Šis sprendimas liečia apie 500 milijonų gyventojų – „Google“ turės užtikrinti sprendimo vykdymą visose 28 ES šalyse. Dar nėra bendros statistikos, kiek žmonių kreipėsi reikalaudami užmaršumo tablečių, pavyzdžiui, Vokietijoje jau pateikta per 100 tokių prašymų. Tačiau kol kas kyla daugiau klausimų nei atsakymų dėl galimo šalutinio jų poveikio.
Ką šis teismo sprendimas pakeitė?
Po Edward Snowden paviešintos informacijos apie JAV slaptųjų tarnybų beprecedentinio masto šnipinėjimą ir asmens duomenų rinkimą, aukščiausiasis ES teismas nusprendė nebelaukti, kol ES teisės aktų leidėjas sugriežtins asmens duomenų apsaugą Europoje ir savo iniciatyva pradėjo pats tai daryti.
Prieš keletą mėnesių teismas pripažino negaliojančia direktyvą dėl visų srauto duomenų, kuriuos generuoja telekomunikacijų operatoriai, saugojimo, neturint tam pagrįstos priežasties, šiuo sprendimu suvaržė ir „Google“ veiklą. Teismas pripažino, ką daugelį metų pati „Google“ neigė, kad ji yra savo paieškos sistemoje indeksuojamų asmens duomenų valdytoja, su visomis iš to kylančiomis duomenų valdytojo pareigomis ir teisėmis.
Tačiau naujasis sprendimas nereiškia, kad „Google“ kaip informacinės visuomenės paslaugų tarpininkė taps atsakinga už paieškos rezultatuose pateikiamos informacijos turinio teisėtumą. Pokyčių esmė – kompanija negalės, rinkdama ir tvarkydama kituose internetiniuose tinklalapiuose esančius asmens duomenis, užmerkti akių, o turės tam tikrais atvejais iš savo paieškos rezultatų sąrašo, rodomo atlikus paiešką pagal žmogaus pavardę, pašalinti nuorodas į trečiųjų šalių paskelbtus tinklalapius, kuriuose yra apie šį žmogų paskelbtos neigiamos informacijos.
Dėl kokios informacijos pašalinimo žmogus gali kreiptis?
Teismas nenurodė konkrečių pavyzdžių, tik nurodė vertinamojo pobūdžio kriterijus, kuriais remiantis būtų galima „Google“ prašyti pašalinti tam tikras nuorodas į tinklalapius, kuriuose skelbiama informacija apie konkretų žmogų.
Tokia informacija galėtų būti laikoma ir įrašai apie žmogaus privatų gyvenimą, jei jos prieinamumas paieškos sistemose sukelia jam dvasinį diskomfortą ar daro neigiamą įtaką jo tolimesniam asmeniniam gyvenimui ar karjerai. Šis teismo sprendimas palies ne tik „Google“ paieškos sistemą, bet ir „Yahoo“, „Bing“ ir kt.
Ar sprendimas įtvirtins cenzūrą?
Deja, tačiau toks priimtas sprendimas sukelia interneto cenzūravimo grėsmę. Teisė reikalauti, kad „Google“ rodytų ne visą turimą informaciją apie asmenį, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Kaip pavyks rasti balansą tarp teisės į privatumą ir teisės į informacijos gavimą, parodys praktika.
Panašu, kad paprastų žmonių atveju teisė į privatumą laikoma svarbesne už kitų asmenų teisę rasti per „Google“ paiešką bet kokią informaciją apie juos. Tačiau kaip bus tais atvejais, kai, pavyzdžiui, žmogus prieš pradėdamas politinę karjerą ar prieš tapdamas „viešu asmeniu“ norės „išsivalyti“ savo internetinę praeitį nuo informacijos, trukdančios jo karjerai? Kaip bus su internete prieinamais dienraščių archyvais – ar bus galima prašyti „Google“ blokuoti nuorodas į sau nenaudingus straipsnius? Iš tiesų kyla daug klausimų, į kuriuos kol kas pateikiama mažai atsakymų.
„Google“ byloje teismas nepritarė generalinio advokato pasiūlymui, kad sprendžiant apie teisę „būti užmirštam“ reikia vadovautis protingumo taisykle, kitaip tariant, proporcingumo principu, kad būtų išvengta neprotingų ir perteklinių teisinių padarinių. Spėjama, kad paieškos sistemų valdytojai, taupydami laiką ir vengdami veltis į beprasmius ginčus, praktikoje dažniausiai tenkins žmonių prašymus blokuoti nuorodas į neigiamą turinį apie juos. O tai automatiškai įves tam tikrą interneto turinio cenzūrą.
Paulius Galubickas yra advokatės Redos Žabolienės kontoros „Metida“ advokatas