V. Greičius šiuo metu dirba Konstitucinio Teismo teisėju.

EŽTT paskelbė, kad Lietuva padarė Konvencijos pažeidimą ir dėl to vilnietei Daliai Reginai Dainelienei privalės sumokėti 3,5 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti. Be to, valstybė turės moteriai sumokėti 500 Eur atsiėjusių bylinėjimų išlaidų.

Pasak Strasbūro teisėjų, Lietuvoje turi egzistuoti sistema, kuri privalo užtikrinti, kad teisėjas negautų bylos, kurioje kaip proceso dalyvis dalyvauja jo artimas šeimos narys, o patys teisėjai turėtų pasirūpinti, kad nekiltų galimas interesų konfliktas.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad vilnietė verslininkė D. R. Dainelienė dar 2013 m. spalį buvo pripažinta kalta dėl svetimo turto iššvaistymo bendrininkų grupėje, dėl to jai buvo skirta 3 475 Eur bauda. Kaltės nepripažinusi verslininkė įsiteisėjusį nuosprendį apskundė kasacine tvarka, tačiau Aukščiausiojo Teismo bylų atrankos komisija nutarė skundo nepriimti.

Šiai trijų teisėjų atrankos komisijai vadovavo tuometis Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas V. Greičius, o jo sūnus M. Greičius baudžiamojoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose palaikė valstybinį kaltinimą.

Aukščiausiajam Teismui atsisakius nagrinėti D. R. Dainelienės skundą, kuriuo ji prašė bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, nuteistoji neteko galimybės įrodyti savo galimo nekaltumo. Be to, savo skunde Strasbūro teismo teisėjams ji nurodė, kad nustojo pasitikėti teisine sistema, nes savo nekaltumo negalėjo įrodyti dėl teisėjo, kurio sūnus ją kaltino, esą galimo šališkumo. Tiesa, konkrečių įrodymų moteris nepateikė.

Nors įrodymų nebuvo, tačiau EŽTT teisėjų kolegija nutarė, kad teisėjų kolegijai neturėjo vadovauti teisėjas, kurio sūnus byloje palaikė valstybinį kaltinimą. Teismas pripažino, kad nuteistajai galėjo kilti abejonių dėl V. Greičiaus galimo šališkumo vien dėl to, jog šio sūnus M. Greičius byloje dalyvavo kaip prokuroras.

„Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad Lietuva yra maža šalis, ir kad gali būti, jog proceso lyderiai yra susiję su teisėjais krauju ar kitais ryšiais, tačiau teisminiuose procesuose valstybės teisinė sistema privalo garantuoti, kad būtų užtikrintas teismo nešališkumas, kas yra vienas iš svarbiausių reikalavimų“, – nurodė Strasbūro teismas.

Anot jų, Aukščiausiasis Teismas privalėjo sukurti sistemą, kad teisėjas negautų bylos, kurioje jo sūnus dalyvavo kaip prokuroras. Vis dėlto, jeigu taip nutiktų, teismo teigimu, teisėjas privalėjo patikrinti, ar jo sūnus nedalyvavo baudžiamajame procese. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad paduodant kasacinį skundą nėra būtina nurodyti valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro pavardės – jeigu taip būtų, klaidą galbūt būtų galima greičiau pastebėti ir ją ištaisyti.

„Prokuroras M. Greičius pareiškė kaltinimus, todėl atliko svarbų vaidmenį byloje, teismas mano, kad faktas, jog pareiškėjos atveju prokuroras buvo toks artimas giminaitis, kaip baudžiamosios bylos nagrinėjančio teisėjo sūnus paskutiniame proceso etape, pažeidė Aukščiausiojo Teismo nešališkumą ir sukėlė abejonių“, – teigiama teismo sprendime.

Anot Strasbūro, ši klaida vėliau nebuvo ištaisyta jokiu būdu. „Aukščiausiasis Teismas negalėjo kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, kuris yra paskutinės instancijos teismas“, – pažymima sprendime.