Maža to, jeigu nurodytų darbų neatliksi laiku, būsi sumuštas ir išvadintas debilu, žiopliu, asilu ar benkartu.
Su tokia realybe susidūrė Dzūkijoje gyvenantis trylikametis – daugybę kartų mažiausiai trejus metus paauglį baugino ir psichologinę bei fizinę prievartą prieš jį naudojo tėvas. O visa ši istorija teisėsaugos pareigūnams tapo žinoma tik tuomet, kai vaiko motina kreipėsi į policiją, prašydama sutuoktiniui neišduoti leidimo laikyti ginklą – tiriant šį moters prašymą buvo atskleista, kad sutuoktinis, su kuriuo ji buvo pradėjusi skyrybų procesą, naudojo smurtą prieš savo sūnų.
Bet griežtai sūnų auklėjęs tėvas neigia, kad netinkamai elgėsi prieš savo sūnų, nors pripažįsta, jog jį įvairiais būdais auklėjo – ir diržą rankose laikydavo, ir įvairias užduotis liepdavo rašyti, ir į jį kartą spyręs iš futbolo kamuolio (bet juk paauglys nori būti futbolininku), ir kartą ryte, kai šis nesikėlė, apipylė šaltu vandeniu.
Ir net ne kartą žiopliu pavadinęs, nes, anot jo, „su sūnumi reikia bendrauti specifiškai – geras žodis ne visada padeda“.
Toks elgesys, kai sistemingais veiksmais siekė sąmoningai sudaryti sūnui baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas, tėvui užtraukė baudžiamąją atsakomybę – teismas jį buvo nuteisęs dėl sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą ir fizinio skausmo sukėlimo. Už tai jam buvo skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.
Be to, tėvas buvo įpareigotas nemokamai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Jam taip nurodyta šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir sumokėti 20 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjai tėvui taip pat nurodė atlyginti nepilnamečiui sūnui padarytą žalą – 1 000 eurų.
Bet šis nuosprendis dar neįsiteisėjo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs tėvo kasacinį skundą, baudžiamąją bylą grąžino atgal į Kauno apygardos teismą. Galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimančio LAT teisėjai konstatavo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę prokurorai, o vėliau baudžiamąją bylą išnagrinėję teisėjai netinkamai tėvui pritaikė baudžiamąjį įstatymą – be teisinio pagrindo buvo ignoruojamas Baudžiamajame kodekse numatytas straipsnis, kuriame yra nurodyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tėvo teisėmis ar pareigomis.
„Tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių, – nutartyje pabrėžė LAT teisėjai. – Sprendžiant, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan.“
Teismo teigimu, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.
Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka teismas taip pat pabrėžė, kad tėvo veiksmų prieš savo sūnų nusikalstamas pobūdis buvo nustatinėjamas ignoruojant specialią tėvams taikomą baudžiamojo įstatymo normą, nors iš inkriminuotų veiksmų aprašymo matyti, jog jais buvo reaguojama į, tėvo manymu, netinkamą sūnaus elgesį, siekiama daryti sūnui tam tikrą auklėjamąjį poveikį ir kad būtent taip šių veiksmų prasmę suvokė pats nuteistasis.
Teisėjai nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti galimybę pakeisti kaltinimą baudžiamojon atsakomybėn patrauktam tėvui.
Mušdavo dažnai – net dėl to, kad išeidavo pas draugus
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad tėvas prievartą prieš 1998 m. gimusį sūnų naudojo nuo 2011 iki 2014 m. Kaip pareigūnams nurodė nuo tėvo nukentėjęs nepilnametis, jis buvo ne tik verčiamas išrauti nustatytą skaičių piktžolių ir surūšiuoti jas pagal dydį, bet ir už padarytas klaidas turėdavo perrašinėti tekstą po 10-20 kartų, apie atliktus darbus turėdavo tėvui kompiuteriu pateikti ataskaitas ir t. t.
Be to, tėvas sūnų vadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, naudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad jis laiku neatlikdavo paskirtų darbų; kad išeidavo pas draugus; taip pat dėl to, kad pas jį ateidavo draugai.
O kartą miegantį vaiką jis ankstyvą rytą apipylė šaltu vandeniu – taip esą norėjo jį pažadinti.
„Tėtis man įvairius buities darbus paskirdavo kaip bausmę, – dar ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją nurodė nepilnametis. – O kai jų nespėdavau atlikti, jis pridėdavo dar bausmių ir ne kartą mušdavo. 2012 m. vasarą už tai, kad į namus pasikviečiau draugų, jis išsitraukė diržą ir daužė gal 20 kartų. Nuo smūgių dengiausi rankomis, todėl ant jų išliko žymių.“
Nepilnametis taip pat prisipažino, kad tėvas į jį niekada nesikreipdavo vardu, o išvadindavo įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.
„2014 m. gegužę buvau namuose, seneliai dirbo, o aš sėdėjau prie kompiuterio – priėjęs tėvas liepė duoti ataskaitą, kiek išroviau piktžolių, – savo pasakojimą ikiteisminio tyrimo teisėjui tęsė paauglys. – Ir tada kažką pasakęs kumščiu trenkė man į veidą. Ir dar kartą, dar… Vienas smūgis buvo ypač stiprus, tada užsidengiau rankomis galvą. Daug tokių įvykių buvo, daug buvo ir mušimo atvejų – diržu, ranka, šaka ar mediniu pagaliu… Tėtis mane vadindavo žiopliu, asilu, benkartu.“
Pasak jo, tėvo smurto proveržius matė ir jo nepilnamečiai broliai (jų tėvas nemušdavo), tačiau jie visada tylėdavo, būdavo susigūžę.
Kad nepilnametis nemeluoja, patvirtino ir mažametis jo brolis. „Tėtė ne kartą mušė brolį – aš pats mačiau“, – tyrimo metu sakė jis.
Tėvas: mano ir sūnaus santykiai buvo idealūs
Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patrauktas tėvas buvo įsitikinęs, kad jis nieko draudžiamo savo sūnui nepadarė, o byla jam buvo iškelta nepagrįstai, todėl privalo būti nutraukta.
Tėvas neneigė, kad kartais išsitraukdavo diržą, tačiau sūnaus esą tikrai nemušė: „Diržas mano rankose buvo laikomas tik kaip drausminanti priemonė.“
Jis neslėpė, kad paskirdavo įvairias užduotis sūnui, tačiau dėl to šeimoje esą niekuomet nebuvo kilę kokių nors didelių konfliktų.
„Ataskaitose, kuriomis buvo kontroliuojamas sūnui paskirtų užduočių vykdymas, reikėjo parašyti, kokią knygą jis perskaitė, ką gero padarė namuose, – aiškino tėvas. – O dėl piktžolių, tai buvo užduotis vasarai. Bet pastebėdavau, kad kartais sūnus prie savo išrautų piktžolių sudėdavo ir piktžoles iš komposto dėžės, dėl ko liepdavau jas sugrupuoti.“
„Skirdamas sūnui užduotis nesiekiau jo pažeminti ar įžeisti, tiesiog norėjau, kad savo darbu sūnus prisidėtų prie šeimos gerbūvio – mano nuomone, vaikas turi suvokti, kad yra darbai, kuriuos reikia nudirbti“, – sakė jis.
Tėvas pažymėjo, kad sūnaus niekada nemušdavo, tačiau gal kartą spyrė futbolo kamuolį ir netyčia pataikė į nugarą. Bet ir tai – nieko blogo: „Sūnus yra vartininkas, todėl jis turi mokėti atmušti kamuolį, į įvairias kūno vietas kamuoliu sūnui buvo pataikyta daug kartų ir prieš tai, nes mes dažnai žaisdavome futbolą.“
Jis nieko blogo neįžvelgė savo veiksmuose ir tuomet, kai kartą miegantį sūnų apipylė šaltu vandeniu.
„Daug metų mes su sūnumi kiekvieną rytą grūdinomės po šaltu dušu, bėgiojome krosą, kartą jam užpyliau šalto vandens dėl to, kad jis pats buvo prašęs tai padaryti, jeigu man nepavyks jo pažadinti“, – sakė tėvas.
Ir dar pridūrė, kad jo ir sūnaus santykiai buvo idealūs, bet viskas pasikeitė tuomet, kai žmona kreipėsi į teismą dėl skyrybų.
„Kai sūnui prasidėjo paauglystė, su juo atsirado daugiau problemų, dėl ko buvo kreiptasi net į psichologus, – kalbėjo tėvas. – Dėl netinkamo sūnaus elgesio kartais ant jo užrikdavau, mes apsižodžiuodavome, kartais kepštelėdavau jam per užpakalį, tačiau fizinio smurto niekada nebuvo naudojama.“
Norėjo, kad paauglys prisidėtų prie šeimos gerovės
„Mano tikslas buvo auklėti sūnų, suteikti jam kuo daugiau žinių, patirties, todėl sūnui pagal jo amžių buvo skiriami namų ūkio, gerovės palaikymo darbai, o jis aiškiai žinojo, kokias pareigas turi įvykdyti: nuplauti mamos automobilį, išravėti piktžoles, skaityti knygas, – teismui aiškino vyras. – Skirdamas sūnui užduotis, susijusias su mokymusi, nesiekiau jo pažeminti, įžeisti, o norėjau, kad jis tam tikrose srityse pasitemptų.
Juk knygų skaitymas ir trumpas turinio aprašymas turi konkretų tikslą – pasiruošti įsisavinti mokymo programą, plėsti akiratį, tobulinti kalbos įgūdžius. Užduočių, susijusių su prisidėjimu prie šeimos gerovės kūrimo, skyrimas taip pat negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas. Vaikas šeimoje turi ne tik teises, bet ir pareigas, t. y. jis privalo pagal savo amžių, sugebėjimus padėti tėvams namų ūkyje.“
Tėvas pabrėžė, kad sūnui skirdavo įvairias užduotis – liepdavo karučiu vežti žvyrą, ravėti piktžoles, plauti indus, valyti grindis, susitvarkyti savo kambarį. Šios užduotys, anot jo, tikrai nebuvo žeminančios, per sunkios ar neįvykdomos.
„O neatlikus užduočių, jų dvigubinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas prieš vaiką, nes tuo buvo siekiama įskiepyti sūnui atsakomybės jausmą už jam pavestų užduočių atlikimą, – gindamasis nuo kaltinimų nurodė tėvas. – Nurodymas perrašinėti tekstą taip pat negali būti pripažintinas psichologiniu smurtu prieš vaiką – skatinimas skaityti ir kontroliavimas, ar jis skaito knygas, sugeba trumpai atpasakoti knygos turinį, yra elementari auklėjimo ir švietimo priemonė, bet ne psichologinis smurtas.“