Kyla klausimas, ar įmonės dalyviai (akcininkai, savininkai), pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už savo įmonės prisiimtus įsipareigojimus visiškai neatsako, o jei atsako, tai kokios yra jų atsakomybės ribos? Kokiais būdais kreditoriai gali atgauti nors dalį savo reikalavimų ir pan.?
Bandant atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, tenka pastebėti, jog nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose, kuriuose apibrėžiami ribotos atsakomybės bendrovių teisiniai aspektai, yra numatyta dalyvių atsakomybė tik įnašų į bendrovę dalimi, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį „...Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai..“ iš dalyvių, vis dėlto galima išreikalauti daugiau bei atitinkamai padengti suinteresuotų kreditorių reikalavimus, patirtus nuostolius ar žalą.
Visų pirma tam, kad patraukti bendrovės dalyvį civilinėn atsakomybėn ir iš jo išreikalauti, kad būtų padengti atitinkami kreditorių reikalavimai, yra būtinos kelios sąlygos, t.y.:
1) faktas, jog bendrovė nebegali įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų prieš kreditorius;
2) dalyvis elgiasi nesąžiningai, yra kaltas už atliktus veiksmus, dėl kurių įmonė buvo priversta tapti nemokia ar bankrutuoti;
3) tarp bendrovės negalėjimo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir dalyvio nesąžiningo elgesio yra priežastinis ryšys.
Šiuo atveju, negalėjimas įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, reiškia, jog įmonė jau yra bankrutuojanti ar jau bankrutavusi, nes dalyvis, kaip jau buvo minėta anksčiau, atsako savo turtu subsidiariai, t.y. tada, kai jau įmonė visiškai negali atsiskaityti, nebeturi jokio turto.
Įrodinėjant dalyvio nesąžiningumą, įstatymas truputį apsunkina kreditoriaus dalią, nes tai, jog dalyvis yra nesąžiningas, turi įrodyti pats suinteresuotas kreditorius. Dalyvio nesąžiningumas yra traktuojamas kaip jo sąmoningai atlikti veiksmai, kurių pasekoje, įmonė buvo privesta prie bankroto ribos, iššvaistytas turtas ir pan., dėl ko įmonė nebegali laiku bei tinkamai atsiskaityti ar vykdyti veiklos.
Tokie nesąžiningi dalyvio veiksmai taip pat yra traktuojami kaip tariamų įmonių steigimai, įmonės turto perkėlimas į kitas įmones, įmonės turto sumaišymas su asmeniniais tikslais, panašia veikla užsiimančių įmonių steigimai (kuriose dažniausiai tie patys akcininkai, direktoriai, tie patys adresai ir t.t.), laiku nepateiktas teismui pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir pan.
Jei pavyksta kreditoriui įrodyti dalyvio nesąžiningus veiksmus, tai vieno elemento, tokio kaip, priežastinis ryšys, tarp bendrovės negalėjimo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir dalyvio elgesio, neretai jau visai nebeįrodinėjamas.
Analizuojant teismų praktiką, pastebima, kad po truputį tokio pobūdžio bylų daugėja bei vienodėja atitinkami nesąžiningo dalyvio atliktų veiksmų vertinimo kriterijai.
Dažniausiai teismai vertina bei pirmiausiai atkreipia dėmesį į juridinio asmens finansinius dokumentus, finansines atskaitomybes. Atsižvelgiant į kelerių metų finansinius duomenis, pagal kuriuos darytina išvada, jog įmonė negali ir negalės tinkamai atsiskaityti su kreditoriais, dalyviui ir vadovui kyla pareiga pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatymą paduoti teismui pareiškimą dėl bankroto procedūros įmonei iniciavimo. Jei tuo buvo nepasirūpinta, traktuojama, jog tai vienas iš dalyvio nesąžiningumo kriterijų prieš kreditorius.
Kitas aspektas, palengvinantis įrodinėjimo naštą dėl dalyvio nesąžiningumo yra tai, kad įmonės dalyvis ir direktorius yra vienas ir tas pats asmuo.
Tokiais atvejais, kreditoriui yra labiau garantuota galimybė pareikšti reikalavimą, jei ne dėl nesąžiningų dalyvio veiksmų, tai atitinkamai pareikalauti atsakomybės kaip iš įmonės vadovo. Šiuo atveju nebekyla jokio galimo ginčo dėl tarp vadovo ir dalyvio galimai nesuderintų veiksmų ir pan.
Neretai dalyviai vykdydami nesąžiningą veiklą į atitinkamas “finansines schemas” įtraukia savo artimus asmenis, giminaičius, šeimos narius. Tokiais atvejais, vėlgi galima susekti įmonių steigimo, vadovų paskyrimo, turto, įsipareigojimų perkėlimo iš vienos į kitas įmones ir taip įrodyti nesąžiningus dalyvio veiksmus.
Taigi, dalyvį, vis dėlto galima priversti atsakyti už įmonei padarytą žalą bei atitinkamai atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tačiau tam reikia daugelio faktų, aplinkybių, finansinių srautų bei “turto migravimo” ataskaitų, įrodančių, jog dalyvis sąmoningai elgėsi nesąžiningai.
Būtent dalyvio nesąžiningų veiksmų kriterijaus įrodymas yra tas atspirties taškas, kurio dėka, kreditorius dar gali turėti vilties išreikalauti skolininko prisiimtus įsipareigojimus.