Dabartinė įstatymiškai įtvirtinta administracinio nurodymo sistema atrodo patogi tiek vairuotojams, tiek pažeidimus nagrinėjantiems pareigūnams, tiek ir valstybei: pažeidimą padaręs asmuo sumoka tik pusę numatytos baudos, transporto priemonių savininkai (valdytojai) sutaupo laiko, kuris neretai būna brangesnis už siūlomą sumokėti baudą, institucijos efektyviau administruoja už pažeidimus skiriamas baudas bei taupo resursus pažeidimų aiškinimuisi, o valstybė papildo biudžetą iš baudų surinktomis lėšomis.

Atrodytų, laimi visi. Visgi, kodėl tokiu laimėjimu nevertėtų džiaugtis?

Įrodyk, kad nekaltas

Administracinio nurodymo sistema, kuomet pažeidimas užfiksuojamas vairuotojui nedalyvaujant, akivaizdžiai prieštarauja administracinės atsakomybės bei nekaltumo prezumpcijos principams.

Siunčiant administracinį nurodymą, joks pažeidimo tyrimas nėra atliekamas, o kaltė preziumuojama. Šiuo atveju nėra aiškinamasi, ar transporto priemonės savininkas tikrai padarė pažeidimą, kokiomis aplinkybėmis tas pažeidimas buvo padarytas - tiesiog formaliai surašomas administracinis nurodymas, preziumuojant, kad pažeidimą padarė transporto priemonės savininkas (ar valdytojas), ir būtent jam skiriama administracinė nuobauda.

Tokių formalių veiksmų pasekmė – nuobauda nėra individualizuojama, o administracinė atsakomybė neretai pritaikoma visiškai nekaltam asmeniui vien dėl fakto, kad su jo transporto priemone buvo padarytas pažeidimas. Tai nedera net su elementaria logika – juk administracinė atsakomybė taikoma konkrečiam pažeidimą padariusiam asmeniui, bet ne transporto priemonei ar jos savininkui kaip tokiam!

Transporto priemonės savininko (valdytojo) statusas savaime nereiškia ir negali reikšti administracinio pažeidimo subjekto ar paties pažeidimo padarymo, nes pažeidimai ir kaltė dėl jų ne preziumuojami, o įrodinėjami pareigūnų surinktais duomenimis.

Gytis Mekionis
Tačiau administracinio nurodymo sistema lemia, jog įrodinėjimo pareiga perkeliama transporto priemonių savininkams (valdytojams), ir šiuo atveju ne pareigūnai turi įrodyti pažeidimo padarymą ir kaltę, o transporto priemonių savininkai turi įrodyti, kad pažeidimo nepadarė.

Nuobauda – ne tik formalumas

Daugelis vairuotojų žino, jog administracinis nurodymas už pažeidimus, užfiksuotus pažeidėjui nedalyvaujant, siunčiamas transporto priemonės savininkui. Tiesa, jei administracinį teisės pažeidimą padarė ne transporto priemonės savininkas, jis gali išvengti prievolės mokėti baudą, pranešdamas asmens, kuris pažeidimo metu naudojosi transporto priemone, duomenis.

Visgi, nors administracinė atsakomybė yra švelnesnė nei, pavyzdžiui, baudžiamoji, tačiau ji vis tiek yra atsakomybė, o ne formali procedūra, dėl to turi būti taikoma ne bet kam, o tik kaltiems asmenims už jų padarytus pažeidimus.

Kaip ir bet kurios kitos, taip ir administracinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas, todėl ji gali būti taikoma tik asmeniui, padariusiam administracinį pažeidimą. Kitaip tariant, turi būti užtektinai duomenų, jog konkretus asmuo padarė konkretų pažeidimą.

Priešingu atveju, pažeidžiama konstituciniu lygmeniu įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija, teigianti, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka.

Lengvesnis baudų surinkimas negali pakeisti pažeidimo tyrimo

Administracinis nurodymas visiškai eliminuoja tam tikrų pažeidimų tyrimą, o administracinės nuobaudos skyrimą paverčia formalia procedūra, kuri iš esmės orientuota į baudų surinkimą ir institucijų darbo palengvinimą, bet ne į administracinį pažeidimą padariusio asmens išaiškinimą, nubaudimą ir perauklėjimą.

Tad tokia praktika tampa ydinga, nes administracinės atsakomybės tikslas yra ne mažesnėmis sąnaudomis surinkti kuo daugiau lėšų į biudžetą ar siekti statistinių rodiklių, liudijančius apie neva aukštą pažeidimų išaiškinimą, bet nubausti ir perauklėti pažeidėjus bei atgrasyti juos ir kitus asmenis nuo kitų pažeidimų padarymo.

Trumparegiškas pragmatizmas – pavojus teisinei valstybei

Aišku, tokia situacija labai palanki valstybei, nes reikia mažiau žmogiškųjų išteklių pažeidimams aiškintis, be to, daugiau lėšų surenkama į biudžetą, nes transporto priemonių savininkai dažnai nesiryžta gaišti laiko ir aiškintis tiesos, o tiesiog sumoka baudą.

Tačiau, vertinant iš teisinės pusės, kad ir kokią finansinę naudą tokie pragmatiniai sprendimai teiktų, teisinėje valstybėje jie neturėtų būti toleruojami – administracinio nurodymo pragmatizmas iškreipia administracinės atsakomybės taikymo pagrindus bei tam tikram asmenų ratui nustato kaltumo prezumpciją.

Akivaizdu, kad dabartinė administracinio nurodymo sistema transporto priemonių savininkams (valdytojams) nepadeda siekti administracinės atsakomybės tikslų – ji neauklėja pažeidėjų, neatgraso jų ir kitų asmenų nuo pažeidimų darymo, kadangi, kaip minėta, neretai taikoma pažeidimo nepadariusiems asmenims.

Todėl įstatymų leidėjas, priimdamas vieną ar kitą teisės aktą, turėtų jį vertinti ne tik iš pragmatinės, ekonominės, bet ir iš teisinės pusės, nes tik tokiu atveju bus užtikrinti pamatiniai teisinės valstybės principai ir žmonių teisės.

Komentaro autorius yra advokatų kontoros Drakšas, Mekionis, Smirnov ir partneriai advokatas, partneris.