Šioje byloje Žilvinas Povilonis skundėsi dėl tariamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencija) numatyto nuosavybės apsaugos pažeidimo, nes nacionaliniai teismai įpareigojo pareiškėją nugriauti gyvenamąjį namą, informuoja Vyriausybės atstovė EŽTT.
Pranešime pažymima, kad nuo 2009 m. spalio mėn. valčių nuomos punktas Druskininkų m., Vijūnėlės parko teritorijoje, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui R. B. 2010 m. spalio 12 d. R. B. nuosavybės teise priklausantis valčių nuomos punktas sudegė. 2011 m. po anksčiau buvusio valčių nuomos punktu esantis ir R.B. nuomotas valstybinės žemės sklypas sujungtas su kitais Druskininkų savivaldybės naudojamais valstybinės žemės sklypais, pakeistas sklypo naudojimo būdas ir pobūdis bei visas sujungtas ir naujai suformuotas sklypas ne aukciono tvarka išnuomotas R. B. 2013 m. gruodžio 17 d. Druskininkų savivaldybės administracija išdavė R. B. statybos leidimą gyvenamajam namui (ginčo namas) statyti suformuotame sklype.
2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė iš trečiojo asmens R. B. nusipirko nebaigtą statyti ginčo namą. 2014 m. birželio 4 d. Druskininkų savivaldybės administracija pareiškėjui išdavė statybos leidimą tęsti ginčo namo statybos darbus.
Vėliau Lietuvos teismai, išnagrinėję aplinkos apsaugos srityje viešąjį interesą ginančio prokuroro ieškinį sprendė, kad sudegus valčių nuomos punktui ir nenumatant jo atstatyti bei naudoti pagal ankstesnę paskirtį, su R. B. nebuvo teisinio pagrindo sudaryti valstybinės žemės ne aukciono tvarka sutarties naujam gyvenamajam namui statyti. Kaip ir apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pripažino, kad ginčo teritorijos naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimas detaliuoju planu buvo neteisėtas, nes 0,2130 ha valstybinės žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis negalėjo būti pakeisti nekeičiant Bendrojo plano.
LAT taip pat sutiko, kad suformuotame ginčo žemės sklype nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga – antroji kurorto apsaugos zonos juosta (šioje juostoje draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nesusijusius su kurorto paskirtimi ir jo plėtojimu). Galiausiai, LAT pripažino, kad nebuvo galimybės pašalinti neteisėtos statybos padarinių pastato nenugriaunant, todėl įpareigojo pareiškėją nugriauti statomą ginčo namą.
2019 m. vasario 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu ir papirkimo dėl asmenų veiksmų siekiant palankaus proceso dėl ginčo namo. Ž. Povilonis davė parodymus šiame ikiteisminiame tyrime.
Vertindamas pareiškėjo skundą, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei pareiškėjas tvirtino EŽTT procese, ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas pripažino, kad niekada nesiekė įsigyti ginčo namo, kad pasiliktų jį kaip savo nuosavybę arba kaip nuosavybę savo reikmėms. Ž. Povilonio teigimu, buvo „garbingas susitarimas tarp dviejų vyrų“, konkrečiai, sutarta, kad pareiškėjas nupirks ginčo namą ir įrengs jį pagal Druskininkų mero Ričardo Malinausko skonį, kuris vėliau nupirktų namą iš pareiškėjo.
EŽTT konstatavo, kad pirmiau pateikta informacija yra susijusi su faktais, kurie yra svarbūs Teismui vertinant skundą. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu pateikė faktų versiją, akivaizdžiai sunkiai suderinamą su jo peticija EŽTT ir šiam Teismui pateiktomis pastabomis, todėl neabejotinai kyla rimtų abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų ir reikalavimų tikslumo ir patikimumo.
Galiausiai EŽTT rėmėsi nacionalinių teismų vidaus teisės aiškinimu ir taikymu. EŽTT pažymėjo, kad informacija apie ginčo namo įsigijimą ir, svarbiausia, pareiškėjo vaidmenį šiame sandoryje, turėjo didelę reikšmę sprendžiant klausimą, ar peticija buvo pagrįsta.
EŽTT, be kita ko, atkreipė dėmesį į LAT išvadą dėl 2015 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1025, į Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d nutarimą, kuriame pažymėta, kad šis Vyriausybės nutarimas Nr. 1025, kuriuo buvo leista statyti saugomose teritorijose, pavyzdžiui, ten, kur buvo statomas ginčo namas, buvo pašalintas iš teisės sistemos, siekiant išsklaidyti abejones dėl tokio Vyriausybės nutarimo teisėtumo; į vidaus teismų sprendimus, kuriais pripažinta, kad visa statinio – valčių nuomos punkto įsigijimo, detaliojo plano Druskininkų savivaldybėje sudarymo ir vėlesnė ginčo namo statyba buvo neteisėta dėl to, kad procese dalyvaujantys asmenys, įskaitant trečiąjį asmenį R. B. ir Druskininkų savivaldybę, nesilaikė nacionalinės teisės normų. Tai tik dar labiau įtikino EŽTT sprendžiant, kad pareiškėjas bandė jį suklaidinti pateikdamas skundą.
EŽTT pabrėžė, kad jo išvados šioje byloje neturi jokios įtakos nei Lietuvoje atliekamam ikiteisminiam tyrimui, nei bet kuriam kitam vykstančiam ar galimam vidaus procesui. Kitaip tariant, pasak EŽTT, EŽTT išvados šiame nutarime negali būti aiškinamos kaip faktai vidaus procesų tikslais.
Strasbūro teismas nusprendė, kad peticija turi būti pripažinta nepriimtina dėl Ž. Povilonio piktnaudžiavimo individualios peticijos teise.
