Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK) numato, jog „laikinojo darbo sutartis – tai laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens – laikinojo darbo naudotojo naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti.“
Įmonės, užsiimančios darbuotojų nuoma, nuo kovo 1 d. nėra įtraukiamos į „prestižinį“ Patvirtintų įmonių sąrašą, kuris palengvina užsieniečių atvyko į Lietuvą procedūras, kas yra labai naudinga darbdaviams. Tuo tarpu užsieniečiams, atvykstantiems dirbti į tokią įmonę, nebus išduodamas leidimas gyventi Lietuvoje.“
Nepaisant gan aktyvios Migracijos departamento kovos su „tarpininkais“ atsiranda tokių darbdavių, kurie įstatymo draudimus bando apeiti sudarydami civilines sutartis. Tokiu būdu darbo santykiai yra pridengiami tariamais paslaugų ar rangos santykiais. Lietuvos teismai šiuo klausimu taip pat turi aiškią poziciją ir labai detaliai atriboja darbo ir civilines sutartis.
Kauno apygardos administracinis teismas yra pasisakęs, kad „darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių.
Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra.“
Taigi, jeigu darbdavys kiekvieną kartą užduodamas sau klausimą įsisavintų, jog civilinių sutarčių esmė – rezultatas, o darbo sutarčių esmė – pats procesas, problemų atskiriant darbo ar civilinius santykius neturėtų kilti.
Pirmiau paminėti draudimai yra susiję su užsieniečio pareiga dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įpareigojo jį įdarbinti Lietuvoje, vykdant darbo funkcijas tik pagal profesiją. UTPĮ 44 str. 7 d. įtvirtintas draudimas laikino leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo metu užkerta kelią kurti (individualių) darbo santykius su kitais asmenimis.
Tiesa, šio ribojimo nereikėtų painioti su draudimu keisti užsieniečiui konkrečią darbo vietą, t. y. vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas. Pagal DK 34 str. 4 d. užsienietis gali neturėti nuolatinės darbo vietos, kurioje atlieka darbo funkcijas.
Lietuvos teismai aiškina, jog „užsienietis gali darbo funkcijas atlikti kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz. pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis“, t. y. kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme.
Darbdaviai dažnai rizikuoja ir nepaiso numatytų draudimų, tikėdami, jog apeiti įstatymus bus paprasta ir jų veiklos tikrai niekas nepatikrins. Deja, tiesa yra ta, jog Migracijos departamentas dažnai tikrina darbdavius, ketinančius ar įdarbinusius užsieniečius, o Valstybinė darbo inspekcija tikrina ar nėra nelegalaus darbo požymių. Praktikoje vienoje naujausių tokio patikrinimo bylų Migracijos departamento darbuotojams užteko vos kelių aplinkybių, kad užsieniečiams, kurie ketino būti įdarbinti Lietuvos įmonėje, nebūtų išduoti leidimai gyventi tuo pagrindu.
Migracijos departamento darbuotojai nuvykę darbdavio deklaruojamu buveinės adresu nerado bendrovės iškabos su jos pavadinimu ir pašto dėžutės, taip pat nerado darbuotojų.
Migracijos departamento darbuotojai teisme teigė, jog bendrovė buveinės adresą yra nurodžiusi kaip adresą, kuriuo yra nuolat steigiamos įmonės ir veikia užsieniečių valdomos įmonės. Buvo žinoma, jog įmonė, ketinanti įdarbinti užsieniečius, užsiima juridinių asmenų steigimu Lietuvoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje.
Bylos duomenys leido daryti išvadą, jog Bendrovėje įdarbinami užsieniečiai faktiškai joje nedirba. Be kita ko, tokios Migracijos departamento išvados paneigimas byloje yra praktiškai neįmanomas.