aA
Kęstutis Kaupas savanoriauja įkalinimo įstaigose, už surinktas lėšas perka saviugdos knygų, veža nuteistiesiems, kalbasi su jais apie gyvenimą peržengus ribas ir pasakoja, kaip įmanoma grįžti atgal. Kęstutis nuo 15 metų pabėgęs iš namų gyveno gatvėje, vartojo narkotikus, bet sugebėjo suimti save į rankas, išsikapstyti iš visų priklausomybių ir dabar bando padėti kitiems, kuriems sunku išlipti iš emocinių, psichologinių gyvenimo duobių.
Kęstutis Kaupas
Kęstutis Kaupas
© LNK

– Kęstuti, nuo ko prasidėjo Jūsų istorija, kurią pasakojate kaip savanoris nuteistiesiems, kaip atsidūrėte gatvėje?

Mano tėvas mirė, kai man buvo 3 metai nuo alkoholio. Mes trys vaikai buvo auginami vienišos mamos, o vėliau atsirado patėvis, kurį irgi augino senelis, nes tėvai žuvo Antrajame pasauliniame kare. Jis nepaklusnumą auklėjo smurtu, nes pats buvo taip užaugintas. Dažnai gaudavau į kaulus. Mane mušdamas sakydavo, koks aš esu bevertis, mėšlo krūva ir visa kita. Visa tai man įsirašė į galvą ir pradėjau save nuvertinti. Tada ir mokykloje pradėjo blogėti reikalai. Patėvis norėjo, kad aš mokyčiausi, o mano pasipriešinimas buvo toks, kad nedariau viso to, ko jis nori. Nesvarbu, kas tai buvo – jeigu norėjo, kad aš mokyčiausi matematikos, aš matematikos iš viso neliečiau.

Taip visi mokslai ėjo velniop. Aš sėdėdavau mokykloje, o mokslai – kaip vanduo nuo žąsies. Nors mokytojai sakydavo, kodėl Kęstai nesimokai, tu turi galvą, o aš rankomis skėsčiojau, nes ir pats nesupratau, kas su manimi vyksta. Tokia buvo 13–14 metų vaiko situacija ir mąstymas.

Aš netgi sugalvojau susidoroti su savo patėviu, man buvo 15 metų. Ir net nežinau, Dievo ar vieno mano draugo, ėjusio pro šalį, dėka tai neįvyko. Tiesiog aš jam per ašaras papasakojau, ką ruošiuosi daryti, ir jis sako: „Šaunuolis,
padarysi tai, ir jis laimės, nes tu keliausi ilgam į kalėjimą už tai“. Aš tikrai nenorėjau, kad patėvis laimėtų.

– Jūs neperžengėte nusikaltimo ribos?

– Tada aš nepadariau kai ko siaubingo savo gyvenime. Jei tai būtų įvykę, tai tik dėl to, kad kiekvienąkart, kai grįždavau iš mokyklos, žinodavau, kad gausiu į kaulus, kiekvienąkart namo eidavau su baime, kiekvienąkart, kai parvažiuodavo mašina, žinodavau, kas dabar vyks. Visa ši situacija ir privedė iki tokių kvailų, negerų sprendimų.

Situacija baigėsi tuo, kad aš nusprendžiau pabėgti iš namų. Nuo 15 metų prasidėjo mano gyvenimas „ant savo paties sprando“. Pirmoji žiema buvo tiesiog trynimasis laiptinėse, pas draugus, visur, kur yra šilta, kur galima gauti maisto. Kita vasara – įvairiose skautų stovyklose arba šiaip su draugais gamtoje. Rudeniop keliems mėnesiams atsidūriau pranciškonų vienuolyne, tada man pasiūlė saugoti vieną namą Telšių rajone. Ten prabuvau nuo rudens iki pavasario. Tada grįžau atgal į savo gimtuosius Mažeikius ir pabaigiau eksternu vakarinę mokyklą.

– Ar bandėte kabintis ir kažkaip grįžti iš gatvės gyvenimo? Iš ko tuomet gyvenote?

– Įstojau į vieną profesinę mokyklą, bet po mėnesio išėjau, nes nesupratau, ko aš ten į ją įstojau. Tada po metų įstojau dar į kitą ir vėl po mėnesio išėjau.

Tas gyvenimas – vieniems padirbi, kitiems padirbi. Kai realiai neturi namų, tai ir nereikia kažkokių didelių pinigų. Būni su kažkuo, padedi kažką daryti, kartu pavalgai. Ūkininkų ir statybinių projektų pilna būdavo, įsidarbindavau pas draugus arba kitur. Pasitaikydavo, kad statybų kompanijoje išdirbdavau mėnesį ir išeidavau, nes sukildavo pasipriešinimas. Pavyzdžiui, stovi smėlio krūva ir man liepia ją kasti. Šalia stovi įjungtas ekskavatorius. Klausiu, kodėl nenaudojat ekskavatoriaus, o man atsako, kad neaiškinčiau, nes esu pagalbinis.

– O kaip ir kada atsirado narkotikai?

– Heroinas atsirado po kiek tai laiko mano gyvenime, jis visiškai užtildė mano gyvenimo vidinį skausmą. Pasakojau apie tą savo įtikėjimą, kad esu nieko vertas. Būdavo sėdim aplink laužą visi draugiškai, o aš jaučiuosi nevertas netgi čia sėdėti su visais. Atrodė, kad su tais visais gerais, smagiais žmonėmis negaliu kartu sėdėti. Nes nesu tas, kuris galėtų būti kartu. O heroinas tą jausmą tiesiog ištirpdė, jis dingo. Ir tada man viskas ėmė atrodyti nuostabiai – medžiai žali, viskas gerai. Ir didžioji mano priklausomybė buvo ne nuo chemijos, o nuo to laisvės jausmo, kad galų gale manęs neskaudina patėvio pasakyti žodžiai.

Kęstutis Kaupas
Kęstutis Kaupas
© Asmeninins albumas

– O tai kaip Jūs gaudavote narkotikų ir pinigų jiems?

– Tarpininkaudavau. Kažkas ateina ir nežino, kur gauti, o aš pažinojau daugelį, žinodavau, kur ir kaip. Man nereikėjo daryti nusikaltimų, kad gaučiau narkotikų, bet tos dozės didėjo ir tarpininkavimo pradėjo nepakakti.

– Kas privertė atsipeikėti, ieškoti išeičių ir mesti vartoti?

– Maždaug po metų, kai vartojau, mirė mano draugas nuo perdozavimo. Bet tada nemečiau. Kartą atsidūriau pas vieną narkotikų prekeivį, kad nusipirkčiau dozę, ir laukdamas išgirdau, kaip tie du vaikinai planuoja nusikaltimą, kad gautų pinigų. Ir tada aš supratau, kad esu ant tų pačių bėgių, kad čia mano ateitis, kad aš irgi pradėsiu daryti nusikaltimus.

Tada kaip žaibas kirto į galvą mintis, kad čia mano ateitis, kad aš prisidirbau. Tam narkotikų prekeiviui pasakiau, kad einu pasivaikščioti. Ėjau purtydamasis nuo suvokimo, kaip metus laiko galėjau prasėdėti visiškoje iliuzijoje, kad čia nieko tokio, kad čia viskas paprasta, kad galiu mesti kada noriu, kad draugas numirė, o man vis tiek „nedašunta“, į ką esu įsivėlęs.

Ir staiga paveikia akistata, kai gyvai iš šalies klausaisi tos istorijos.

– Ko konkrečiai ėmėtės, kad nevartotumėte, juk jau turėjote priklausomybę nuo heroino, kurios, kai kas sako, neatsikratoma?

– Aš nusprendžiau nešdintis iš Lietuvos ir išvažiavau į Norvegiją. Pradėjau dirbti. Pirmas mano darbas buvo fizinis, daug prakaito reikalaujantis, bet jis padėjo man pereiti visas tas abstinencijas. Priklausomybė jau buvo pakankama, nes metus laiko į veną leidausi heroiną. Aišku, dozės ir kiekiai dar nebuvo pasiekti. Tai abstinencija jautėsi kaip stipraus gripo požymiai.

Norvegijoje aš savo darbdaviui pasipasakojau, kad išgyvenu sudėtingus dalykus. Ir jis pasakė: „Tau pavyks, tu atvykai pas mane, ir aš turiu privilegiją tau padėti. Tada ir aš pasakiau: „Man tikrai pavyks“. Atsirado visai kitoks požiūris į savo situaciją.

– Sulaukėte palaikymo? Kaip tai svarbu atsikratant priklausomybės?

– Prisimenu, kai mano draugas perdozavo ir mirė, mus visus policija sulaikė ir nuvežę sako gydytojams: „Nueikit patikrinkit, vienas iš jų čia užsilenkė prieš keletą valandų, gal ir šitie tuoj kojas pakratys“. O gydytoja sako: „Ar šitie narikai? Tai jie ar šiaip ar taip užsilenks, čia tik laiko švaistymas juos tikrinti, vežkit juos iš čia“. Ir mes stovėjome tokie tarsi šiukšlės, niekas nenorėjo su mumis nieko bendro turėti. Aš suprantu, kad jie ir neturi nieko bendro turėti, bet pats požiūris gąsdino. Jie šnekėjo tarytum mes negirdėtume, tarsi apie dugną, apie šiukšles, kurias susėmė ir nežino, kur dabar iškratyti.

Tas palaikymo jausmas, kai atvažiavau į Norvegiją ir pasakė, kad tau pavyks, buvo pagrindinis motyvas, dėl ko aš nenorėjo antrąkart grįžti prie to. Jis man padėjo pereiti per visus nemalonius abstinencijos pojūčius. Man pavyko ir tai tęsėsi.

– O kaip tapote aukštalipiu? Juk dabar esate specialistas, gerą atlyginimą gaunate?

Pradėjau galvoti ir klausinėti, ką aš galėčiau daryti, kad normalius pinigus uždirbčiau. Norvegai man pasakė apie pramoninį alpinizmą Norvegijos naftos platformose. Ten kursų tereikia ir gerus pinigus moka. Taip nusprendžiau būti pramoniniu alpinistu. Lietuvoje ėmiau dirbti aukštuminėse statybose, kad išmokčiau tų visų dalykų. Vilniuje statėme prekybos centrą „Europa“. Ten buvo pirmieji mano laipiojimai, pirmasis adrenalinas, pirmoji kova už išgyvenimą. Išmokau naudotis virvėmis, tada išvažiavau į Norvegiją, kelis metus kalnuose dirbau. Ten irgi sprogdinimai, skraidymai su sraigtasparniu. Žodžiu, visiškas Džeimso Bondo gyvenimas.

Kęstutis Kaupas
Kęstutis Kaupas
© Asmeninins albumas

– Atsikratėte ir kitų priklausomybių? Kas pastūmėjo?

– Tada suvokiau, kaip man reikalingas mano kūnas. Kai rūkiau, man buvo labai sudėtinga į kalną įlipti. Man buvo labai gėda prieš kolegas, nes smarkiai atsilikdavau. Taip ir rūkymas, ir alkoholis atkrito, nes galvodavau, kam aš čia žlugdau save. Man reikalingas mano kūnas, mano sveikata, kad aš galėčiau savo tikslų siekti, o kai pavartoju kažką, vos kojos velkasi. Klausiau savęs, kodėl aš tą turėčiau daryti? Ir tada nusprendžiau negerti mėnesį, pusę metų, tada metus. Po metų nusprendžiau, kad man tas dalykas visiškai nereikalingas.

– Tiesa, kad ir su menais esate susijęs, festivalius organizuojate?

– Gyvenau Bergeno mieste, mane įtraukė į Bergeno bendruomenės kultūrinių renginių koordinatoriaus poziciją. Tada prasidėjo menas. Pradėjo iš Lietuvos važiuoti menininkai, kūrėjai tokie kaip Birutė Mar, Sigutė Ach ir kiti. Prasidėjo visiškai kitas mano požiūris į meną, į pilietiškumą, į kūrybą ir panašius dalykus.

Grįžęs į Lietuvą nusprendžiau organizuoti festivalį pagal Alano Watso idėją, kad visi mes esame kaip debesys, ir jeigu žiūrėtume į save kaip į debesis, tada mums būtų lengviau gyventi šiame pasaulyje, nes mes vis bandome save prilyginti kažkokiems standartams ir, kai neatitinkame tų standartų, mes nusiviliame savimi ir būna per daug kančios.

– O kaip nutiko, kad nusprendėte savo istorija dalintis su kitais?

– Mes su būsima žmona ėjome į kažkokį centrą, jai reikėjo pažymos. Ir išgirdome, kaip medikai kalba apie priklausomybes – kas prisilietė prie heroino, tas jau nebeturi jokių šansų išgyventi. Tada man žmona sako, pasakyk, kaip yra iš tikrųjų. Aš jiems pasakiau, kad narkotikų vartojimo priežastis yra ne narkotikuose esanti medžiaga, o emocinis dugnas. Jeigu tau emociškai skauda, narkotikai yra tarsi savotiškas nuskausminamasis. Ir kai sako, nustok vartoti nuskausminamuosius ir jausk kančią, tuomet nė vienas narkomanas nesutinka. Jis sako – geriau jau aš numirsiu. Kai gydytojai išklausė manęs, patarė viešai apie tai kalbėti.

– O kaip Jūs pats išėjote iš to emocinio skausmo, juk sakėte, kad būtent narkotikai jį malšino?

– Kai aš paskambinau patėviui ir papasakojau, kaip norėjau su juo susidoroti, manyje laikytas pyktis tarsi atlėgo, atėjo suvokimas, kad patėvis pats neturėjo supratimo, kaip elgtis su nepaklusniu paaugliu ir tai darė ne specialiai, o dėl to, kad neturėjo informacijos, kaip reikia. Nes buvo toks laikotarpis, kai niekas nešnekėjo apie jokius emocinius intelektus ar panašius dalykus.

– Kaip nusprendėte, kad Jūsų istorijos, pokalbių ir knygų reikia būtent kalėjimuose, bausmes atliekantiems žmonėms?

– Aš jau buvau parašęs ir paviešinęs apie tai straipsnį, savo istoriją. Tada sulaukiau labai daug palaikymo iš savo draugų ir nusprendžiau, kad yra labai svarbu šnekėti apie tai. Reikia suvokti, kad tai, kas man nutiko, nėra pabaiga, tai yra pradžia. Reikia kažką daryti su tuo.

Tada įkūriau puslapį „Debesų piemuo“. Tai reiškia, kad žiūriu į žmogų kaip į debesį ir nesmerkiu – teisingas ar neteisingas. Apie mane parašė žurnalistai. Straipsnį pamatė Pravieniškių pataisos namų darbuotoja ir pakvietė pasikalbėti su nuteistaisiais apie priklausomybes. Aš atvažiavau, kalbėjau su jais, pasakojau savo istoriją. Sakau: „Jums liko skirtingai laiko sėdėti – kam 3 metai, kam 5. O ką jūs darote, kaip jūs ruošiatės išėjimui, ką jūs darysit, kai išeisit?“ Jie atsako, kad sugalvos, kai išeis. Pasakiau, kad išėjus jau reikia daryti, o ne pradėti galvoti, ką daryti. Dabar jūs turit tuos 3 ar 5 metus pasiruošti.

Paklausiau, ar bent knygas skaito? Jie atsakė, kad nelabai, nes yra kažkokių sovietinių, romanų visokiausių, bet jie niekur neveda. Tada aš jiems pažadėjau suorganizuoti knygų. Aš įkūriau tokį projektą, kuris vadinasi „Sielos maistas“.

– Ar sulaukiate klausimų, kodėl darote paslaugas nusikaltusiems žmonėms?

– Taip. Sakau, atsiprašau, aš darau ne jiems. Jie išeis iš ten, ir kokie jie išeis, tai turės įtakos visų mūsų gyvenimui. Realiai aš darau paslaugą ir tau, ir tavo dukrai, ir tavo sūnui ir tavo mamai. Sakau, čia mano karma tokia yra, aš noriu savo sąžinę išvalyti dėl savo draugo, kuris perdozavo, nes aš buvau tas, kuris atnešė narkotikus į tą butą, nuo kurių jis mirė. Ir man galbūt yra be galo skausmingas visas tas suvokimas, aš save „ėdžiau“ visą ilgą laiką, ir dabar tai yra mano nuodėmių atpirkimo prieš save dalis.

Iš kitos pusės, kai aš vartojau, vaikščiodavau su heroinu kišenėse, jeigu mane būtų pagavę, aš būčiau keliavęs į Pravieniškes už narkotinių medžiagų disponavimą. Nors aš buvau tik vaikas su didžiuliu emociniu skausmu ir nedariau nusikaltimų, bet to būtų pakakę, kad būčiau atsidūręs kalėjime. Ir tada man būtų labai padėję, kad atvažiuotų toks kaip dabar aš, atvežtų knygų, papasakotų apie patėvį, kad nereikia pykti ant jo – ir ne dėl jo, o dėl savęs, kad tą akmenį nuo savęs nuristum.

– Kokios tai knygos, kurias vežate į kalėjimus?

– Tai knygos apie saviugdą, psichologiją, kaip suprasti, kaip žmogus funkcionuoja, kas yra emocinis intelektas. Po 150 knygų atvežu į pataisos namus, kartais mažiau. Pravieniškėse man pasakė, kad pirmą kartą toks kiekis saviugdai skirtų knygų atkeliauja nuteistiesiems.

Kituose pataisos namuose sako, kad knygos nepadės. Aš sakau, knyga pati nieko ir negali padėti, tai yra tik žinojimas. Bet be šito žinojimo žmogus negali priimti teisingo sprendimo.

Galbūt tai ir yra pagrindinė nuteistųjų problema, kad nekalbama su jais – kaip jie čia atsidūrė, kada prasidėjo tas kelias. Nuteistojo kelias prasideda ne tada, kai jis padaro nusikaltimą, tai buvo prieš tai, kai susiformavo mąstymas, kad taip pasielgti yra normalu. Sakau, kad jie tose knygose gali rasti atsakymus.

– Kaip manote, ar tos knygos, Jūsų pokalbiai realiai padeda keisti gyvenimus?

– Pavyzdys – mano asmeninė patirtis apie skalbimo mašiną. Dažnai ją pasakoju nuteistiesiems, ypač su vyrais šnekėdamas. Nusprendžiau nusipirkti skalbimo mašiną, ją pajungti. Išpakavau ir žiūriu – du varžtai išsikišę gale. Aš juos įveržiu. Kai taip pasakau – pusė vyrų ima šypsotis. Įjungiu į rozetę. Vyrai dar labiau šypsosi. Ir aš suprantu, kad jie visi yra buvę šitoje situacijoje. Skalbimo mašina pradeda šokinėt kaip laukinis arklys. Aš ant jos sėdžiu, o ji kratosi. Aš galvoju, kas čia vyksta – nauja mašina, po paraliais... Visi kvatojasi. Sakau, jūs turbūt žinot, kas per problema, jie atsako – transportavimo varžtai. Juos reikia ištraukti, o ne priveržti. O tam reikia paimti instrukciją ir pirmą puslapį atvertus parodyta, kaip juos ištraukti. Bet gi man nereikia instrukcijos, aš čia ką – „skalbiankės“ nepasijungsiu. Ir visas kuriozas yra tai, kad dažnai pykstame ant kitų, o patys esame kažko nepadarę, kažko nepaskaitę.

Kaip savanoris, kuris turi panašią praeitį, galiu papasakoti, patarti, bet to neužtenka, reikia, kad tie žmonės pradėtų kažką daryti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(44 žmonės įvertino)
4.8409

Top naujienos

Šimonytė tikina informacijos apie Bartoševičių negavusi: su Seimo pirmininke kalbėta kitu klausimu (3)

Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen užsiminus, kad sausio 20 d. po susitikimo su...

Čmilytė pripažino: tą penktadienį kalbėjau su Šimonyte prokurorės ir Seimo pirmininkės versijos skiriasi kitu klausimu (32)

Sausio 20-ąją po susitikimo su generaline prokurore, kurio metu ji pranešė apie prašymą šaukti...

Dingusio Mykolo motina išplatino jautrią žinutę, siūlo atlygį už reikšmingą informaciją atnaujinta

Vilniuje antradienį tęsiama šeštadienį dingusio nepilnamečio Mykolo Davidonio paieška. Paauglio...

Lietuvos kurorte – turistų štilis: užsieniečiai vis dar bijo karo, o lietuviai taupo (1)

Vienas pagrindinių Lietuvos kurortinių miestų Birštonas pernai pasigedo turistų, ypač iš...

Šoigu grasina „nenuspėjamo lygio eskalacija“

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu įspėjo, kad vakarietiškų ginklų tiekimas Ukrainai...

Holgeris Roonemaa, Oliveris Kundas, Julija Sandul, delfi.ee

Iš karo Ukrainoje lobsta ir ginklų tiekėjai, ir tarpininkai: nešvaraus sandorio pėdsakai atvedė į Estiją (1)

Kai Rusijos kariai Bučos gatvėse šaltakraujiškai žudė ukrainiečius, Ukrainos kariuomenei...

Rusijos „Lukoil“ naftos perdirbimo gamykloje – didelis gaisras (3)

Rusijos Žemutinio Naugardo srities Kstovo mieste esančioje naftos perdirbimo gamykloje kilo...

Viename moderniausių šalies muziejų apsilankiusi šeima čia pasijuto nepageidaujama: vežimą liepė tempti laiptais

Suplanuotas kultūringas jaunos vilniečių šeimos savaitgalis baigėsi karčiu nusivylimu, kai su...

Buvęs Ukrainos žvalgybos vadovas: jau žinome, ko tikėtis iš Rusijos artimiausiu metu apie planuojamą karą žinota dar 2021 metais (1)

Ukrainos kariams sugebėjus sustabdyti priešą ir atsiimti dalį okupuotų teritorijų, Rusijos...

Iš Turkijos ir Sirijos plūsta tragiški vaizdai (4)

Turkijos nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo tarnybos (AFAD) duomenimis, Turkijos ir Sirijos...