Valdžios institucijoms planuojant naują pensijų sistemos pertvarką, būtina neužmiršti Konstitucinio Teismo suformuluotų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kurių įgyvendinimo tebelaukia dalis pensijai privačiai kaupiančių žmonių.
Pradžioje primintina, kad Seimo priimtu Pensijų sistemos reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, buvo suteikta galimybė nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti II pensijų pakopoje. Šios naujovės atsiradimą įstatymų leidėjas grindė tuo, kad ji suteiks darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuos stabilų socialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų.
Seimo priimtu įstatymu visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 m. buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris kasmet buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 m. buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmokos dydis. Pažymėtina, kad nuo 2007 m. nustatytas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis buvo įtvirtintas nenumatant termino.
Kilus ekonominei krizei, Seimas nuo 2009 m. keletą kartų keitė Pensijų sistemos reformos įstatymą, mažindamas kaupiamųjų įmokų dydžius. Dėl Seimo sprendimo sumažinti pervedimus į II pakopos pensijų fondus netgi buvo inicijuota konstitucinės justicijos byla.
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat buvo aiškiai pasisakyta, jog asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos; o įstatymų leidėjas turi siekti, kad pensiją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų. Jeigu tokie praradimai neišvengiami, įstatymų leidėjas, kitaip tariant – Seimas, atsižvelgdamas ir į valstybės finansines, ekonomines galimybes, privalo nustatyti teisingą jų kompensavimą.
Žvelgiant į šiandieninę situaciją matyti, kad valstybė savo pareigos vis dar nėra įvykdžiusi tiems II pakopos pensijų fondų sistemos dalyviams, kurie prie šios sistemos pagal valstybės iš anksto pasiūlytas konkrečias teisines sąlygas prisijungė iki 2009 m. Būtent jiems, įsismarkavus 2008 m. ekonominei krizei, valstybė vienašališkai pakeitė jau egzistuojančio teisinio santykio sąlygas.
Taigi šiuo metu turime faktinę situaciją, kai per beveik šešerius metus nėra pilnai įgyvendintas Konstitucinio Teismo nutarimas, nors ypatingoji ekonominio sunkmečio padėtis jau yra pasibaigusi, o valstybės prievolė laikytis savo įsipareigojimų – išlikusi.
Tiesa, reikia pastebėti, kad įstatymų leidėjas buvo priėmęs sprendimą, kuriuo siekta kompensuoti dėl ekonominės krizės metu sumažintų pervedimų į II pakopos pensijų fondus šios sistemos dalyvių patirtus praradimus. Kaip antai, 2009 m. balandžio 28 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, jame, be kita ko, buvo nustatyta, kad asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. bus 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – vėl 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Tačiau šios Seimo priimtos įstatymo nuostatos taip ir liko neįgyvendintos, nes 2010 m. vėl pakeitus Pensijų sistemos reformos įstatymą jos neteko galios.
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, į asmenų, tapusių pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m., II pakopos pensijų fondų sąskaitas vietoje 5,5 procento jų pajamų, kaip kad buvo iki krizės, nuo 2014 m. yra pervedamos vos 2 procentų dydžio pensijų įmokos. Reikia paminėti ir tai, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviams, nusprendusiems patiems mokėti papildomai į pensijų fondus (nuo 2014 m. – 1 procentą, o nuo 2016 m. – 2 procentus), šiuo metu yra pervedama ir papildoma 2 procentų įmoka iš valstybės biudžeto, kurios dydis galimai neatitinka konkretaus kaupiančiojo gaunamo atlyginimo, nes ji yra apskaičiuojama pagal užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkį. Verta pasakyti, jog pagal įstatymą, daliai kaupiančiųjų, nusprendusių patiems mokėti papildomai į pensijų fondus, 5,5 procento įmokų dydis bus pasiektas 2020 m., kuomet įmokos dedamoji iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto bus padidinta iki 3,5 proc., o jau minėta papildoma 2 procentų įmoka iš valstybės biudžeto išliks stabili.
Taigi, didžiajai daliai pensijų kaupimo sistemos dalyvių (t. y. iki 2009 m. apsisprendusių sudaryti sutartis dėl pensijų kaupimo II pakopos fonduose) iki šiol nėra atstatytas įmokų į pensijų fondus ikikrizinis dydis, kurį valstybė buvo įsipareigojusi neterminuotai pervesti į pensijų kaupimo sistemos dalyvių sąskaitas pensijų fonduose. Taip pat nėra kompensuoti šių asmenų praradimai, atsiradę dėl ekonominiu sunkmečiu sumažintų įmokų į pensijų fondus.
Šiame kontekste verta priminti, kad, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Teisinės valstybės brandą liudija ne tik valstybės valdžios institucijų pagarba savo žmonėms, jų teisėms, teisėtiems lūkesčiams ir interesams, ne tik valstybės gebėjimas vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus asmeniui, bet svarbiausia – reali ir veiksminga pažeistų teisių apsauga, net jei viena iš teisinio ginčo šalių yra pati Valstybė.