Dar tiksliau galima apibrėžti, jog bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Kaip teismai skiria bausmes ir kodėl realus laisvės atėmimas – vienas „blogiausių“ pasirinkimų? Atsakant į šiuos klausimus reikia aptarti nemažai svarbių dalykų.

Bausmių sąrašas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Šis sąrašas yra baigtinis, tai reiškia, kad teisėjas savo iniciatyva negali jo papildyti ir sugalvoti kaltininkui kitokios, nei yra numatęs įstatymų leidėjas, bausmės, kitaip tariant – bausmės negalima sugalvoti – reikia rinktis iš įstatymų leidėjo numatyto sąrašo.

Baudžiamajame įstatyme bausmių rūšys yra įtvirtintos griežtėjančia tvarka, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė, tačiau kartu su bausme gali būti skiriamos viena ar daugiau tarpusavyje suderintų baudžiamojo poveikio priemonių (tai baudžiamojo įstatymo nustatytos valstybinės prievartos priemonės, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį).

Pavyzdžiui, skiriant bausmę už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, dažnai kartu skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir turto (transporto priemonės) konfiskavimas; smurto artimoje aplinkoje bylose neretai kartu su bausme skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu ir pan.

Bausmė nelygu nuobaudai

Atkreiptinas dėmesys, kad bausmė skiriama tik už nusikalstamos veikos, numatytos baudžiamajame įstatyme, padarymą. Už tam tikras mažiau pavojingas veikas, kurios įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, gali būti skiriamos administracinės nuobaudos: įspėjimas, bauda ir viešieji darbai, t. y. priešingai nei baudžiamosios atsakomybės atveju, už administracinio nusižengimo padarymą negali būti skiriamos su asmens laisvės suvaržymu susijusios nuobaudos.

Nemaža dalis visuomenės mano, kad asmeniui padarius nusikalstamą veiką šis iš viso nesulaukia jokios bausmės, arba jam iš karto net už menkiausią prasižengimą skiriama pati griežčiausia bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Paneigiant šį mitą, pažymėtina, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis 2021 m. dažniausiai teismų skiriamos bausmės buvo:

bauda – 4 757 nuteistiesiems,

laisvės apribojimas – 3 596,

terminuotas laisvės atėmimas – 3 273,

areštas – 3 064,

viešieji darbai skirti 750 nuteistųjų.

Taigi, statistiniai duomenys rodo, jog daugiausia yra skiriama bausmių, nesusijusių su realiu laisvės atėmimu.

Į ką atsižvelgiama skiriant bausmę?

Demokratinėje teisinėje valstybėje turi būti gerbiamos kiekvieno piliečio teisės, todėl skiriant bausmę, visų pirma, turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp kaltininko, nukentėjusiojo ir visos visuomenės intereso gyventi saugioje aplinkoje. Taigi, teismas pirmiausia privalo parinkti kaltininkui tinkamą bausmės rūšį, o tada nustatyti jos dydį, tarkime, už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą gali būti parinkta viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė, priklausomai nuo bylos aplinkybių visumos.

Individualizuodamas bausmę, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (konstatuoja, ar padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jei nusikaltimas tai kokio sunkumo – labai sunkus, sunkus, apysunkis ar nesunkus);

2) kaltės formą ir rūšį (veikta tyčia ar dėl neatsargumo);

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (savanaudiškumas, chuliganiškos paskatos ir pan.);

4) nusikalstamos veikos stadiją (ar veika buvo užbaigta, ar nutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje);

5) kaltininko asmenybę (vertinama jo ankstesnė kriminalinė praeitis (teistumai), baustumas administracine tvarka, šeiminė padėtis, darbinis užimtumas ir kt.);

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (ar buvo veikta bendrininkų grupėje ar organizuotoje grupėje, ar dalyvauta nusikalstamo susivienijimo veikloje; ar kaltininkas buvo nusikalstamos veikos organizatorius, kurstytojas, vykdytojas, padėjėjas);

7) atsakomybę lengvinančias (pavyzdžiui, prisipažinimas, žalos atlyginimas ir kt.) bei sunkinančias aplinkybes (pavyzdžiui, apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos veikos padarymui, veika padaryta visuotinai pavojingu būdu ir kt.);

8) nusikalstama veika padarytą žalą (pažymėtina, jog ši žala skaičiuojama ne vien materialine (pinigine) išraiška, pavyzdžiui, korupcinio pobūdžio bylose, žala gali būti padaryta ir konkrečiai valstybinei įstaigai ar institucijai, t. y. pakirstas visuomenės pasitikėjimas šia institucija, sumenkintas jos autoritetas ir pan.).

Kokių papildomų veiksmų gali imtis teisėjas, siekdamas paskirti teisingą bausmę?

Be abejo, visais atvejais sudėtingiausias yra kaltininko asmenybės visapusiškas įvertinimas. Šiuo atveju būtina kruopščiai įvertinti ne tiek konkretų faktą, kiek aplinkybių visumą, kuri leidžia atskleisti kaltininko polinkius. Pavyzdžiui, vien aplinkybė, jog asmuo yra saistomas darbo santykiais mažai ką pasako apie jo požiūrį į darbinę veiklą ir galimybę sąžiningai užsidirbti pragyvenimui.

Asociatyvi nuotrauka
Todėl būtina analizuoti, kiek laiko trunka šie darbo santykiai (ar jie stabilūs, ilgalaikiai), kaip asmuo yra charakterizuojamas darbdavio ir pan. Jei teismui trūksta kokių nors duomenų tam, kad individualizuotų bausmę, jis gali savo iniciatyva pateikti užklausą atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai, prašydamas pateikti reikiamą informaciją, taip pat gali pavesti šią informaciją surinkti prokurorui.

Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog pats kaltinamasis taip pat gali teikti teismui jį charakterizuojančią medžiagą, pavyzdžiui, duomenis apie šeimos sudėtį, globojamus asmenis, darbdavio charakteristiką, duomenis apie savanoriavimą ar kitą pozityvią pilietinę veiklą ir pan.

Visi šie duomenys vertinami visų asmenį charakterizuojančių aplinkybių kontekste, nesuteikiant nė vienam iš jų išskirtinės, prioritetinės reikšmės.

Skiriama švelnesnė, nei numato įstatymas, bausmė: kaip tai įmanoma?

Jeigu tam tikro Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą.

Pavyzdžiui, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Tačiau nustačius, jog asmuo yra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, tarkime, teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka, dirba, turi mažamečių vaikų ar kitų išlaikytinių, globoja senyvo amžiaus tėvus ar senelius, nutraukė ryšius su neigiamą įtaką dariusiu asmeniu, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, nusikaltimo pasekmės realios žalos nepadarė (namuose laikytos narkotinės medžiagos nepasiekė adresatų, nes pareigūnai jas surado ir paėmė) ir pan., jam gali būti paskirta švelnesnė bausmės rūšis. Šiuo atveju tai galėtų būti laisvės apribojimo bausmė, nustatant konkrečius draudimus bei įpareigojimus.

Kiekviena bausmė turi tikslą

Bendriausia prasme bausmės tikslas yra teisingumo principo užtikrinimas. Bausmei keliami veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo nuo nusikalstamų veikų darymo tikslai. Teisinga bausmė turi būti veiksminga ir efektyvi, priešingu atveju, ji praranda savo esmę, kyla klausimas, kam ją iš viso skirti, jei ji nedarys jokio poveikio kaltinamajam.

Proporcinga bausmė reiškia, kad ji turi būti ne per griežta ir tuo pačiu ne per švelni, nes pirmuoju atveju bus pažeistos nuteistojo teisės, antruoju – nukentėjusiojo ir visuomenės teisės. Pavyzdžiui, 1 000 Eur per mėnesį uždirbančiam asmeniui 500 Eur bauda yra pakankamai griežta, tuo tarpu 5 000 Eur mėnesines pajamas gaunančiam asmeniui toks pats baudos dydis didelio prevencinio poveikio gali ir neturėti.

Baudžiamajame įstatyme, apibrėžiant bausmės paskirtį, nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nė vienam iš jų negali būti suteikiama prioritetinė reikšmė.

Kodėl realus laisvės atėmimas nėra tinkamiausia priemonė padėti asmeniui pasitaisyti?

Laisvės atėmimas yra griežčiausia Baudžiamajame kodekse numatyta bausmės rūšis. Manau, jei visuomenėje vykdytume apklausą apie tai, kokias bausmių rūšis žino gyventojai, dominuotų būtent laisvės atėmimo bausmė.

Asociatyvi nuotrauka
Dauguma nukentėjusių asmenų savo skriaudikus norėtų matyti įkalinimo įstaigose kuo ilgesnį laikotarpį, vis dėlto, tai nėra pati tinkamiausia priemonė padėti asmeniui pasitaisyti. Realiai vykdant šią bausmę, asmuo kuriam laikui yra atskiriamas nuo visuomenės, kuo ilgiau trunka kalinimas, tuo sunkiau po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Be abejo, įkalinimo įstaigos turėtų skatinti ir tam tikra apimtimi skatina nuteistą asmenį užsiimti pozityvia veikla, mokytis, dirbti ir pan., vis dėlto, Lietuvoje įkalinimas vis dar labiau orientuojasi į pasyvų „atsėdėjimą“, o ne aktyvų nusikalstamą elgesį lėmusių problemų sprendimą, t. y. galbūt nuteistasis turi priklausomybių (alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai), yra pats patyręs prievartą, stokoja socialinių įgūdžių ir pan.

Taigi, reikėtų padėti nusikaltusiam asmeniui šias problemas spręsti, o ne vien jį izoliuoti. Įgūdžių ir ryšių praradimas nuteistuosius dažnai tarsi užprogramuoja, kad išėję į laisvę jie atsidurs visuomenės paraštėse, kas skatina pakartotinį nusikalstamumą ir sugrįžimą į jiems žinomą ir saugią įkalinimo aplinką.

Pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausmė yra brangi prievartos priemonė, už kurios vykdymą turi mokėti visi mokesčių mokėtojai. Pagal įkalintų asmenų skaičių 100 000 gyventojų Lietuva užima 9 vietą Europoje (ankstesniais metais užėmė 5 vietą). Dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo asmenys, esantys laisvės atėmimo vietų įstaigose, kreipiasi į teismus dėl netinkamų sąlygų konstatavimo ir atitinkamai dėl neturtinės žalos priteisimo. Neretai šios bylos yra laimimos, kas papildomai kainuoja mokesčių mokėtojams.

Atkreiptinas dėmesys, kad laisvės atėmimo bausmę neišvengiamai lydi nuolatinė kontrolė bei įvairūs suvaržymai, neužtikrintumas ir nesaugumas, įtampa, frustracija, emociniai sukrėtimai, nulemti pasikeitusios gyvenimo kokybės, ryšio su artimaisiais praradimo. Minėti suvaržymai, be abejo, atsiliepia kalinčio asmens savivertei, orumui, jo autonomijai. Nuteistasis privalo adaptuotis naujoje aplinkoje ir savo erdvę, socialinį gyvenimą bei ryšius kurti priklausomai nuo įstaigoje egzistuojančių taisyklių, draudimų ir apribojimų. Visa tai asmeniui gali sukelti rimtų psichologinių iššūkių, skatinti menkavertiškumo, bejėgiškumo jausmą.

Taigi, neatmestina galimybė, jog po bausmės atlikimo asmuo išeis į laisvę ne tiek pasitaisęs, kiek traumuotas, o susikaupusios neigiamos emocijos skatins pakartotinį nusikalstamumą.

Atsižvelgiant į šiuos teisinius, ekonominius, psichologinius aspektus, jei tik įmanoma pagal galiojantį teisinį reguliavimą, teismai stengiasi kaltininkui skirti laisvės atėmimui alternatyvias bausmes arba realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies atidėti.

Komentaro autorė Eglė Simanaitytė yra Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėja.