Kitaip tariant šeimos politika įgyvendinama tik tiek, kiek ji susijusi su skurdo mažinimo politika. Iš esmės jokia parama vyresnių nei 2 m. vaikų tėvams, jei jie nėra pati skurdžiausia visuomenės dalis, nėra skiriama. Net ir kalbant apie daugiavaikes šeimas, parama yra skiriama tik tuo atveju, jei šeima gyvena skurdžiai.
Pavyzdžiui, vieną vaiką auginanti nepasiturinti šeima gali gauti išmoką vaikui, tačiau keturis ar penkis vaikus auginanti šeima, kurios pajamos vienam žmogui didesnės nei 525 Lt, išmokų vaikams negauna. Analogiška situacija tiek su nemokamu maitinimu mokyklose, tiek su kompensacijomis už šildymą ir kitomis garantijomis.
„Toliaregiška valstybė, susidurianti su gimstamumo problema, skatintų dirbančių ir uždirbančių asmenų gimstamumą, o pas mus viskas atvirkščiai, kone visos valstybės gimstamumo skatinimo priemonės nukreiptos į mažas pajamas turinčius asmenis“, – teigė E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.
Anot jos, Lietuvos šeimos politikos priemonės yra unikumas ES kontekste. Šeimai ir vaikams skiriamų lėšų procentas nuo BVP yra mažesnis nei ES vidurkis, tačiau neiškrenta iš bendro konteksto.
Tuo tarpu 2009 m. motinystės (tėvystės) pašalpoms skirti pinigai (dalis nuo BVP) 2008 m. ES vidurkį viršijo 7 kartus, o išmokos vaikams buvo daugiau nei dvigubai mažesnės už ES vidurkį.
Taigi, pirmaisiais dvejais vaiko auginimo metais Lietuva dosniai dalina išmokas, tačiau sukakus 2 m. iš esmės visa parama pasibaigia. Svarbu tai, kad 2008 m. išmokos vyresniems nei trejų metų vaikams buvo skiriamos neatsižvelgiant į šeimos pajamas. Tačiau nuo 2010 m. tokios išmokų rūšies išmokų iš esmės neliko (nors ES ji sudaro daugiau nei 1 proc. valstybių BVP). Panašu, kad išmokos vaikams – speciali išmokų rūšis, pagal savo paskirtį nesiejama su šeimos pajamomis, Lietuvoje iš viso išnyks: finansų ministrė Seimui jau pateikė tokį įstatymo projektą.
Ką ši Vyriausybė įvykdė/neįvykdė šeimos srityje?
Kalbėdama apie Vyriausybės sprendimus šeimos srityje, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė išskyrė įvykdytą išmokų ir pašalpų mažinimą, išlaikant šias pašalpas ir išmokas nepasiturinčioms šeimoms. „Jokio gimstamumo skatinimo, išmokos vaikams vidutines/didesnes pajamas turinčioms šeimoms praktiškai išnyko, sumažėjo papildomas NPD už vaikus. Visiškai nieko pozityvaus, nors kaip tik ši Vyriausybė garsiausiai iš visų kalbėjo, kad šeima yra prioritetinė valstybės politikos sritis“, – konstatavo ekspertė.
Pasak jos, tėvai gali tik pasidžiaugti, kad tebegalioja sovietmečiu įsteigta lopšelių-darželių sistema, kuriai skiriami biudžetiniai asignavimai, o mokestis už darželio lankymą yra sąlyginai nedidelis. Tačiau Lietuva niekaip neįvertina kaimyninių valstybių „gerosios praktikos“ – įvairių vaikų priežiūros schemų, kurių apmokėjimas siejamas su mokesčių lengvatoms. Tai būtų paskata dirbantiems tėvams.
Ekspertės teigimu, reikia tik apsidairyti aplink, pavyzdžių tikrai daug.
Anot pašnekovės, nekalbant apie realias šeimos politikos priemones, nesutvarkyta net institucinė sistema. Nepaisant to, kad Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje numatyta pertvarkant Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei kitas ministerijas, įkurti Šeimos ir vaiko reikalų ministeriją, 2008-2012 metų Vyriausybės programoje jau numatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją pertvarkyti į Šeimos ir socialinių reikalų ministeriją.
Pasak Teisės instituto atstovės, nenuostabu, kad nesant nuoseklumo (siūloma tai vienokia, tai kitokia ministerija) iki šiol niekas taip ir neįsteigta.
Kiek dar aktuali Valstybinė šeimos politikos koncepcija?
Kalbėdama apie tai, kokia Valstybinės šeimos politikos koncepcijos reikšmė, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė pastebėjo, kad nepaisant to, kad koncepcija priimta dar 2008 m., nieko realaus pagal ją nebuvo įgyvendinta: nepertvarkytos institucijos, nepriimtas nė vienas teisės aktas.
Apskritai, Teisės instituto ekspertės nuomone, Konstituciniam Teismui pašalinus koncepcijos „stuburą“ (šeimos susiejimą su santuokos sudarymu) ir nepaskirstant numatytų funkcijų konkrečioms institucijoms Koncepcija yra tik deklaratyvių ir padrikų nuostatų rinkinys.
Pasak Teisės instituto ekspertų, nors Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančius Konstitucijai tik šeimos apibrėžimus, visa koncepcija grindžiama supratimu, kad šeima kyla tik iš santuokos. Todėl, pasak mokslininkų, daugelis joje įvardintų „problemų“ liko nebeaktualios. Štai, kad ir nurodytas mažas santuokų skaičius bei tai, jog vis daugiau porų gyvena neįregistravusios santuokos, santuokos, kaip vertybės silpnėjimas ir pan.
E. Kavoliūnaitės-Ragauskienės nuomone, „išėmus“ santuoka grindžiamą šeimą, koncepcija tapo nenuosekli, nevientisa, ir nelabai pagrįsta. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, ar apskritai reikalingos dauguma Koncepcijoje nurodomų priemonių, kurios tik atkartoja tai, kas numatyta dar 2004 m. priimtoje Nacionalinėje demografinės (gyventojų) politikos strategijoje.