Ši byla buvo viešai sukritikuota kaip teismo veikimas contra legem – prieš įstatymą, nors joje sprendimą priimdami teisėjai rėmėsi ne siaura teisės norma, o, atsižvelgdami į visą situacijos kontekstą, vadovavosi išimtinai sąžiningumo principu ir būtent šio principo vedami priėmė galutinį sprendimą byloje.
Taigi čia iškyla klausimas: teisės ir moralė, o gal teisė ar moralė?
Kita vertus, dar 2012 m. Lietuvos teisės mokslo autoriteto viešai dėstoma pozicija buvo vienareikšmiška, kadangi buvo teigiama, kad „<...> jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama. Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. <...> dėsninga, kad teisės ir moralės atskyrimas tampa ir iškreipto teisingumo suvokimo priežastimi: net iš aukštų tribūnų nesidrovima (matyt, nesuvokiant, kas kalbama) deklaruoti, kad, kaip minėta, viskas yra teisinga, jeigu yra atlikta pagal galiojančią pozityviąją teisę. Tačiau tai – tik formalusis teisingumas. <...> Teisės ir moralės atskyrimas atima iš teisės jos moralinį autoritetą ir leidžia manipuliuoti teise bei teisės taikymu nebesibaiminant sulaukti neigiamo moralinio vertinimo ar pasmerkimo. Kartu tai veda prie amoralaus elgesio įteisinimo ir, be jokių abejonių, skatina visuomenės demoralizaciją. <...>“.
Galimai nevienareikšmę teisininkų bendruomenės reakciją konferencijoje lėmė pati LAT nutartis arba ją kritikavusio teisės mokslų korifėjaus – advokato – nutylėjimas, kad jo kritikuota nutartis priimta byloje, kurioje jis pats atstovavo bylą pralaimėjusiai šaliai, ar net ir kitos viešai neatskleistos priežastys, bet galimai nukreiptos konkrečiam adresatui (pvz., teisėjui, prokurorui, arbitrui ar kitam sprendimo galią turinčiam subjektui). Tačiau tai ir nėra šios publikacijos objektas. Faktas tas, kad teisės mokslo konferencijoje buvo iškelta abejonė, ar sąžiningumo principo taikymas, kaip teismo argumentas, gali būti laikomas kaip teismo sprendimas contra legem – prieš įstatymą.
Tęsiant mokslinę diskusiją šiuo klausimu, šios publikacijos tikslas – trumpai aptarti sąžiningumo principo teisinę reikšmę šiuolaikinėje sutarčių teisėje bei įvertinti, ką iš tiesų kritikuotoje nutartyje pasakė LAT.
Kokius pasirinkimus turi Lietuvos teismai, nagrinėdami bylas?
Lietuvos teismai, spręsdami šalių ginčus, dažnai susiduria su dilema, kuri teisėjui atveria du pasirinkimų kelius, t. y.:
(i) priimti sprendimą, mechaniškai ir formaliai remiantis tik konkrečia / konkrečiomis teisės normomis, nevertinant sprendimo (ne)pagrįstumo pagrindinių principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) kontekste, – vykdomas vadinamasis formalusis teisingumas arba pozityvusis teisės normos taikymas;
arba
(ii) priimti sprendimą, vertinant sprendimo (ne)pagrįstumą tiek konkrečios / konkrečių teisės normų, tiek kertinių civilinės teisės principų (protingumo, teisingumo ir sąžiningumo) kontekste, nesuteikiant galimybės šalims piktnaudžiauti bei manipuliuoti teise, – vykdomas vadinamasis turiningasis teisingumas, užkertantis kelią absurdo situacijoms, taikant teisę.
Pastaroji dilema ir konkretaus kelio pasirinkimas (teisėjas laisvas pasirinkti vieną ar kitą kelią pagal savo vidinį įsitikinimą) iš tiesų gali lemti itin skirtingus verdiktus toje pačioje byloje. Kurio teisėjo sprendimu ir vykdomu teisingumu pasitikėtumėte labiau? Ar tuo, kuris įvykdė formalųjį teisingumą, t. y. griežtai pagal įstatymo raidę? Ar tuo, kuris pažvelgė į ginčą iš esmės ir priėmė sprendimą, vadovaudamasis taip pat ir teisingumu, sąžiningumu ir protingumu?
Tiek teisinis pozityvizmas, tiek turiningasis teisės aiškinimas ir taikymas nėra vieninteliai keliai. Yra pasirinkimų ir kitokių, ne kraštutinių – tokių per vidurį. Dar daugiau, pati teisė – reiškinys dinamiškas, kintantis, todėl jos turinys tiek formaliąja prasme, tiek jos taikymo turinys laikui bėgant kinta, prisitaikydamas prie besikeičiančių gyvenimo realijų. Tai normalu. Kita vertus, esminiai teisės principai, kaip ir fundamentalios gyvenimo vertybės, lieka tos pačios, tik jų reikšmė ir požiūris į juos, priklausomai nuo visuomenės bei valstybės santvarkos, žmonių gyvenimo situacijos, asmens padėties, amžiaus ir statuso, gali keisti atspalvius.
Pavieniai žmonės, atskirų profesijų atstovai turi teisę rinktis savo požiūrį į teisės vertybes, kuris gerbtinas, puoselėjant toleranciją ir pliuralizmą, kaip esmines demokratijos vertybes, tačiau sprendimus valstybės vardu priimantys subjektai, siekdami likti objektyvūs, nešališki bei priimti pasitikėjimą, pagarbą keliančius ilgalaikius sprendimus, privalo ieškoti tiesos ir teisingiausio sprendimo labai atsargiai, pirmiausia, vadovaudamiesi esminiais teisinės valstybės ir demokratijos principais ir vengdami subjektyvių, tik savo pačių įsitikinimų ar asmeninių interesų, gynimo.
Kokį kelią ar kelius renkasi Lietuvos teismai ir kaip tų pasirinkimų pasekmės atsispindi konkrečiose bylose?
Kurį kelią renkasi ir kokį pavyzdį rodo LAT? Ar sąžiningumas LAT yra vertybė?
Pagrindinė LAT funkcija yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, plėtoti teisę ir tokiu būdu užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Vienoda teismų praktika – tai būtina sąlyga asmenų lygybei prieš įstatymą užtikrinti, pasitikėjimo teise ir teisingumu, teisinio tikrumo ir saugumo garantas. Todėl LAT formuojama praktika yra tas pavyzdys, kuriuo turėtų sekti ne tik žemesniųjų instancijų teismai, tačiau ir asmenys, įgyvendindami savo teises. Teismo priimamos nutartys tampa teisiniu „įrankiu“, kuris leidžia prognozuoti teisės praktikos vystymąsi ateityje viena ar kita linkme.
Nuo pat LAT veiklos pradžios (1995 m. sausio 1 d.) iki pat šių dienų LAT išnagrinėjo daugiau nei vieną tūkstantį civilinių bylų, kuriose (motyvuojamojoje nutarties dalyje) tiesiogiai labai įvairiais aspektais bei rakursais buvo paminėtas ir tiesiogiai buvo vertintas (ne)sąžiningumo kriterijus kaip principas, kaip asmens būdo savybė, kaip verslo veikimo standartas, kaip asmens elgesys tiek šalių teisiniuose santykiuose, tiek civiliniame procese. Tiesiogiai sąžiningumo principas, kaip vienas iš motyvuojamųjų argumentų, įvardintas ne vienoje dešimtyje nutarčių. Atlikta bylų analizė leidžia teigti, jog LAT dažniau yra linkęs rinktis ne formalistinį ir mechanišką teisės taikymą, o gyvą ir realų situacijos vertinimą platesniame teisės (turinčios vertybinį stuburą) kontekste.
Atskleisdamas sąžiningumo principo turinį, LAT dažnai grįžta prie esminių ir pamatinių Civilinio kodekso (CK) normų:
(i) sąžiningumas, kaip bendrasis civilinės teisės principas (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus);
(ii) sąžiningumas, kaip sutarčių teisės principas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, kurioje teigiama, jog kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai), kurio turi paisyti sutarčių šalys, nes tai yra jų pačių elgesio matas, ir kurio turi paisyti patys teismai, taikydami ir aiškindami teisės normas.
Daugelyje savo nutarčių LAT citavo ir rėmėsi daugiau nei prieš 20 metų teisės mokslininkų išleistu CK komentaru, kuriame, aiškinant sąžiningumo principo turinį, vienareikšmiškai įvardinta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principo reikalavimus. Taigi sąžiningas yra toks asmuo, kuris veikia rūpestingai, teisingai. Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar ne, nustatoma analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes ir t. t. Kitaip tariant, subjektyvusis sąžiningumas yra faktinis sąžiningumas.
LAT, siekdamas pagrįsti sąžiningumo principo taikymą konkrečioje situacijoje, taip pat ne kartą rėmėsi ir negriežtosios teisės (angl. soft law) šaltiniais, tokiais kaip UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principais (angl. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts) ir Europos sutarčių teisės principais (angl. The Principles of European contract law, PECL). Šiuose šaltiniuose nurodoma, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir pagal sąžiningą dalykinę praktiką (UNIDROIT 1.7 str., PECL 1:201 str.), o šių principų komentaruose akcentuojama, kad sąžiningumo reikalavimas yra viena iš pagrindinių vertybių visose sutartinių santykių stadijose.
Dar daugiau, sąžiningumo principas – ne tik ginčo sutarties šalių elgesio matas, bet ir teismų diskrecijos ribas apibrėžiantis kriterijus, t. y. kertinis teisminę sutarčių kontrolę legitimizuojantis, tačiau kartu ir ribojantis teisinis veiksnys.
Taigi, sąžiningumas tiek doktrinoje (Lietuvos ir užsienio teisės), tiek LAT praktikoje suvokiamas kaip fundamentali, bazinė vertybė, pagal kurią asmens elgesys teisiniuose santykiuose turi pasireikšti protingumu ir teisingumu. Protingumas reiškia asmens apdairų, rūpestingą, atidų, teisingą ir sąžiningą elgesį – taip, kaip elgtųsi protingas ir rūpestingas asmuo (lot. bonus pater familias). Teisingumas reiškia protingą skirtingų interesų pusiausvyrą, būtinybę atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į skolininko pagrįstus interesus.
Naujausia LAT formuojama praktika atitinka šiandienines realijas, reaguoja į vykstančius procesus visuomenėje, yra prisitaikanti ir novatoriška, todėl panagrinėsime vieną konkrečią LAT priimtą nutartį, kurioje sąžiningumo principas tapo svertu ir pagrindiniu argumentu, lėmusiu tikrojo, o ne formaliojo teisingumo įvykdymą. Būtent ši nutartis straipsnio pradžioje minėtoje mokslinėje konferencijoje susilaukė kritikos, todėl norėtųsi pratęsti diskusiją ir atsakyti į klausimą, ar kritika iš tiesų buvo pelnyta.
Byloje buvo spręstas esminis klausimas dėl 2016 m. kovo 21 d. fizinio asmens (ieškovo) ir bendrovės (atsakovo) sudarytos Akcijų pasirašymo sutarties, kuria asmuo įsigijo 400 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. Asmuo su bendrove už akcijas, kurios įvertintos 11 584 Eur, turėjo atsiskaityti per 12 mėn. nuo Akcijų pasirašymo sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 2017 m. kovo 21 d. Šalys numatė du atsiskaitymo etapus: (i) per 30 kalendorinių dienų sumokėti 2896 Eur (realiai ir buvo sumokėta); (ii) iki 2017 m. kovo 21 d. sumokėti 8688 Eur (prievolę įvykdyti asmuo pavėlavo, realiai įvykdė prievolę keliais mėnesiais vėliau – 2017 m. birželio 7 d.).
Bendrovė, gavusi pradinę sumos dalį (2896 Eur), Juridinių asmenų registre įregistravo padidintą įstatinį kapitalą – 28 960 Eur. Banko pavedimu gavusi likusią pinigų dalį (8688 Eur), kuri, kaip minėta, buvo pervesta keliais mėnesiais vėliau, nei šalių sutarta, bendrovė pinigus priėmė, pretenzijų asmeniui nereiškė ir nei asmeniui, nei bendrovei nekilo jokių abejonių, kad asmuo yra bendrovės akcininkas (su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis). Šią aplinkybę patvirtino byloje pateikta 2018 m. kovo 23 d. ir pačios bendrovės patvirtinta 2017 m. finansinė atskaitomybė, kurios aiškinamajame rašte vienareikšmiškai buvo nurodyta, jog asmuo yra bendrovės akcininkas. Taigi bendrovė nekvestionuodama ir visa apimtimi pripažino asmens nuosavybės teisę į akcijas.
Tačiau 2019 m. balandžio 25 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo visiško akcijų apmokėjimo, bendrovės pozicija staiga kardinaliai pasikeitė ir tapo priešinga ankstesniam bendrovės elgesiui. Bendrovė pradėjo laikytis naujos (ir siurprizinės) nuomonės, kad asmuo, pavėlavęs sumokėti už akcijas antrąją pinigų dalį (8688 Eur), prarado visas akcininko teises. Savo pozicijai pagrįsti bendrovė rėmėsi ABĮ 45 straipsnio 12 dalies pirmuoju sakiniu, kuriuo įtvirtinta, jog jeigu akcijas pasirašęs asmuo per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą akcijų neapmoka, laikoma, kad akcijas įgijo pati bendrovė ir akcijų pasirašymo sutartis su tuo asmeniu negalioja, įnašai už pasirašytas akcijas negrąžinami. Tuo tarpu tos pačios normos antrąjį sakinį, pagal kurį bendrovė pati neatliko tolesnių būtinųjų veiksmų, ignoravo: ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo akcijų apmokėjimo termino pabaigos bendrovė turi perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn arba sumažinti įstatinį kapitalą anuliuodama akcijas. Bendrovė per šį terminą neperleido asmens akcijų kitų asmenų nuosavybėn ir nesumažino įstatinio kapitalo, t. y. savo konkliudentiniais veiksmais vienareikšmiškai rodė, kad asmuo tapo bendrovės akcininku visa apimtimi, nepaisant to, kad formaliai asmuo keliais mėnesiais pavėlavo sumokėti antrąją pinigų dalį (8688 Eur) už akcijas.
Taigi, byloje susiklostė faktinė situacija, jog asmuo praleido akcijų apmokėjimo terminą (sumokėjo už akcijas ne per 12 mėn., o po daugiau nei 14 mėn.), tačiau bendrovė mokėjimą priėmė, asmenį laikė bendrovės akcininku, o praėjus beveik 2 metams nuo visiško akcijų apmokėjimo bendrovė persigalvojo ir, vadovaudamasi minėta norma (ABĮ 45 straipsnio 12 dalies pirmuoju sakiniu), laikė, kad asmens vėlesnis (nei numatytas įstatyme) akcijų apmokėjimas lėmė asmens, kaip akcininko, statuso praradimą. Esant tokiai realiai gyvenimo situacijai, teismams kilo dilema, ar: (i) vadovautis siauru teisės normos taikymu ir laikyti, kad asmuo, pavėlavęs įvykdyti prievolę per įstatymo numatytą terminą, neteko nuosavybės teisės į 400 vnt. bendrovės akcijų, arba (ii) spręsti ginčą, vadovaujantis sąžiningumo principu, ir laikyti, jog šalių elgesys lėmė, jog asmuo pripažintinas bendrovės akcininku visa apimtimi, nepaisant ABĮ 45 straipsnio 12 dalyje įtvirtintos normos.
Bylai pasiekus kasacinę instanciją, LAT nurodė, kad iš tiesų ABĮ 45 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta norma laikytina imperatyvia. Nesilaikant imperatyvo, pagal bendrąją taisyklę turėtų būti taikomos normoje numatytos teisinės pasekmės – vienašalė restitucija, t. y. akcijų grąžinimas bendrovei, laikant apmokėtas akcijas savomis bendrovės akcijomis, asmeniui pinigų už akcijas negrąžinant. Tačiau LAT, atsižvelgdamas į esmines bylos aplinkybes, t. y. kad (i) asmuo akcijas buvo apmokėjęs; (ii) bendrovė apmokėjimą priėmė; (iii) bendrovė ilgą laiko tarpą asmenį laikė bendrovės akcininku visa apimtimi; (iv) bendrovė neatliko jokių veiksmų (akcijų neperleido kitam asmeniui, įstatinio kapitalo nesumažino per 12 mėn. nuo akcijų apmokėjimo termino pabaigos), nusprendė, kad ABĮ 45 straipsnio 12 dalies taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.
LAT pabrėžė, jog sąžiningumo principas šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra vienas iš pamatinių principų. Pagal šį principą sutartys turi būti sudaromos ir vykdomos laikantis sąžiningumo reikalavimo, tačiau ir sutarčių teisėje esantys nukentėjusio asmens gynybos būdai turi būti taikomi ne mechaniškai, o atsižvelgiant į šio principo keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad tam tikras gynybos būdas negali būti taikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo principui. Ši idėja taikytina ir sprendžiant dėl sutarties nutraukimo padarinių, t. y. restitucijos (ne)taikymo. Praktikoje galimos tokios situacijos, kai formaliai egzistuoja sutarties nutraukimo ar kiti pabaigos pagrindai, tačiau restitucijos taikymas lemtų nesąžiningą ir teisei nepriimtiną rezultatą. Todėl tokiais atvejais teismas turi diskreciją nuspręsti, ar konkrečiu atveju restitucijos taikymas atitiktų sąžiningumo principo keliamus reikalavimus.
Taigi LAT laikė, kad asmuo tapo bendrovės akcininku su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis ir vienašalės restitucijos taikymo galimybės byloje nepripažino kaip neatitinkančios teisingumo ir sąžiningumo principų šioje konkrečioje situacijoje. Akivaizdu, kad šioje byloje LAT pripažino sąžiningumo principo viršenybę teisės normos taikymo atžvilgiu.
Kaip vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją?
Analizuota byla yra turiningojo, o ne formalaus teisingumo įvykdymo pavyzdys. Sąžiningumas šiuo atveju įvertintas kaip fundamentalus principas ir vertybinis kriterijus, neužleidęs byloje vietos tik siauram teisės normos pritaikymui.
Vertinant šią bylą ankstesnės LAT praktikos kontekste, akivaizdu, kad teismo suformuluota taisyklė, jog sutarčių teisėje esantys nukentėjusio asmens gynybos būdai turi būti taikomi ne mechaniškai, o atsižvelgiant į sąžiningumo principo keliamus reikalavimus, nėra jokia naujiena. Tokia teismo pozicija yra nuosekli, atitinkanti bendrą kasacinio teismo požiūrį į bet kokių sutartinių ginčų sprendimo modelį, reikalaujantį, kad taikytini teisių gynimo būdai kiekvienu atveju būtų protingi, adekvatūs ir proporcingi.
Dar 2001 m. LAT septynių teisėjų kolegijos nutartyje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo principas svarbus ir tais atvejais, kai sprendžiamas restitucijos klausimas tarp sandorio šalių. Todėl restitucijos taikymas taip pat turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (CK 6.145 str. 2 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog kai sandorio šalis (ar jos atstovas) veikė nesąžiningai ir neteisėtai, ji iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos. Būtent nesąžiningai sutarties šaliai tenka sandorio negaliojimo neigiami turtiniai padariniai, apribojant nesąžiningam asmeniui galimybę turėti bet kokios naudos iš jo tokio pobūdžio veiksmų. Priešingu atveju piktavališkai veikusi šalis iš savo nesąžiningų veiksmų gautų naudos, o tai paneigtų bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.
Tenka pripažinti, kad sąžiningumo principo taikymas ir būtinybė parinkti tinkamą teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei šalių elgesį, suteikia teismams žymiai daugiau diskrecijos ir galima būtų teigti, jog tai kelia grėsmę teisinio stabilumo, apibrėžtumo bei sprendimų numatomumo poreikiui. Ko gero, būtent dėl to tokios teismų nutartys natūraliai ir susilaukia daugiau dėmesio bei kritikos.
Apibendrinant galima teigti, kad į sąžiningumo principo reikšmę sutarčių teisėje yra galimi du požiūriai: pirmasis grįstas formaliu teisės normų taikymu, pripažįstant ribotą sąžiningumo kaip bendro principo reikšmę, o antrasis remiasi vertybiniu-turininguoju teisės aiškinimu, suponuojančiu būtinybę aiškinti ir taikyti normą tik taip, kad ji nereikštų nesąžiningumo nukentėjusios šalies atžvilgiu ir neleistų piktnaudžiauti sutarties šalims teise. Antrojo kelio pasirinkimas yra nepalyginamai sunkesnis ir atsakingesnis, tačiau savo esme – vienintelis, siekiant tokio sutarties šalių interesų balanso, kuris keltų pasitikėjimą teisine valstybe ir jos galia.
Taigi, LAT žingsnis analizuotoje byloje atskleidžia ne tik platų sprendimą priėmusių teisėjų akiratį, tačiau leidžia suvokti ir tai, kad Lietuva koja kojon žengia kartu su Europos privatinės teisės tendencijomis. Net ir tarptautinėse konferencijose gvildenant analogiško pobūdžio klausimus per kitų Europos valstybių teisinę patirtį aukščiausio lygio pranešėjai pabrėžia, kad ginčus reikia spręsti ne tik pagal įstatymo raidę, tačiau situacijas privalu vertinti taip pat ir platesniu kontekstu, be kita ko, atsižvelgiant į sąžiningumo principą.
