Todėl labai svarbu, kad pačioje Konstitucijoje yra numatyti jos interpretavimo ir keitimo mechanizmai, tiek apsaugantys nuo neatsakingo keitimo, tiek leidžiantys šio teisės akto nuostatas priderinti prie visuomenės raidos pokyčių, sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis.
„Laikui bėgant, daugelyje visuomenių kyla didesnių ar mažesnių konstitucinių problemų ar net krizių – ir tai normalu. Taip yra, nes Konstitucija jos priėmimo metu iš vienos pusės užfiksuoja jau egzistuojančius visuomeninius, teisinius ir politinius santykius konkrečioje valstybėje, o iš kitos pusės pati sukuria naujus santykius, kurie iki jos priėmimo neegzistavo. Ji turi nuolat savyje suderinti statišką, tai yra visuomenę stabilizuojantį, ir dinamišką, tai yra reaguojantį į visuomenės pokyčius, pobūdį“, – sako V. Vaičaitis.
Pasak teisės eksperto, Konstitucijos dinamiškumą galima užtikrinti tiek jos interpretavimo, kurį visų pirma atlieka Konstitucinis Teismas, tiek Konstitucijos keitimo būdu. Anot jo, geras to pavyzdys –diskusija apie Konstitucijos 92 straipsnio nuostatą dėl Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo išrinkus naują Respublikos Prezidentą. 1998 m. naujai išrinktas Prezidentas buvo nuomonės, jog po Prezidento rinkimų Vyriausybė turi atsistatydinti, tuo tarpu tuometinė Vyriausybė, remdamasi Konstitucijos 101 straipsniu laikėsi nuomonės, jog ji turi atsistatydinti tik po Seimo rinkimų.
„Šį klausimą buvo pavesta išspręsti Konstituciniam Teismui. Teismas išaiškino, jog Konstitucijos 92 straipsnyje numatytas „Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas” reiškia tik tam tikrą „mandagumo gestą” naujam valstybės vadovui ir leidžia pastarajam patikrinti, ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe“, – sako V. Vaičaitis. „Tuo tarpu didžiausia intervencija į Konstituciją jos keitimo būdu yra padaryta 2004 m., priimant konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, kurio turinys iki šiol kelia įvairių diskusijų“.
Anot Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojo, prie neaiškių Konstitucijos nuostatų galima priskirti ir Konstitucijos 78 straipsnyje numatytus sėslumo ir kilmės reikalavimus kandidatui į Respublikos Prezidentus.
„Minėtame straipsnyje teigiama, jog Prezidentu gali būti renkamas „Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje”. Visų pirma, Lietuvos piliečio pagal kilmę samprata yra nelabai aiški, nes į vieną vietą sudedami du skirtingi elementai – pilietybė ir kilmė. Antra, nėra aiškus ir „gyvenimo Lietuvoje“ reikalavimas, t. y. kokie turi būti šio reikalavimo požymiai. Nėra aišku, ar, pavyzdžiui, pastaruosius keletą metų prieš Prezidento rinkimus Lietuvai užsienyje atstovavęs asmuo galėtų atitikti šį reikalavimą“, – teigia V. Vaičaitis. Šių Konstitucijos nuostatų Konstitucinis Teismas dar nėra išaiškinęs, tad jų interpretavimas kol kas paliktas institucinei taikymo praktikai.
Taip pat per pastaruosius keletą metų žiniasklaidoje daug diskutuota dėl Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos, teigiančios, jog „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis”.
„Tokios diskusijos įrodo keletą dalykų. Tai, kad Konstitucija Lietuvoje veikia kaip tam tikras esminių visuomenės teisinių ir politinių vertybių stabilizatorius, ir kad Konstitucijos interpretavimo ir keitimo mechanizmai leidžia jos nuostatas priderinti prie neišvengiamų visuomenės raidos pokyčių“, - sako teisininkas.
Visus, norinčius pasitikrinti ir pagilinti Konstitucijos žinias, DELFI kviečia rugsėjo 29 d. dalyvauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos jau devintus metus iš eilės organizuojamame Konstitucijos egzamine. Jis bus laikomas visų 60 Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse, LR Seime, įkalinimo įstaigose, bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose. Pirmasis etapas vyks ir DELFI portale.