Toks mechanizmas sudarytų prielaidas nusikaltimų, kurių tikslas yra turtinė nauda, skaičiaus ir masto sumažėjimui, be to, reikšmingai papildytų valstybės biudžetą konfiskuotomis lėšomis.
Į klausimus apie tyrimo tikslus ir planuojamus rezultatus atsakė tyrimo vadovas, Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vedėjas dr. Skirmantas Bikelis.
– Gal galėtumėte trumpai apibrėžti, kas tai yra turto konfiskavimas ir kokiais atvejais jis gali būti taikomas?
– Baudžiamajame kodekse turto konfiskavimas yra apibrėžiamas kaip priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis (kuriems kaltininkas turtą perleido siekdamas išvengti konfiskavimo), paėmimas valstybės nuosavybėn.
Konfiskuojamas iš nusikalstamos veikos gautas turtas, taip pat iš šio turto vėliau gauta nauda. Taip pat konfiskuojamos nusikalstamos veikos padarymo priemonės (automobiliai su slėptuvėmis kontrabandai vežti ir pan.).
Baudžiamajame kodekse taip pat yra numatyta galimybė iš turtinio – finansinio pobūdžio nusikaltimus padariusių kaltininkų konfiskuoti galimai nusikalstamos kilmės turtą (turimą jų pačių ar vengiant konfiskavimo perleistą kitiems asmenims), įgytą per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo arba po nusikaltimo padarymo, jeigu kaltininkas nesugeba pagrįsti jo teisėtos kilmės. Tai yra taip vadinamas išplėstinis turto konfiskavimas.
Išplėstinis turto konfiskavimas įgalina teisėsaugos institucijas paimti ne tik tą turtą, kurį kaltininkas gavo iš nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, bet ir turtą, kurį jis gavo iš kitų, bet neišaiškintų nusikaltimų.
„Paprastas“ konfiskavimas taikomas kiekvienoje baudžiamojoje byloje, kai nustatoma, kad yra konfiskuotino turto. Išplėstinis konfiskavimas taikomas tik tiems kaltininkams, kurie nuteisiami dėl apysunkio arba sunkesnio nusikaltimo padarymo, t. y. už nusikalimus, už kurių padarymą Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Be to, išplėstinis konfiskavimas taikomas tik tuomet, jei nepagrįstos kilmės turto vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt) sumą.
– Organizuotų nusikaltimų pagrindinis motyvas yra praturtėjimas. Tad turto konfiskavimas galėtų būti labai efektyvia priemone kontroliuojant tokius nusikaltimus. Visgi praktikoje šį institutą taikyti pakankamai sudėtinga. Kuo tai galima būtų paaiškinti – teisinio reguliavimo netobulumu ar atitinkamų institucijų vangumu ir nekompetencija?
– Organizuoto nusikalstamumo atstovai dažnai naudoja sudėtingas schemas tam, kad neteisėtai įgytą turtą saugiai paslėptų. Jie ir patys yra sunkiai pasiekiami baudžiamosios justicijos „rankomis“. Paprastai išaiškinami tik eiliniai organizuotų nusikaltimų vykdytojai, o pagrindiniai organizatoriai, valdantys iš nusikaltimų gautą pelną nėra nustatomi. Tai didžia dalimi ir lemia, kad didelė dalis nusikalstamu būdu gauto turto nėra konfiskuojama.
Tai padaryti naudojantis klasikiniu turto konfiskavimo mechanizmu, be to, neturint specialios tarnybos, kurios tiesioginė funkcija būtų ieškoti nusikalstamo turto ir jį sekti netgi pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, yra labai sudėtinga. Dėl to vienas iš mūsų atliekamo tyrimo uždavinių yra ištirti, ar negalima būtų nusikalstamo turto paėmimui panaudoti lankstesnių teisinių mechanizmų – mokesčių teisės, civilinės teisės ar mišrių su baudžiamosiomis priemonėmis.
Taip pat ar nebūtų galima sekti ir paimti teisiškai nepagrįstos kilmės turtą nepriklausomai nuo to, kaip – sėkmingai ar nesėkmingai – vyksta turto valdytojų baudžiamasis persekiojimas.
– Bet ar taikant paprastesnes turto konfiskavimo formas nekyla grėsmė asmenų teisei į nuosavybę, kurios neliečiamumas yra įtvirtintas Konstitucijoje?
– Šiam klausimui tyrime skiriame išskirtinį dėmesį. Taikant prievartos priemones, taip pat ir turto konfiskavimą, būtina užtikrinti, kad taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui.
Kontroliuojant sunkius, organizuotus nusikaltimus toleruotini ryžtingi nuosavybės teisės ribojimai. Kita vertus, būtina užtikrinti, kad asmuo, kuriam gresia tokios priemonės, turėtų galimybę gintis, efektyviai įrodinėti turto teisėtą kilmę ir taip būtų užkirstas kelias nepagrįsto konfiskavimo atvejams.
– Ar šioje srityje turime ko pasimokyti iš kitų Europos Sąjungos valstybių?
– Airija ir Anglija turi lanksčius ir efektyvius nepagrįsto turto paėmimo mechanizmus, kurie jau ne kartą buvo „testuojami“ žmogaus teisių apsaugos požiūriu Europos Žmogaus Teisių Teisme ir pripažinti atitinkančiais Žmogaus teisių konvencijos reikalavimus.
Pastaruoju metu turto konfiskavimo mechanizmai reformuojami juos darant lankstesniais nemažoje dalyje Europos Sąjungos valstybių. Suprantama, stebint užsienio šalių praktiką reikia atsižvelgti ir į šių valstybių bei Lietuvos teisinės sistemos ypatumus ir tradicijas. Bet pasidairyti užsienyje ieškant gerų idėjų tikrai verta. Ir tai mes darome šiame tyrime.
– Kokias matote turto konfiskavimo instituto tobulinimo galimybes Lietuvoje?
– Kadangi tyrimas dar net neįpusėjo, sunku kalbėti labai konkrečiai. Tačiau tam tikri orientyrai jau matyti – būtina ištirti galimybes atskirti turto sekimo ir paėmimo procedūras nuo baudžiamojo persekiojimo proceso, galimybes supaprastinti konfiskavimo procesą, sukurti turto konfiskavimo profesionalų instituciją ar padalinį jau esančiose teisėsaugos institucijose.
Tikiuosi, kad mūsų tyrimo ir kitų mokslininkų, tiriančių ar tirsiančių turto konfiskavimo problematiką, surinkti duomenys ir padaryti vertinimai ir išvados sudarys mokslinį pagrindą, kuriuo pasinaudos atsakingos valstybės institucijos netolimoje ateityje spręsdamos turto konfiskavimo mechanizmo efektyvumo problemas.