Tuo tarpu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., padaryti BK pakeitimai, atvirkščiai, yra susiję su baudžiamosios atsakomybės švelninimu bausmių skyrimo srityje. Kai kurie BK straipsniai, kuriuose buvo numatytos tik laisvės atėmimo bausmės, pasipildė alternatyviomis bausmėmis, taip pat buvo nuspręsta praplėsti ratą asmenų, kuriems galima paskirti švelnesnę bausmę, praplėsta ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybė.

Apie pastarąjį pakeitimą (bausmės vykdymo atidėjimą) daugiausia ir bus kalbama šiame straipsnyje.

Siekiama mažinti kalinčių asmenų skaičių

Minėtomis pataisomis buvo siekta subalansuoti laisvės atėmimo bausmės taikymą teismų praktikoje, tuo pačiu sumažinant nuteistųjų realia laisvės atėmimo bausme skaičių Lietuvoje.

Taigi kas yra tas bausmės vykdymo atidėjimas ir kam jis gali būti taikomas?

Iki pernai metų kovo laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėjo būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t.y. nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas galėjo būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovą pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Žinoma, kiekvienas toks teismo sprendimas turi atitikti BK įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.

Bausmės vykdymas atidedamas esant tam tikroms sąlygoms

Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymui reikalingi du kriterijai: formalusis ir materialusis. Formalusis pagrindas yra konkrečios sąlygos, kurias turi atitikti asmuo: tam tikras paskirtos bausmės terminas, tam tikra nusikaltimo kategorija. Dėl šio pagrindo diskusijų ar ginčų nekyla. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimui reikalingas ir materialusis pagrindas. Štai čia ir prasideda sunkioji dalis.

Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys. Vertinamas ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui, ar asmuo supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų.

Teismas šią išvadą gali padaryti pagal kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikaltimų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujus nusikaltimus, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko padarytą įstatymo pažeidimą – skiriama bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Reikia pažymėti, kad bet kokiu atveju bausmės vykdymo atidėjimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl net jei asmuo ir atitinka formaliuosius įstatyme numatytus kriterijus, teismas neprivalo jam taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Taigi įstatymų leidėjas, pakeisdamas BK 75 straipsnio nuostatas, palengvino dalies kaltinamųjų ar nuteistųjų teisinę padėtį.

Grįžtant prie straipsnio temos, atkreiptinas dėmesys į tai, jog jame labiausiai akcentuojama naujoji BK 75 straipsnio redakcija, sukūrusi galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, kurie nuteisti už sunkius nusikaltimus (ne tik nesunkius ar apysunkius).

Teismus užplūdo prašymai

Vos įsigaliojus šiai normai, teismus užplūdo už sunkių nusikaltimų padarymą nuteistų asmenų prašymai svarstyti jų atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Lietuvos apeliaciniame teisme nuo naujos šio straipsnio redakcijos įsigaliojimo gauti 53 skundai 2015 metais ir 6 tokie skundai 2016 metais dėl žemesnės instancijos teismų nutarčių, kuriomis už sunkius nusikaltimus nuteistiems asmenims BK 75 straipsnio nuostatas atsisakyta taikyti.

Pažymėtina, kad prašymai buvo teikiami asmenų, kuriems bausmės jau pradėtos vykdyti, tai yra jau pasibaigus teismų procesams. Visi skundai, išskyrus vieną, buvo atmesti, nes Lietuvos apeliacinis teismas nematė materialiojo pagrindo taikyti šią normą skundus padavusiems asmenims.
Turbūt tokie prašymai bei skundai nepaliaujamai ir toliau plūstų į teismus, jei ne 2015 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartis.

Joje kasacinis teismas nurodė svarbų dalyką. BK 75 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama kaip turinti grįžtamąją galią. Tačiau pabrėžtina, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės.

Tuo tarpu dėl BK 75 straipsnio 1 dalies tai nebuvo ir nėra padaryta. Vadinasi, įstatymų leidėjas, priimdamas naują straipsnio redakciją, nenumatė neriboto jos atgalinio veikimo.

Aiškinimas priešingai iš esmės reikštų tai, kad įstatymų leidėjas nesilaikė konstitucinio imperatyvo: teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), nes be ribų taikant šią nuostatą atgal šalies teismai, net ir nesant nuteistųjų prašymų, turėtų iš naujo spręsti bausmių vykdymo atidėjimo klausimą daugelyje baudžiamųjų bylų dėl padarytų sunkių nusikaltimų, išnagrinėtų iki 2015 m. kovo 24 d. ir kuriose teisminio nagrinėjimo stadija visose instancijose (pirmosios, apeliacinės, kasacinės) yra pasibaigusi. Tokiose bylose turėtų būti priimami nauji teismo baigiamieji aktai, tokie procesai neišvengiamai prailgintų kitų baudžiamųjų bylų nagrinėjimų teismuose laiką ir t. t.

Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki naujosios redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios, apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme.

Po šios kasacinio teismo nutarties aiškesnis tapo naujosios redakcijos taikymas, ir prašymų bei skundų dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo bausmės vykdymo stadijoje iš esmės sumažėjo.

Daugiausia atidėjimų – „ekonominėse“ bylose

Panagrinėkime Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtas baudžiamąsias bylas, kuriose teismas pritaikė naująją BK 75 straipsnio redakciją ir atidėjo laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems, padariusiems sunkius nusikaltimus.

Tokių bylų Lietuvos apeliaciniame teisme nuo naujosios normos įsigaliojimo išnagrinėta iš tiesų nemažai. Tai rodo, kad naujoji redakcija yra iš tiesų gyva ir realiai taikoma.

Išanalizavus Lietuvos apeliacinio teismo procesinius sprendimus, pastebimos štai tokios aplinkybės, kurios iš esmės lėmė bausmės vykdymo atidėjimo taikymą: asmuo praeityje nebuvo teistas, dirba, turi šeimą, kurią išlaiko, mažamečių vaikų, mokosi, charakterizuojamas teigiamai, po nusikalstamos veikos praėjo ilgas laiko tarpas (6–7 metai). Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad kaltininkas atlygina padarytą žalą ar žalos dalį, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi.

Daugelyje procesinių sprendimų teismas taip pat kaip vieną iš aplinkybių, lėmusių sprendimą atidėti bausmės vykdymą, nurodė ir tai, kad padaryta nesmurtinio pobūdžio veika. Ir iš tiesų, analizuojant minėtus sprendimus, didžiąją jų dalį sudaro nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, nusikaltimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir tik keletas nusikaltimų žmogaus sveikatai bei susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turto prievartavimas. Taigi beveik visi nusikaltimai, už kuriuos teismas atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra taip vadinami „ekonominiai“ nusikaltimai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki įsigaliojant naujai redakcijai teismai dažnu atveju už minėtus „finansinius“ nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (pvz., BK 183 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 2 dalis), kurių sankcijos numato tik laisvės atėmimo bausmes, bausmę nuteistiesiems skirdavo taikydami kito BK straipsnio nuostatas, kitaip tariant, ieškodavo galimybių nenuteisti realia laisvės atėmimo bausme iš tiesų mažiau pavojingus asmenis, tai yra, praktiškai pats nusikaltimo pobūdis nulemdavo kaltininko asmenybės „ne tokį neigiamą“ vertinimą.

Todėl baudžiamosios politikos pasikeitimai, kai bausmės vykdymas esant tam tikroms sąlygoms gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistiems asmenims, buvo tikrai lauktas ir praktikoje naudojamas.

Kita vertus, kyla klausimas: jei praktiškai nedidelis procentas asmenų, nuteistų už „ekonominius“ nusikaltimus yra siunčiami atlikti realios laisvės atėmimo bausmės, tai kodėl įstatymų leidėjas greta realios laisvės atėmimo bausmės nenumato ir alternatyvių bausmių? Tačiau tai jau visai kita tema.

Trečdalis linkęs nusikalsti dar kartą

O kas vyksta po to, kai teismo „interesas“ baigiasi?

Visuotinai žinoma, jog teismo funkcija yra vykdyti teisingumą. Plačiąja prasme teismas, gavęs bylą, tiria įrodymus, juos vertina bei priima procesinį sprendimą. Jei tai apkaltinamasis teismo nuosprendis, teismas kaltam asmeniui skiria bausmę. Bausmės skyrimu teismo funkcija tarsi ir pasibaigia. Šiuo momentu prasideda kitas, naujas etapas ir įsitraukia kitos institucijos, atliekančios bausmės vykdymo funkciją. Nagrinėjamo klausimo kontekste pasakytina, kad bausmės vykdymo atidėjimą vykdo probacijos tarnybos.

Pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymą, probacija yra sąlyginė alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei (bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra. Rašant straipsnį buvo domėtasi Vilniaus apygardos probacijos tarnybos priežiūroje esančiais asmenimis ir tuo, kaip bendrame kontekste atrodo asmenys, kurie nuteisti už sunkius nusikaltimus ir kuriems laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas remiantis naująja aptariama redakcija.

Taigi Vilniaus apygardos probacijos tarnybos priežiūroje iš viso prižiūrimųjų, kuriems laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas pagal naująją redakciją, yra 846 (2016 m. birželio mėn. duomenys), iš jų vidutinei pakartotino nusikalstamo elgesio rizikai priklauso 300, visi kiti – žemos rizikos asmenys. Prižiūrimųjų, kuriems laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas už sunkius nusikaltimus, yra 209, iš jų vidutinei pakartotino nusikalstamo elgesio rizikai priklauso 40 asmenų.

Įdomumo dėlei galima paminėti, kad, žiūrint teritoriškai, Vilniaus mieste ir apskrityje (Vilniaus rajone, Trakuose, Elektrėnuose, Širvintose, Švenčionyse, Šalčininkuose bei Ukmergėje) bei lyginant miestą ir rajonus, išryškėja tendencija, jog už sunkius nusikaltimus nuteistiems asmenims, kuriems taikytas BK 75 straipsnis, Vilniaus mieste vidutinei pakartotino nusikalstamo elgesio rizikai priklauso apie 16 procentų asmenų, iš jų 3 procentai yra su pažeidimais, o rajonuose vidutinei pakartotino nusikalstamo elgesio rizikai priklauso 25 procentai probuojamųjų bei 17 procentų yra su pažeidimais.

Vilniaus apygardos probacijos tarnybos vadovė Marta Gavrilovienė daro prielaidą, jog tokie pastebimi skirtumai tarp miesto ir rajonų galėtų būti susiję su priklausomybėmis. Ne paslaptis, kad kaime žmonės dažniau vartoja alkoholį, o su tuo susijusios ir kitos problemos – nedarbas, neužimtumas. Galbūt tai irgi lemia pažeidimų darymą.

Dar įdomu tai, kad jei stebėtos Lietuvos apeliacinio teismo bylose daugiausia bausmių vykdymo atidėjimų pasitaiko dėl taip vadinamų „ekonominių“ nusikaltimų, tai, Vilniaus apygardos probacijos tarnybos direktorės pateiktais duomenimis, jų priežiūroje yra nemažai asmenų, nuteistų už disponavimą narkotikais, sveikatos sutrikdymus, turto prievartavimą, taip pat ir už finansinius nusikaltimus, tačiau jie nesudaro daugumos. Todėl galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas už įvairaus pobūdžio sunkius nusikaltimus.

Veiksmingas, bet beveik nenaudojamas instrumentas

Norėtųsi trumpai paminėti M. Gavrilovienės pastebėjimus ir apie teismo skiriamus įpareigojimus atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei jų tikslingumą. Kartais teismai įpareigojimus skiria daugiau mažiau bendro pobūdžio, o dažniausiai skiria įpareigojimą būti namuose tam tikru metu arba draudimą vartoti tam tikras psichiką veikiančias medžiagas, tačiau ne visais atvejais tokie įpareigojimai padeda įgyvendinti bausmės tikslus; kartais jie – tiesiog formalumas, ir nėra iš tiesų veiksmingi. Kokia būtų išeitis?

BK 2012 m. viduryje buvo papildytas straipsniu, kuriame numatyta, kad socialinio tyrimo išvada yra specialisto parengtas dokumentas, kuriame apibūdinama kaltinamojo ar nuteistojo socialinė aplinka, kriminogeniniai veiksniai, taip pat pateikiama kita informacija, padedanti teismui individualizuoti probacijos sąlygas. Tačiau ši kodekso norma yra beveik nenaudojama.

Anot M. Gavrilovienės, nuo jos įsigaliojimo teismai gal tik porą kartų kreipėsi į probacijos tarnybą, prašydami minėtos išvados. Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) nustatyta, kad atsižvelgdamas į prokuroro, kaltinamojo ar jo gynėjo prašymą, taip pat savo nuožiūra teisėjas nutartimi gali pavesti probacijos tarnybai parengti socialinio tyrimo išvadą. Taigi įstatyme numatyta reali galimybė teismui prieš atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą kreiptis į kompetentingą instituciją, kuri išsamiai ištirtų teisiamą asmenį, nurodytų nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus, kriminogeninius veiksnius, taip pat pateiktų motyvuotą nuomonę dėl probacijos sąlygų individualizavimo.

Žinoma, kas kartą kreipiantis į probacijos tarnybą užtruktų pats sprendimo priėmimas, tačiau tam tikrais atvejais, manoma, tai padėtų labiau individualizuoti nuteistajam bausmę bei pasiekti bausmės tikslus, t.y., siekiama ne tik kad asmuo būtų nubaustas, bet ir kad ateityje nebedarytų nusikaltimų.

Būtina individualizuoti įpareigojimus

M. Gavrilovienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad daug veiksmingesnis įpareigojimas yra ne tas, kuris griežtai ir įpareigojančiai skamba, tačiau tas, kuris iš tikrųjų bus realiai vykdomas.

Kaip pavyzdys galėtų būti teismo skiriamas įpareigojimas per tam tikrą laiką (pvz., 1 metus) atlyginti padarytą žalą, kuri, tarkim, siekia 100 000 Eur. Toks teismo įpareigojimas dažnu atveju yra formalus, kadangi nuteistas asmuo jo neįvykdo dėl paprastos priežasties – suma yra itin didelė, ir retai kada asmuo gali per sąlyginai trumpą laiką tokio dydžio žalą atlyginti. Tuo tarpu įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti kad ir nedidelę, bet realią padarytos žalos dalį gali turėti daugiau teigiamos įtakos ir nuteistajam, ir nukentėjusiajai pusei.

Arba, sakykim, teismas skiria įpareigojimą nevartoti alkoholio asmeniui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio ir kuris nusikaltimą padarė neblaivus. Toks įpareigojimas atrodo lyg ir logiškas, tačiau, kita vertus, svarbu įvertinti ir tai, ar asmuo pats sugebės tiesiog imti ir nebevartoti alkoholio ir ar toks įpareigojimas nebus formalus. Tokiu atveju, anot M Gavrilovienės, efektyviau būtų įpareigoti gydytis nuo priklausomybės, o ne tiesiog mechaniškas draudimas vartoti tam tikras substancijas.

Įpareigojimas tam tikru metu naktį būti namuose taip pat ne visada efektyvus, kaip ir įpareigojimas nekeisti gyvenamosios vietos. Apskritai, anot pašnekovės, geriau skirti mažiau, tačiau labiau individualizuotų ir kuo paprastesnių įpareigojimų, kad jie būtų realiai įgyvendinami ir neprarastų paskirties. Ypatingai svarbu, kad įpareigojimas atitiktų asmens, kuriam yra skiriamas, realias galimybes, nes labai dažnai įpareigojimų sulaukia labai menkus socialinius įgūdžius turintys žmonės. Jei iš jų bus reikalaujama per daug, ratas apsisuks ir jie sugrįš į teismą.

Taigi matome, kad toks, atrodytų, nesudėtingas dalykas – įpareigojimų nustatymas – iš tiesų yra daugiasluoksnis ir labai reikšmingas siekiamiems rezultatams.

Taip pat dažnai pamirštama, kaip svarbu yra atsiprašyti nukentėjusiojo asmens. Toks įpareigojimas gali būti net labai efektyvus. Ir iš tiesų, nuo žmogiško kontakto prasideda suvokimas, kaip jaučiasi kita pusė ir tikėtina, kad tai taip pat skatina pokyčius.

Užimtumas ir socialiniai ryšiai – kertiniai siekiant probacijos sėkmės

Įdomumo dėlei norisi pasidalinti keliomis kriminologų Gintauto Sakalausko ir Liubovės Jarutienės įžvalgomis iš jų mokslo studijos „Probacijos veiksmingumo vertinimas“.

Šioje mokslo studijoje nurodoma, kad užsienio šalių mokslininkų tyrimai atskleidžia, kurie veiksniai skiria dvi probuojamųjų grupes – tuos, kuriems pavyko įvykdyti probacijos sąlygas, ir tuos, kurie nesugebėjo šių sąlygų įvykdyti. Vienas iš tokio pobūdžio tyrimų pavyzdžių – K. D. Morgan tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad probacijos taikymo „sėkmė“ (t. y. probacijos sąlygų įvykdymas nenusikalstant, nedingstant ir nepanaikinant probacijos) yra susijusi su probuojamųjų įsidarbinimu, kriminaline patirtimi, pajamomis, gyvenamosios vietos pastovumu, amžiumi, lytimi ir šeimine padėtimi.

Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunesnio amžiaus bedarbiai vyrai, turintys tam tikrą kriminalinę patirtį ir menkas pajamas, buvo dažniau linkę nesilaikyti probacijos sąlygų ir pakartotinai nusikalsti, o vedę ir vaikus auginantys probuojamieji, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, buvo dažniau linkę sėkmingai įvykdyti probacijos sąlygas.

Taigi remiantis K. D. Morgan tyrimu, siekiant pozityvių probacijos taikymo rezultatų, probuojamiesiems svarbi šeimos parama, darbinė veikla, pajamų ir nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas, taip pat galutiniam rezultatui įtakos gali turėti ir demografinės probuojamųjų charakteristikos bei jų kriminalinė patirtis.

Galima pastebėti, kad daliai iš išvardytų veiksnių, siejamų su probacijos taikymo rezultatais, jokios įtakos neturi ar gali turėti tik labai menką probacijos tarnybų darbas (pavyzdžiui, probuojamojo demografinės charakteristikos, jo turima kriminalinė patirtis, šeiminė padėtis), tačiau tokie veiksniai kaip įsidarbinimas ir gyvenamosios vietos turėjimas gali būti valdomi, teikiant probuojamiesiems socialinę pagalbą, lavinant jų socialinius įgūdžius, skatinant probuojamuosius įgyti profesiją ir t. t.

Taigi daliai veiksnių, siejamų su probacijos taikymo veiksmingumu, įtakos gali turėti probacijos tarnybų darbas, tad, vertinant šių tarnybų veiklos veiksmingumą, būtų prasminga į juos atsižvelgti (pavyzdžiui, kiek probuojamųjų tarpininkaujant probacijos tarnyboms buvo įdarbinti, susirado nuolatinę gyvenamąją ar mokymosi vietą ir pan.). Svarbu pabrėžti, kad visi šie nuteistųjų bruožai nereiškia, kad jų „kompleksą“ turintys probuojamieji niekada nenusikals ar nepažeis probacijos sąlygų, tačiau šie bruožai tokią tikimybę mažina, todėl yra prasminga ties šiomis problemomis dirbti, o pasiekti rezultatai gali būti vertinami kaip probacijos veiksmingumo rodikliai.

Įvertinus užsienyje atliktus tyrimus, susijusius su probacijos veiksmingumu, ir jau minėtas aplinkybes, kurias vertino Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, matome, jog teismas atsižvelgė būtent į tas aplinkybes, kurios tyrime nurodomos kaip itin reikšmingos – asmens užimtumas, darbas, gyvenamosios vietos turėjimas, šeima.

Būtinos sisteminės pastangos

Apibendrinant viską, galima daryti išvadą, jog BK 75 straipsnio pakeitimai iš tiesų buvo laukti, apgalvoti, teismai bausmės vykdymo atidėjimą nuteistiems už sunkius nusikaltimus asmenims taiko, taigi norma yra „gyva“, o ir patys rezultatai, nors ir tarpiniai, visai džiugina.

Kaip minėjo Vilniaus apygardos probacijos tarnybos direktorė M. Gavrilovienė, bendrame nuteistųjų, kuriems taikytas BK 75 straipsnis, kontekste, asmenys, kuriems šis straipsnis taikytas už sunkius nusikaltimus, niekaip stipriau neišsiskiria nei didesniu pažeidimų kiekiu, nei didesne pakartotino nusikalstamo elgesio rizika.

Taip pat dar norėtųsi pridurti, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas gali būti labai naudingas siekiant ilgalaikių tikslų, susijusių su tinkama bei teisinga bausme, kuri ne tik nubaustų, bet ir iš esmės pakeistų nuteisto asmens požiūrį, mąstymą, padėtų jam resocializuotis ir sumažintų nusikalstamų veikų recidyvą.

Komentaro autorė yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėja.