Dalis tvirtino, kad tokie pokyčiai kenkia lietuvių kalbos išsaugojimui, o kiti, nors ir džiaugėsi naujomis teisėmis, vis tiek kritikavo idėjos autorius dėl per daug sudėtingo vardo ir pavardės keitimo proceso. Teisininkai šioje situacijoje atsidūrė turbūt kažkur tarp abiejų stovyklų.
Advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ advokatas Dainius Antanaitis pabrėžia lygiateisiškumo principą ir atkreipia dėmesį į faktą, kad naujoji tvarka išskiria tam tikras visuomenės grupes.
Advokatas kelia klausimą, ar tikrai teisinga, kad į minėtose taisyklėse nurodytus atvejus nepatenkantys asmenys turi eiti „kryžiaus žygius“ ir mindžioti teismų slenksčius tam, kad galėtų pasikeisti vardą ir pavardę.
Visų pirma, reikia nepamiršti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Svarbu pažymėti, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą konstatavo, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.
Kalbant apie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką, klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį, nes asmenvardžiai neabejotinai atlieka esminį vaidmenį nustatant asmens tapatybę. Taip pat, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra nurodęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo elementų. Taigi, teisė į vardą ar pavardę yra privataus gyvenimo dalis.
Iš to seka išvada, jog atsisakymas pakeisti vardą ar pavardę yra privataus gyvenimo ribojimas. Tačiau, kada toks ribojimas pateisinamas, o kada – ne?
Pavyzdžiui, pagal minėtas taisykles, nuo šių metų gegužės 1 d. asmenims, kurie įgijo sutuoktinio užsienietišką pavardę net su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiomis raidėmis, pakeisti savo pavardę turėtų pakakti administracinės procedūros. Taigi, valstybė laiko, kad tokiomis situacijomis asmens teisė į pavardę negali būti ribojama.
Taigi, valstybė pateisina svetimybes savo kalboje, kai asmeniui suteikiama lietuvių kalbos taisyklių neatitinkanti sutuoktinio užsieniečio pavardė, o kai tokios pat pavardės asmuo norėtų savo asmens dokumente, tarkim, dėl to, kad jis su šia pavarde išvengtų senosios pavardės sukeliamų nepatogumų, tai jis gautų neigiamą atsakymą ir teisę į ją turėtų ginti teisme.
Todėl kyla klausimas, ar visuomenės grupė, kuri patenka į asmens vardo ir pavardės keitimo taisykles ir ten esančiais pagrindais gali be didesnių sunkumų (paprastos administracinės procedūros būdu – pateikę prašymą atitinkamos civilinės metrikacijos skyriui) pasikeisti savo vardą ar pavardę, nėra iš dalies privilegijuoti, lyginant juos su kitais asmenimis, kurie taip pat nori pasikeisti savo vardą ar pavardę, bet nepatenka į atvejus nurodytus taisyklėse? Ar iki galo teisinga, kad dalis žmonių vis dar turi mindžioti teismų slenksčius, įrodinėdami savo teisę į jiems priimtiną vardą ar pavardę?
Visiškai suprantama, jog nėra tokio teisės akto, kuris apimtų viską. Tačiau, ar valstybė iš tiktųjų sureguliavo bent tuos atvejus, kurie praktikoje dėl savo pakartotinumo ir aiškumo lengvai identifikuojami ir tikrai turėtų atsirasti vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Teismai tokias ir visas panašias bylas paprastai sprendžia vienodai, taigi ši teismų praktika po kurio laiko tikrai galėtų būti pagrindas Seimui priimti teisės aktą, kuris leistų jau be teismo įgyvendinti savo teisę.
EŽTT yra išaiškinęs, jog jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai, kuriuos asmuo pasirinko, ir ši registracija nesukėlė neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti naują tokį patį vardą. Tai suformavo vieningą, nuoseklią ir galima sakyti ilgametę nacionalinių teismų praktiką, kuri sako, kad, jei vardas ar pavardė, kurie neatitinka lietuvių kalbos taisyklių, jau registruoti gyventojų registre, tai nėra pagrindo riboti asmens teisės į tokį vardą ar pavardę.
Taigi, kodėl valstybė, gerindama žmogaus teisių situaciją dėl vardų ir pavardžių, neperkėlė šios nuostatos į asmens vardo ir pavardės keitimo taisykles? Žinoma, tai nebūtų išsprendę visų problemų, tačiau galėtų būti pirmas teismų praktika pagrįstas būdas gelbėti už borto paliktus asmenis, kurie taip pat turėtų turėti teisę be teismo proceso pasikeisti savo vardą ir pavardę.
