebijoti ieškoti pagalbos ragina S. Bartkienė. Ji pabrėžia, kad vien psichologas nepadės išsaugoti šeimos ar apsaugoti vaiko nuo traumų bylinėjantis, nesutariant šeimoje: problemas galima išspręsti bendromis tėvų ir specialistų pastangomis.
Psichologė taip pat pataria nenureikšminti smulkmenų, ne kentėti, o visas problemas spręsti iš karto.
„Neretai žmonės į teismą atsineša daug metų kauptų nuoskaudų ir ten jas išlieja. Sprendžiant tokius skaudžius ginčus, teisėjams tenka ne tik teisingumo vykdytojo, bet ir klausytojo, psichologo vaidmuo. Taigi patartina problemas kalbėjimu spręsti laiku“, – patarimus toliau dalija psichologė.
Teisėja J. Rimeikienė teigia ne tik skatinanti bylininkus kreiptis teisminės mediacijos, bet ir pataria dar iki teismo patekus į keblias situacijas visuomet ieškoti psichologo profesionalo pagalbos. Teisėja užsimena apie ikiteisminės mediacijos, taikomos dar iki pateikiant ieškinį, naudą: galbūt ją paskelbus privaloma, daugiau šeimų būtų priverstos ieškoti taikaus susitarimo, apsvarstyti savo veiksmus, įvertinti, ar tai tebuvęs spontaniškas sprendimas skirtis, ar iš tiesų spręstina problema.
Tikslas – ne tik teisinė, bet ir socialinė taika
„Kiekvieną kartą, kai į mane kreipiasi šeimos ginče atstovo ieškantys klientai, visų pirma jų klausiu, ar yra galimybė jiems susitarti taikiai“, – sako A. Jakė.
Advokatė mano, kad būtent šeimos bylose taikaus susitarimo galimybė yra itin svarbi, ir teigia neretai net ir primygtinai prašanti savo klientų rasti taikos kelią.
„Džiaugiuosi, kad man dažniausiai pavyksta: stengiuosi kuo daugiau bendrauti su abiem ginčo šalimis, tenka net ir lankytis jų namuose, galbūt todėl dauguma mano klientų ginčus gana greitai baigia taikos sutartimis. Žinoma, kartais bylos pasiekia ir Aukščiausiąjį Teismą, tačiau tokie ginčai trunka labai ilgai ir negrįžtamai sugadina šeimos narių santykius, todėl niekam nelinkiu ir stengiuosi neleisti taip ilgai ginčytis“, – teigia advokatė.
„Tuomet tikrai būna smagu ir pačiam teisėjui: juk jis irgi žmogus, – šypsosi teisėja. – Dėl kiekvieno atvejo lyg ir stengiesi neišgyventi, tačiau šalims susitaikius, kai proceso metu pavyksta jas įkalbėti bylą baigti taikiai, jautiesi labai gerai.“
Sprendžiant šeimos ginčus negalima pamiršti vaikų interesų
Visos pašnekovės apgailestauja, kad dažnai vaikai priverčiami išgyventi tėvų konfliktus, sutaria ir vieningai primena: tiek laimingoje šeimoje, tiek sprendžiant ginčą teisme tėvai turi suprasti, kad toje šeimoje yra ne tik jiedu, bet ir vaikas, kurio poreikiai ir norai nuo pat gimimo turi būti svarbiausi.
„Tik noras susitarti ir vaiko interesų matymas gali tapti gerų santykių pagrindu“, – teigia psichologė S. Bartkienė.
Teisėja J. Rimeikienė stebisi, kad dažniausiai vaikų savijauta, jų interesai ir apsauga nuo tėvų ginčo daromos žalos labiau rūpi teismui ir vaikų teisių apsaugos specialistams, o ne tėvams.
„Net ir ne asocialios, gana gerai uždirbančios, išsilavinusios poros deklaruoja rūpestį vaikais, jų gerove, tačiau iš šalies labai gerai matyti, kad vaikai ginčuose lieka kažkur nuošaly, tampa priemonėmis pamokyti įskaudinusį buvusį sutuoktinį“, – teigia teisėja ir pabrėžia, kad dažnai keršto įrankiais vaikai tampa bylose, kuriomis jau po ištuokos (neretu atveju net ir baigtos bendru sutuoktinių sutikimu) siekiama pakeisti jau nustatytą nepilnamečio gyvenamąją vietą, puikiai veikusią bendravimo tvarką, išlaikymo dydį ir pan. – Tokie itin keisti atvejai teisėjui – net ir ne psichologui – parodo, kad į tokius ginčus įsivelia iš tiesų emociškai ne per vienus metus iki galo neišsiskyrę žmonės.“
S. Bartkienė taip pat sako pastebėjusi, kad šeimos bylose vaikas neretai tampa tėvų keršto įrankiu, tačiau esama ir tokių atvejų, kai vaiko griebiamasi tarsi paguodos gelbėjimosi rato.
Kodėl šeimos savo likimus patiki teismui?
J. Rimeikienė teigia, kad teismui nagrinėjant ginčą neišnagrinėtų klausimų nelieka, tačiau jai nuostabą kelia tai, kodėl žmonės palieka savo likimus spręsti būtent teismui.
„Kaip gali teismas geriau nustatyti asmeninius santykius, ypač susijusius su bendravimu su vaikais, nei patys žmonės? Juk tik patys tėvai puikiai žino, kas jų vaikams geriausia, kas juos domina, kas jiems patinka, tačiau tai palieka spręsti teismui“, – stebisi teisėja.
„Juk po kelerių metų bus visai nesvarbu, antradienį ar trečiadienį nustatyta vienam iš tėvų matytis su vaiku. Visuomet bandau savo klientus įtikinti, kad kai vaikas paaugs, norės laiką leisti savaip, pagal savo grafiką, interesus: juk per prievartą mielas nebūsi. Po kiek laiko galios tik šeimos narių sutarimai, bendravimo tvarka natūraliai keisis drauge su gyvenimo pokyčiais, – apie itin dažnai savo praktikoje pasitaikančias bylas kalba advokatė. – O taip dažnai ginčo šalys žiūri kiekvieno kablelio, žodelio sutartyse, dėl dienos ar valandos ir nagrinėjama ginčo teisena, o ne šalių bendras sutarimas...“
Kaip nustatyti vaikų poreikius?
„Reikia išeiti iš savo komforto zonos, paminti dabartinį savo suvokimą, savijautą, savo savininkišką, egoistišką požiūrį ir į visa pažiūrėti iš šalies, iš ilgametės perspektyvos: juk ne taip svarbu, kokia bendravimo tvarka bus nustatyta teismo, svarbu, koks tarpusavio bendravimas ir sutarimas bus ateityje“, – apie tėvų elgesio ypatumus svarsto advokatė A. Jakė ir prisimena, kaip vienoje graudžioje byloje kartu su klientu teko įrodinėti minimalius vaiko interesus, net tai, kiek būrelių atžala lanko ir nori lankyti.
A. Jakė teigia pastebinti, kad net ir teisėjai kartais remiasi minimaliais poreikiais. Ji pabrėžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos nutarties, nustatančios, kad minimaliųjų vaiko poreikių apibrėžtis teismų praktikoje ir nebuvo nustatyta, svarbą.
Advokatė mano, kad vaikų poreikius ir interesus reikėtų stengtis užtikrinti ne minimaliai, o maksimaliai, kiek įmanoma atsižvelgti į tai, ko reikia vaikui.
Teisėja J. Rimeikienė taip pat pabrėžia vaikų interesų svarbą ir kaip sudėtinga juos nustatyti.
„Vaikų poreikius tenka nustatinėti, pavyzdžiui, išlaikymo priteisimo bylose. Prieš priimdami sprendimus teisėjai taip pat įvertina turtinę tėvų padėtį, jų sveikatos būklę ir nemažai kitų aplinkybių“, – sako teisėja.
Ji teigia, kad paprastai bylininkai tokiose bylose atsikirtinėja, teigia uždirbantys per mažai ar negalintys įsidarbinti tam, kad galėtų išlaikyti ar padėti išlaikyti atžalą, o teisėjai privalo viską patikrinti ir įsitikinti, kad tėvas (arba mama), iš kurio prašoma priteisti išlaikymą, galės kas mėnesį savo vaikui skirti tam tikrą sumą.
Teisėja priduria, kad esama ginčų ir dėl neva per didelių vaiko poreikių.
„Nors ir mėnuo mėnesiui nelygus, reikia rasti vidurkį, kuriuo ir būtų patenkinti vaiko poreikiai: mitybos, laisvalaikio užimtumo, aprangos ir pan., – teigia ji. – Tenka aiškintis, ar iš tiesų žmonės gauna tik mažas pajamas, neįgalumo pašalpas ir pan. ir tikrai negali išlaikyti vaiko, ar uždarbiauja nelegaliai.“
