Romualdas Drakšas. Fantazijos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse

Iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto bei projekto iniciatorių viešų pasisakymų aišku, kad įstatymo pakeitimais yra siekiama užkardyti seksualinį smurtą prieš moteris ir šie pakeitimai yra skirti spręsti tiems atvejams, kuomet nėra aiškiai išreiškiamas nesutikimas lytiniams santykiams nors jų ir nenorima. Tikimasi, kad po tokio baudžiamojo įstatymo pakeitimo seksualinio smurto aukų padėtis pagerės, seksualinio smurto sumažės, o kaltieji bus neabejotinai nubausti.

Tačiau realybėje nieko panašaus tikėtis pagrindo nėra. Praktikoje geriausiu atveju siekiama įtvirtinti norma praktiškai neveiktų, o blogiausiu atveju – faktiškai būtų įtvirtinta kaltumo prezumpcija, kas būtų grubus žmogaus teisių pažeidimas ir puikus įrankis baudžiamosiomis priemonėmis spręsti asmeninius nesutarimus.

Tiek nacionaliniai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai aiškiai įtvirtina asmens nekaltumo prezumpciją, kuri reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol teisės aktų nustatyta tvarka nėra įrodyta priešingai. Svarbu ir tai, kad pats asmuo neturi įrodinėti savo nekaltumo, nes būtent teisėsaugos institucijos turi pareigą įrodyti asmens neteisėtus veiksmus ir kaltę. Tai pamatiniai principai, kuriais yra grindžiama visa baudžiamoji teisė ir kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos lygmeniu.

Įsivaizduokime situaciją, kad asmuo po lytinių santykių pareiškia, kad jis jų nenorėjo ir jiems nebuvo aiškiai išreiškęs laisvanoriško sutikimo, dėl ko kitą asmenį apkaltina privertimu lytiškai santykiauti. O kitas asmuo sako, kad sutikimas lytiniams santykiams buvo. Seksualinis bendravimas paprastai vyksta privačiose erdvėse, pašaliniams nėra matomas, ypač, kuomet kalbame apie lytinius santykius santuokoje ar tarp partnerių. Tad tokiais atvejais mes turime vieno asmens žodinį pareiškimą prieš kito asmens žodinį teiginį. Ši situacija dėl galiojančios nekaltumo prezumpcijos savaime užkerta kelią bet kokiam baudžiamosios atsakomybės taikymui ir tokią normą daro praktiškai neveikiančią.

Tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl privertimo lytiškai santykiauti, neužtektų vien to, jog asmuo teigtų nenorėjęs lytinių santykių ir jiems vykti nebuvo aiškiai išreiškęs laisvanoriško sutikimo. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad būtų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokius galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teiginius. Pavyzdžiui, tai galėtų būti smurto, priešinimosi požymiai, įrodymai, patvirtinantys grasinimų ar pasinaudojimo bejėgiška asmens būkle buvimą ar pan., kurie leistų objektyviai įvertinti, ar asmuo priėmė sprendimą dėl lytinių santykių laisva valia, ar ne. Nesant tokių duomenų turėtų būti laikoma, kad nekaltumo prezumpcija nėra paneigta ir baudžiamasis procesas negalėtų vykti.

Tad vargiai, ar praktikoje privertimas lytiškai santykiauti kaip nusikalstama veika galėtų būti siejamas išimtinai su aiškiai išreikšto laisvanoriško sutikimo nebuvimu, kaip jau minėta, nesant kitų, privertimą lytiškai santykiauti patvirtinančių objektyvių duomenų. Todėl tai akivaizdžiai yra perteklinis požymio formulavimas, kuris lemia, kad norma bus praktikoje netaikoma. Be to, įstatymo pakeitimai neturės absoliučiai jokios įtakos seksualinio smurto aukų padėčiai, kadangi smurtas, grasinimai, psichinė prievarta ir pan., kurie, tikėtina, neišvengiamai taptų būtini siekiant įrodyti aiškiai išreikšto laisvanoriško sutikimo nebuvimą, pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151 straipsnio 1 dalies redakciją jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę už privertimą lytiškai santykiauti. Dėl to sunkiai suprantama, kokią padėtį valdžios atstovų siūlomas naujadaras turėtų pataisyti.

Galbūt įstatymo pakeitimu norima nueiti tuo keliu, kad teisėsaugos institucijoms būtų lengviau tirti nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir būtų įstatymiškai atsisakyta rinkti kokius nors asmens laisvanoriško sutikimo lytiniams santykiams nebuvimo įrodymus. Pakaktų tik galimai nukentėjusiojo teiginių, o visa įrodinėjimo pareiga, kad sutikimas buvo gautas, būtų perkelta apskųstam asmeniui. Jei būtent to siekia įstatymo projekto autoriai, tai, mano nuomone, toks modelis yra absoliučiai ydingas ir pavojingas.

Tokiu būdu būtų įtvirtinta kaltumo prezumpcija, kas visiškai nedera su Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse aiškiai įtvirtinta nekaltumo prezumpcija bei žmogaus teisėmis, kurias valstybė savo kuriama teisine sistema privalo užtikrinti, o ne pažeisti. Baudžiamojo proceso paskirtis, įtvirtinta įstatymu, yra užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tačiau aptariamas baudžiamojo įstatymo pakeitimo projektas, jei jo taikymas nueitų kaltumo prezumpcijos keliu, panašu, kone kiekvieną asmenį paverstų potencialiu nusikaltėliu. Būtų sukurta palanki terpė piktnaudžiaujant baudžiamąja teise taikyti baudžiamąją atsakomybę visiškai nekaltiems asmenims, spręsti tarpusavio nesutarimus, kerštauti pasinaudojant baudžiamosios teisės priemonėmis.

Pavyzdžiui, įskaudinta santykių pusė kerštaudama partneriui bet kada galėtų apkaltinti partnerį, neva ji nenorėjo lytinių santykių, partneris nebuvo gavęs jos aiškiai išreikšto laisvanoriško sutikimo, todėl buvo privertimas lytiškai santykiauti. Tai taip pat galėtų tapti puikia šantažo priemone siekiant sau palankių turtinių sąlygų, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo atveju ar pan. Todėl nenuostabu, kad viešojoje erdvėje aptarinėjant inicijuotas įstatymo pataisas atsiranda juokavimų, jog prieš lytinius santykius reikės gauti kitos pusės rašytinį sutikimą, gal net notarinį, nes kaip kitaip reikės įrodinėti, kad seksualiniai santykiai vyko esant aiškiai išreikštam laisvanoriškam sutikimui.

Primintina, jog baudžiamojo įstatymo projektas už privertimą lytiškai santykiauti numato laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų, be to, asmeniui atsiranda teistumas. Tokios pasekmės nekaltam žmogui gali sugriauti visą gyvenimą, jo karjerą. Pagaliau yra profesijų, pareigų, kurias užimti reikalaujama nepriekaištingos reputacijos, o pastaroji nėra suderinama su teistumu. Tad akivaizdu, kad siūlant aptartas baudžiamojo įstatymo pataisas absoliučiai nėra pagalvota nei apie jų suderinamumą su baudžiamuoju procesu, principinėmis jo nuostatomis, nei apie galimas to pasekmes visai visuomenei.

Baudžiamajame įstatyme šiuo metu yra pakankamai ir veiksmingų įrankių atsakomybei už seksualinius nusikaltimus taikyti. Todėl siekiant apginti nuo seksualinio smurto nukentėjusių aukų interesus šiandien reikia ne karštligiškai, be jokios logikos keisti baudžiamąjį įstatymą, o kurti ir efektyvinti socialinius mechanizmus, kurie būtų nukreipti į visuomenės požiūrio į seksualinius nusikaltimus keitimą, aukų skatinimą netylėti, nebijoti ir kreiptis į teisėsaugos institucijas, ginti savo teises, užtikrinti psichologinės pagalbos teikimą ar pan. Kol pačios aukos neims veikti, aktyviai gindamos savo teises, kol nebus sukurti socialiniai mechanizmai, skatinantys proaktyvų veikimą, tol joks baudžiamasis įstatymas pats savaime nesumažins nei seksualinio smurto, nei išspręs aukų problemų, o tik sukurs papildomų, kurios atsilieps visai visuomenei. Todėl reikia pradėti spręsti tikrąsias problemų priežastis, o ne žongliruoti Baudžiamojo kodekso pakeitimais. Baudžiamasis kodeksas yra pernelyg rimtas įstatymas, kad į jį būtų įrašomi bet kokie samprotavimai, ypač skirti spręsti socialinių aspektų nulemtas problemas.