Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis, 2011 m. buvo įregistruota 22.151 nauja hipoteka (įkeitimas), kai tuo tarpu buvo išregistruotos 16.329 hipotekos (įkeitimai). Tai rodo, kad yra registruojama daugiau hipotekų, negu išregistruojama, todėl bendras įregistruotų hipotekų skaičius yra linkęs didėti.

Pačios populiariausios sutartinės hipotekos sandorius tvirtina notaras, kuris patvirtina sandorio atitikimą įstatymo reikalavimams. Po to hipoteka registruojama hipotekos registre. Tokiu būdu hipotekos sandoris patikrinamas kelis kartus. Pasibaigus hipotekai, ji dar turi būti išregistruota, nes jos pasibaigimo momentas yra išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

Hipoteka gali pasibaigti kreditoriaus arba skolininko reikalavimu arba būti išregistruota pagal kreditoriaus ir skolininko susitarimą. Kreditorius hipoteką gali baigti jos atsisakydamas arba realizuodamas savo teisę į priverstinį hipoteka įkeisto daikto pardavimą.

Skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas, daiktui yra panaikinama hipoteka arba nėra žinomas hipotekos kreditorius arba jo buvimo vieta dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.

Hipotekos galiojimo terminas nėra apribotas, tačiau kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą mirus skolininkui arba įkeisto daikto savininkui arba prasidėjus juridinio asmens bankroto procedūrai. Taip pat kreditorius gali kreiptis dėl hipotekos išieškojimo ir sumažėjus daikto vertei, nors visi hipotekos objektai, išskyrus žemę, turi būti draudžiami. Tačiau paprastai statinių naudojimo laikas yra ribotas, jie gali sugriūti, sunykti, tokiu atveju hipoteka užtikrinto reikalavimo vertė ženkliai sumažėtų, tačiau tai neleidžia kalbėti apie hipotekos pabaigą, nes hipoteka išlieka ir statiniui sugriuvus, nors hipotekos objektas jau yra išnykęs. Klasikinėje romėnų teisėje hipoteka baigdavosi taip pat ir sunaikinus įkeitimo objektą[1]. Išnykus hipotekos objektui, kreditorius turi teisę tik į draudimo išmoką. 

Bankrutavus juridiniam asmeniui, hipoteka nepasibaigia ir seka paskui daiktą. Problema gali būti tada, kai skolininkas ir įkeisto daikto savininkas yra ne tas pats asmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-08 d. nutartyje nagrinėjo situaciją, kai UAB „Eudanas“ su ieškove sudarė buto statybos sutartį, tačiau vėliau bankrutavo, o statomas butas ieškovei perleistas nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino teisę ieškovei į butą bei nustatė, kad, jai atsiskaičius su bankrutuojančia įmone, jos nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia. Tokiu būdu yra ginami įkeisto nekilnojamojo daikto savininko interesai, nepaisant to, kad skolinis įsipareigojimas buvo įvykdytas ne kreditoriui, bet skolininkui. Teismas tokioje situacijoje panaikina hipotekos kreditoriaus tikrumą dėl galimybės išieškoti perleistą nekilnojamąjį daiktą, todėl jam gali būti padaryta žala. Šiuo atveju teismas įtvirtinta precedentą, kad hipoteka gali baigtis skolininkui tiesiogiai neįvykdžius savo įsipareigojimo kreditoriui.

Kreditoriui atsisakius priimti hipoteka užtikrintą prievolės dalyką, skolininkas gali baigti hipoteką sumokėdamas atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Tokiu atveju yra svarbūs nekilnojamojo daikto vertės arba tos vertės santykio su skolininko įvykdytos prievolės dalimi nustatymo klausimai, kuriuos sprendžia hipotekos įstaiga, o kilus ginčui – teismas.

Hipotekos ypatybė yra ta, kad ji yra skirta apsaugoti kreditoriaus interesus į skolininką, neįvykdžiusį savo įsipareigojimų, tačiau tuo pačiu išsaugo visas daiktines teises skolininkui, sąžiningai vykdančiam savo įsipareigojimus. Hipoteka yra įprastai naudojama užtikrinant kredito sutartyse, kas suteikia visas garantijas kreditoriui, tačiau skolininkui tapus nemokiam, nukenčia skolininko verslo partneriai ar klientai, kurių teisių apsauga hipotekos atžvilgiu nėra reglamentuota. Tą problemą iš dalies sprendžia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau jo suformuota teisės aiškinimo praktika turėtų būti taikoma siauriai.

[1].Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 1999.