Europos Teisingumo Teismo (ETT) byloje C-363/12 generalinis advokatas savo išvadoje nurodė: surogacija, kuri vis dažniau naudojama dirbtinio apvaisinimo srityje, yra opus politinis ir socialinis klausimas įvairiose valstybėse narėse. Generalinis advokatas nurodė, kad minėta byla „patvirtina surogacijos klausimo (nepaisant to, kad surogacija vis dar yra kraštutinė dirbtinio apvaisinimo forma) aktualumą ir teisinių (bei etinių) klausimų, susijusių su surogacijos reglamentavimu, sudėtingumą. Tiesą sakant, teisinė aplinka valstybėse narėse yra skirtinga: vienose valstybėse narėse surogacija yra visiškai teisėta ir konkrečiai reglamentuojama, o kitose – neteisėta arba Airijos atveju – nereglamentuojama. Be to, labai skiriasi valstybių narių požiūris į tai, kaip reikėtų reglamentuoti surogatinės motinystės sutartis, ypač su jomis susijusias procedūras“.
Panašu, kad Lietuvos Seimas, pasirinkdamas įtvirtinti surogacijos draudimą, vadovavosi daugelio Europos šalių pavyzdžiu. 2013 m. duomenimis, apibūdinančiais surogacijos reglamentavimą Europos Sąjungoje, surogacija draudžiama Austrijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Maltoje, Portugalijoje, Ispanijoje. Švedijoje ir Belgijoje draudžiama komercinė surogacija.
Nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje pripažįstamas liga. Surogacija yra vienas iš būdų nevaisingiems asmenims tapti tėvais.
Surogacija skirstoma į dvi rūšis: tradicinę ir gestacinę.
Tradicinės surogacijos atveju surogatinės motinos kiaušialąstės yra apvaisinamos biologinio vaiko tėvo lytinėmis ląstelėmis. Tai atliekama intrateurininės inseminacijos būdu (IUI). Tokiu būdu surogatinė motina tampa ir gimsiančio vaiko biologine (genetine) motina.
Gestacinės surogacijos atveju surogatinės motinos lytinės ląstelės nėra naudojamos, taigi gimsiantis vaikas neturi jokio biologinio (genetinio) ryšio su surogatine motina. Apvaisinimo procedūra atliekama IVF (in vitro fertilization) būdu, kai iš genetinių tėvų lytinių ląstelių skurtas embrionas patalpinamas į surogatinės motinos gimdą. Sėkmės procentas naudojant IVF procedūrą priklauso nuo genetinės motinos amžiaus ir sveikatos būklės.
Priežastys, dėl kurių nusprendžiama pasinaudoti surogacija, gali būti labai įvairios. Dalis porų dėl įvairių priežasčių, susijusių su nevaisingumu, kitomis ligomis arba negalia, negali turėti vaikų įprastu būdu. Surogacija taip pat sudaro galimybes tos pačios lyties asmenų šeimoms įgyvendinti savo troškimą turėti vaikų (įgyvendinti teisę į tėvystę), kurie būtų genetiškai susiję su vienu iš poroje esančių asmenų.
Kaip minėta, surogacijos reglamentavimas visame pasaulyje yra labai skirtingas: nuo surogacijos draudimo iki liberalaus požiūrio, paliekant teisę surogacijos šalims pačioms apsispręsti dėl savo teisių ir pareigų:
1) visiškas surogacijos draudimas. Šiuo atveju surogacija traktuojama kaip vaiko pirkimas, viena iš prekybos žmonėmis formų, kas surogacijos sutarties šalims užtraukia baudžiamąją atsakomybę;
2) atlygintinės surogacijos draudimas, uždraudžiant surogatinei motinai atsilyginti.
3) surogacijos įtvirtinimas teisės aktuose, nustatant griežtas taisykles surogacijos sutarties šalims;
4) surogacijos įtvirtinimas teisės aktuose, paliekant surogacijos sutarties šalims teisę apsispręsti dėl savo teisių ir pareigų.
Dėl surogacijos kyla ne tik sudėtingi teisiniai klausimai, susiję su sutartiniais tokių sutarčių aspektais (pirma, ar tokių sandorių sudarymas gali būti laikomas teisėtu, antra, ar surogacija turėtų būti atlygintinė ar altruistinė, trečia, jei surogacija atlygintinė, kaip apskaičiuoti surogatinės motinos patirtas išlaidas ar kur tą atlyginimą įtvirtinti). Dar daugiau klausimų kyla gimus vaikui. Pirmas klausimas yra susijęs su tėvystės nustatymu: kas yra laikomi tėvais surogacijos atveju? Kokias teises turi surogatinė motina tradicinės surogacijos atveju? Kieno interesai svarbesni: surogatinės motinos ar vaiko socialinių („numatytųjų“) tėvų („intended parents“)?
Iš Europos Sąjungos valstybių narių praktikos matyti, kad daugelis klausimų, susijusių su surogacija ir tėvų – vaikų ryšiais, vis dar nėra tinkamai reglamentuojami daugelyje valstybių narių (pavyzdžiui, Belgijoje ir Danijoje nereglamentuojama altruistinė surogacija, reikalaujama įsivaikinti vaiką, gimusį po surogacijos procedūros). Dėl šios priežasties daugelis porų keliauja į užsienį surogacijos procedūrai (surogacijos turizmas arba cross-border surrogacy).
Populiariausia surogacijos turizmo šalis yra Indija, tiek dėl mažų surogacijos kaštų, tiek dėl gerai išvystytos surogacijos tarpininkų sistemos. Surogacijos turizmas sukelia naujus teisinius klausimus tokius kaip vaiko pilietybė, tautybė, motinos – vaiko ryšiai.
Surogacijos klausimai jau sprendžiami ir tarptautiniuose teismuose: dėl surogacijos nevienodo reglamentavimo kyla daug sudėtingų klausimų, susijusių su privačiu šeimos gyvenimu ir pagal tokias sutartis gimusių vaikų statusu. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2014 m. bylose Labassee ir Mennesson prieš Prancūziją nusprendė, kad Prancūzijos institucijų atsisakymas pripažinti tėvų – vaikų santykius, kilusius iš pasinaudojimo surogacijos paslauga (teisėtai atlikta Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors ir draudžiama Prancūzijoje), pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnį, kiek jis liečia vaikų teisę į jų privataus gyvenimo gerbimą.
Valstybėse, kuriose pagal teisės aktus surogacija yra leidžiama, pavyzdžiui, Ukrainoje arba JAV Kalifornijos valstijoje, laikoma, kad „numatytieji“ (socialiniai) tėvai yra teisėti gimsiančio vaiko tėvai. Pagal daugumos Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinę teisę visų pirma siekiama užtikrinti surogatinės motinos teisinę apsaugą. Šiuo atveju gali susidaryti tokia situacija, kurioje neaiškus tiek tėvų teisinis statusas, tiek vaikų ir tėvų teisinio santykio pripažinimas, galiausiai – Belgijos ir Danijos atveju – įvaikinimo teisinis santykis (kai vienas iš įvaikinančių tėvų yra genetinis vaiko tėvas).
Bet kokiu atveju tiek įstatymų leidybos lygmenyje, įtvirtinant surogaciją, tiek privačių asmenų santykiuose, sudarant surogacijos susitarimus, turi būti atsižvelgiama į geriausius gimsiančio vaiko interesus (įskaitant ir vaiko teisę žinoti savo tėvus). Manytina, kad Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinkimas drausti surogaciją yra, iš vienos pusės, siekis išvengti aptartų galimai kilsiančių teisinių klausimų ir problemų dėl tėvystės nustatymo, tėvų – vaikų santykio įtvirtinimo, tiek siekis apsaugoti ateityje gimsiančio vaiko interesus.
Manytina, kad šis draudimas ateityje galėtų būti pakeistas, kai plėtosis tarptautinių teismų praktika surogacijos ir vaiko interesų apsaugos santykio klausimais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad galiojant surogacijos draudimui, daugelis porų naudosis surogacijos turizmu, kuris ne visuomet gali užtikrinti sklandų ir teisėtą vaiko atėjimo į šeimą procesą ir geriausius vaiko interesus.
Komentaro autorė yra advokatų profesinės bendrijos 3law „Miškinis ir partneriai“ vyresnioji teisininkė.