Teisininko komentaras. Kaip užtikrinti kompiuterių programų kūrėjų intelektinės nuosavybės apsaugą?

Laimei, kompiuterių programos yra priskiriamos saugomai intelektinei nuosavybei, kuri, imantis tam tikrų teisinių ir technologinių priemonių, gali būti apginta nuo nesankcionuoto ir neatlygintino (pasi)naudojimo.

Kompiuterių programa tai žodžiais, kodais, schemomis ar kitu pavidalu pateikiamų instrukcijų, kurios sudaro galimybę kompiuteriui atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam tikrą rezultatą, visuma, kai tos instrukcijos pateikiamos tokiomis priemonėmis, kurias kompiuteris gali perskaityti.

Advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ advokato padėjėjas Jaunius Navickas atkreipia dėmesį, kad kompiuterių programoms yra taikoma tokia pati apsauga kaip ir literatūros kūriniams, tačiau nustatinėjant originalumą nėra taikomi jokie kokybės ar meninės vertės kriterijai.

Siekiant apsisaugoti nuo programinės įrangos naudojimosi tam neturint leidimo, taip prarandant galimybę gauti jums priklausantį užmokestį, patartina:

1) programinę įrangą pažymėti autorių teisių apsaugos ženklu © arba (C), kartu nurodant autorių ir išleidimo metus, taip visuomenei pranešant, kad jūsų programinė įranga nėra viešojo naudojimo (public domain), nemokama (freeware), demonstracinė (DEMO) ar atviroji (open source). Lygiaverčiu žymeniu laikytina ir nurodoma pastaba „visos teisės saugomos“ („all rights reserved“).

2) Registruoti autorines teises į kūrinį. Nors programinės įrangos autoriaus teisių registracija nėra privaloma, t. y. turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į programinę įrangą atsiranda ir yra saugomos nuo sukūrimo momento, tačiau norint išvengti bereikalingo įrodinėjimo autorių teisių gynimo procese, teisininkas pataria išsiimti globaliai pripažįstamą autoriaus teisių registracijos dokumentą (pvz., Copyright Index sertifikatas).

3) Prieigą prie programinės įrangos apsaugoti techninėmis apsaugos priemonėmis. Techninės apsaugos priemonės yra įvairiausi įtaisai, įrenginio sudedamoji dalis, sprendiniai, technologijos ir priemonės, kuriuos kūrėjai gali panaudoti, norėdami apriboti tam teisės neturinčių asmenų prieigą prie programinės įrangos. Techninių apsaugos priemonių pavyzdžiais galėtų būti skaitmeniniai užraktai (digital lock), identifikavimo kodai ar slaptažodžiai, prisijungimo laiko limitavimas, duomenų šifravimas (encryption/scrambling) ir t.t. Bet kokių (veiksmingų) techninių apsaugos priemonių šalinimas ar vengimas, taip pat paslaugų tai padaryti siūlymas bei atitinkamų prietaisų, leidžiančių pašalinti tokias technines apsaugos priemones, gaminimas, importavimas, gabenimas, laikymas, turint tikslą platinti, ir platinimas yra laikomas techninių apsaugos priemonių pažeidimu ir užtraukia civilinę, administracinę ar netgi baudžiamąją atsakomybę. Teisininkas J. Navickas pažymi, kad pastaroji priemonė, nuo pateikiamų aukščiau išsiskiria tuo, kad yra ne tik teisinio pobūdžio, t. y. ne tik griežtesne atsakomybės forma atgraso galimus pažeidėjus nuo „piratavimo“, bet ir sukuria realius techninius trukdžius programine įranga apskirtai pasinaudoti.

Asociatyvi nuotrauka

© Vida Press

Tuo tarpu bendrovės „Prodivi“ vadovas M. Kačerauskas pastebi, kad IT įmonėms dažnai kyla klausimas kam visgi priklauso programinė įranga – ar programinę įrangą sukūrusiai įmonei ar ją nusipirkusiam subjektui. Siekiant išvengti nesusipratimų su užsakovais ir išsaugoti išimtines autorių teises į kompiuterių programas, patartina programinę įrangą naudotojui (ar vartotojui) perduoti sudarant galutinio naudotojo licencijos sutartis (EULA), kuriose būtų aiškiai apibrėžta, jog programinė įranga yra perduodama ne nuosavybės, o naudojimosi („nuomos“) pagrindais.

Taip pat patartina šioje sutartyje numatyti licenciato teisių apribojimus, pvz. – programinės įrangos perkėlimas į kitą įrenginį galimas tik su licenciaro sutikimu, perduotą programinės įrangos versiją galima naudoti tik nekomercinėje (namų reikmėms) arba tik komercinėje (skirta įmonėms) aplinkoje, licencija perduodama terminuotai, be teisės keisti, sublincencijuoti, nuomoti ar skolintis, ir kt.

„Nors kompiuterių programos pagal intelektinės nuosavybės teisės sampratą yra laikomos autorių teisių apsaugos objektu, tačiau tai nereiškia, kad programinės įrangos negalima apsaugoti pasitelkiant ir kitus intelektinės nuosavybės apsaugos institutus – patentus, komercines paslaptis, konfidencialumo susitarimus ar net dizaino ir prekių ženklų apsaugą“, – pažymi advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ teisininkas J. Navickas.

Teisininkas taip pat priduria, jog tenka pripažinti, kad programinės įrangos apsauga pramoninės nuosavybės pagrindais yra gana sudėtingas reiškinys, kadangi reikalauja specifinių sąlygų tenkinimo (pvz. programinę įrangą galima patentuoti tik jeigu ji yra techninio pobūdžio (technical character)) ir kiek netradicinio bei kūrybiško požiūrio, tačiau bendradarbiaujant su teisininkais šios priemonės visgi gali būti įgyvendinamos, taip užtikrinant efektyvesnę intelektinės nuosavybės apsaugą.