Po šios žinutės prezidento atžvilgiu pasipylė arši kritika dėl neva įvedamų naujų teisėjų skyrimo kriterijų, buvo net kaltinimų nauju politinio susidorojimo būdu.
Kaip vertinti prezidento sprendimą teisiniu požiūriu?
Visgi toks prezidento puolimas vertintinas veikiau kaip politikavimas, bet ne kaip realiai egzistuojančios teisės pažeidimas. Konstitucija bei Teismų įstatymas prezidentui numato diskrecijos teisę spręsti skirti asmenį teisėju ar neskirti. Ši teisė yra derinama su atsakingo valdymo principu, t.y. prezidentas, spręsdamas dėl konkretaus asmens skyrimo teisėju, turi įvertinti ne tik, ar šis asmuo atitinka teisėjui keliamus reikalavimus, ar jis turi atitinkamam darbui būtiną kvalifikaciją, bet ir aplinkybes, dėl kurių asmuo negalėtų būti skiriamas teisėju.
Ne tik Konstitucija, bet ir viešasis interesas iš prezidento reikalauja visapusiškai įsitinkinti pretendento tinkamumu užimti teisėjo pareigas. Tai, kad asmuo yra išlaikęs teisėjo egzaminą bei atitinka kitus reikalavimus, savaime nei įpareigoja, nei riboja prezidento teisės įvertinti tokio asmens tinkamumo ir kitais aspektais, tarp kurių nepriklausomumas, būtinas einant teisėjo pareigas, yra vienas svarbiausių.
„Šuolis“ iš aktyvios politikos į teisinę sistemą – ar tikrai būtų išlaikomas teisėjo nepriklausomumas?
Teisėjo ir teismo nepriklausomumas, kylantis iš valdžių padalijimo principo bei Konstitucijos, nėra savitikslis dalykas. Tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo bei visuomenės pasitikėjimo teismu sąlyga. Teisėjo nepriklausomumas reiškia, kad teisėjas ne tik negali turėti ryšių su įstatymų vykdomąja ir leidžiamąja valdžia, kad jam nebūtų daroma jokia įtaka – dar daugiau, protingo stebėtojo požiūriu, jis turi būti nepriklausomas nuo šių valdžių.
Prezidentas, vertindamas E. Misiūno politinę veiklą ir šios veiklos galimą įtaką tinkamam teisėjo pareigų vykdymui, pagrįstai ir teisėtai suabejojo dabartiniu E. Misiūno politiniu neutralumu bei nepriklausomumu. Tai nėra nei nauji skyrimo teisėju reikalavimai, nei netinkamai išreikštas politinis nusistatymas, tai tik objektyvus aplinkybių įvertinimas, ar E. Misiūnas, kaip teisėjas, šiuo metu atitinka konstitucinius imperatyvus.
Kaip žinia, E. Misiūnas pastaruosius ketverius metus ėjo ministro bei viceministro pareigas, kurios yra užimamos politiniu pagrindu ir kuriose yra įgyvendinama politinė valdžia. Taip pat kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dalyvavo 2020 m. Seimo rinkimuose. Tad teigti, kad E. Misiūnas nedalyvavo politinėje veikloje ir neturi jokių politizuotų sąsajų, negalima. Šiuo atveju tai, kad jis nebuvo įstojęs į jokią partiją, nieko nekeičia, nes dalyvavimas politikoje ir ryšių turėjimas yra galimas ir nepriklausant konkrečiai partijai. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad E. Misiūnas nebuvo paskirtas į teisėjo pareigas ne todėl, kad jis yra dalyvavęs politikoje, o todėl, kad jis siekia grįžti į teisėjo pareigas iškart po to, kai po 2020 m. Seimo rinkimų nebuvo paskirtas į naujas politines pareigas. Būtent toks staigus, be jokio atsiribojimo noras „įšokti“ iš politikos į teisinę sistemą ir lemia, kad dėl dabartinių savo politinių ryšių šiai dienai jis sunkiai gali būti laikomas nepriklausomu teisėju.
Pasibaigus politinių pareigų terminui baigiasi politinis darbas, tačiau sąsajos su politine valdžia iškart nenutrūksta. Išlieka įvairūs ryšiai, interesai, tad net ir nusprendus nutraukti politinę karjerą, kurį laiką įtakos rizika jaučiama, juolab, kad ir visuomenės akyse toks asmuo dar tam tikrą laiką išlieka vis dar politinės valdžios atstovu, kas mažai ką turi bendro su teisingumo įgyvendinimu. Tad toks staigus perėjimas iš politinės pozicijos į teisinę, kuri turėtų būti visiškai nepriklausoma, ne tik neprisideda prie visuomenės pasitikėjimo teismų sistema didinimo, priešingai, veikiau jį silpnina, nes kuriama teisminės valdžios politizavimo regimybė.
Manytina, kad prezidento sprendimas neskirti E. Misiūno į teisėjo pareigas, yra ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Sprendimas priimtas vadovaujantis ne tik konstitucinėmis vertybėmis, bet ir viešuoju interesu, todėl neturėtų būti kvestionuojamas, juolab, kad iš esmės E. Misiūnui nėra užkirstas kelias užimti teisėjo pareigų – jis tik šiai dienai dėl ką tik eitų politinių pareigų neatitinka nepriklausomumo reikalavimo. Praėjus kuriam laikui ir nedalyvaujant politinėje veikloje, akivaizdu, kad vertinimas nepriklausomumo aspektu taip pat keisis, todėl jam vėl bus galima pretenduoti dėl paskyrimo teisėju.
Ne tik „atšalimas“, bet ir kvalifikacijos egzaminas
Ši situacija iškėlė ir kitą klausimą – ar asmenys, baigę eiti politines ar kitas pareigas, kuriose jie nedirbo teisinio darbo, nepraranda kvalifikacijos ir ar dėl to nederėtų svarstyti teismų įstatymo pakeitimų, numatant galimybę jiems grįžti į teisėjo pareigas tik iš naujo išlaikius kvalifikacinį teisėjo egzaminą?
Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą buvę teisėjai gali grįžti į teisėjo pareigas be egzamino, jei nuo atitinkamų pareigų, į kurias jie buvo išrinkti, perkelti ar paskirti, pabaigos nepraėjo dveji metai. Bet gyvenimui keičiantis labai greitai ir teisė nėra statiška, ji nuolat kinta, evoliucionuoja, todėl šiandien, nedirbant teisinio darbo, labai greitai prarandama kvalifikacija, o, kaip žinia, teisėjai, vykdydami teisingumą, turi turėti atitinkamą kompetenciją ir būti aukščiausios kvalifikacijos. Tad kažin ar yra pagrįsta leisti grįžti į teisėjo pareigas asmenims, kurie ne vienerius metus nedirbo teisinio darbo, be egzamino, kai teismų įstatymas įpareigoja teisėjus nuolat kelti profesinę kvalifikaciją. Dėl to būtų tikslinga svarstyti, ar nederėtų pakeisti įstatymo ir įtvirtinti reikalavimo prieš grįžtant į teisėjo pareigas iš naujo išlaikyti teisėjo kvalifikacinį egzaminą. Tai be abejonės stiprintų teismų veiklos nagrinėjant bylas kokybę, o kartu ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugą.
