Pataisos namuose atsibodo ir pagrindiniam šio baisaus nusikaltimo organizatoriui – vyras pareiškė, kad jaučiasi, lyg būtų baudžiamas antrą kartą, nes esą pastaraisiais metais gerokai pasunkėjo kalinimo sąlygos.
Prieš trejus metus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padėjo tašką didelio visuomenės dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje, kurioje dėl vilniečio verslininko Dariaus V. tyčinio nužudymo iš savanaudiškų paskatų bei planavimo nužudyti ne vieną milijoną paveldėjusį jo draugą buvo nuteista vilnietė Monika Elenbergaitė, Mantas Adomavičius, Laurynas Drūteika ir Romanas Mironiukas. Jiems buvo skirtos 16–19 metų laisvės atėmimo bausmės.
Nors įkalinimo laikas nuteistiesiems baigsis dar negreit, tačiau nuo 2009 metų liepos įkalinti žudikai jau ieško kelių, kaip anksčiau ištrūkti į laisvę. Vienas tokių – atlikus dviejų trečdalių bausmę į laisvę išeiti taikant intensyvią priežiūrą. Tokia galimybe jau planuoja pasinaudoti savo darbdavį į mirties spąstus įviliojusi buvusi bendrovės „Lux Pro“ administratorė M. Elenbergaitė. Tačiau net ir dabar nuteistoji neturėtų skųstis kalinimo sąlygomis – dar pavasarį ji iš Panevėžio pataisos namų buvo perkelta į Vilniaus pataisos namų Pusiaukelės namus, todėl dienos metu be kliūčių gali išeiti į darbą vienoje automobilių valymo paslaugas teikiančioje bendrovėje, be to, jai buvo sudaryta galimybė savaitgaliais išvykti į namus.
Mergina, kuriai laisvės atėmimo terminas baigiasi tik 2026 metų liepą, yra įsitikinusi, kad jau yra įgyvendintas teisingumo principas, o ji anksčiau ar vėliau vis tiek bus paleista į laisvę.
17 metų laisvės atėmimo bausme nuteista mergina taip pat pažymėjo, kad būdama laisvėje laikysis įstatymų ir nenusikals.
„Nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu dar nėra pasiekti paskirtos bausmės tikslai, nėra įgyvendintas teisingumo principas“, – nuteistoji tikino, kad nė vienas nuteistasis, kuris buvo lygtinai paleistas iš Vilniaus pataisos namų Pusiaukelės namų, atgal į pataisos namus negrįžo.
Tačiau tokiems M. Elenbergaitės planams išeiti į laisvę anksčiau laiko pasipriešino nužudymo byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavęs, o vėliau ir valstybinį kaltinimą teisme palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Jurkevičius. Jo teigimu, nors nuteistoji pataisos namuose buvo skatinama, tačiau ji pažeisdavo tvarką ir tik dabar, kai atsirado galimybė būti išleistai lygtinai, ėmė elgtis taip, kaip ir turi elgtis bet kuris nuteistasis.
Prokuroro teigimu, nuteistoji per daugiau nei 11 metų, gaudama tiek darbo užmokestį, tiek materialinę pagalbą iš artimųjų, galėjo padengti didžiąją dalį teismo nuosprendžiu priteistos sumos, tačiau to nepadarė: „Šiuo metu ji yra atlyginusi tik simbolinę ir padarytai žalai akivaizdžiai neproporcingą dalį žalos.“
Bet M. Elenbergaitė su tokia valstybinio kaltintojo pozicija nesutiko ir pareiškė, kad šis esą yra subjektyvus, nes „sureikšmina nuobaudas ir sumenkina jos dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose ir vykdant pozityvaus užimtumo priemones.“
„Turėtų būti vertinama dabartis, o ne praeitis, – pareiškė dėl tyčinio nužudymo nuteista mergina. – Mano padarytą nusikaltimą jau įvertino teismas – skyrė laisvės atėmimo bausmę, todėl nusikaltimo vertinimas šiame kontekste – baudimas už tą patį dar kartą – yra nepriimtinas.“
Ji tikino, kad dalį ieškinio padengė, jo esą niekada neginčijo ir pinigus nukentėjusiesiems sumokės, kai tik gaus geriau mokamą darbą.
Su tokia M. Elenbergaitės pozicija kategoriškai nesutiko Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ugnė Gailiūnienė, pažymėjo, kad nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos yra priskiriamos prie pavojingiausių ir sunkiausių galimų tyčinių nusikaltimų.
„Tai rodo nuteistosios atmestiną, lengvabūdišką pobūdį į itin pavojingus nusikaltimus, nors ir padarytus daugiau kaip prieš 10 metų“, – pabrėžė duris į laisvę nuteistajai uždariusi U. Gailiūnienė.
Pasak jos, šiuo metu M. Elenbergaitė atlieka bausmę itin lengvomis sąlygomis, jos padėtis jau yra geresnė nei absoliučios daugumos laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų.
„Tokiomis sąlygomis ji atlieka bausmę itin trumpą laiką, ir vertinti tokių sąlygų įtakos jos asmenybei dar negalima“, – pažymėjo apylinkės teismo teisėja. Jos priimtą nutartį vėliau patvirtino M. Elenbergaitės apeliacinį skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas.
„Nuteistosios elgesys bausmės atlikimo metu dar neleidžia teigti, jog ji yra verta pasitikėjimo ir jos kontrolė turėtų būti mažinama, – pabrėžė teisėjas Ugnius Trumpulis. – Kaltę dėl padarytų nusikaltimų nuteistoji pradėjo pripažinti tik artėjant terminui, kai jai galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Ši aplinkybė kelia abejonių tuo, kad nuteistoji iš tikrųjų yra nuoširdi, o jos deklaruojami pokyčiai nulemti sąmoningo siekio keisti savo požiūrį į gyvenimą visuomenėje bei saugomas vertybes, o ne formalaus siekio palengvinti savo teisinę padėtį. Nuteistosios pakankamai kritiško požiūrio į savo nusikalstamą elgesį ir sukeltas pasekmes trūkumą rodo ir tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką buvo atlyginta tik nedidelė nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dalis.“
Tačiau nuteistasis kategoriškai nesutiko su medikų išvadomis ir pareikalavo, kad testo rezultatai bei sprendimas skirti nuobaudą būtų išversti į rusų kalbas, nes esą lietuviškai jis nesupranta, o pats testo mėginys būtų išsiųstas tirti į toksikologijos laboratoriją.
R. Mironiukas tikino, kad tądien, kai buvo patikrintas, esą narkotikų nevartojo, o testas teigiamą rezultatą parodė dėl to, jog narkotines medžiagas jis buvo vartojęs prieš du mėnesius.
„Dėl to aš jau buvo nubaustas administracine tvarka, o už tą patį nusižengimą bausti draudžiama“, – savo tiesą bandė įrodyti nuteistasis. Už tai, kad vartojo narkotines medžiagas už grotų, jis buvo baustas ir anksčiau, o pačioje verslininko Dariaus V. nužudymo byloje yra duomenų, kad šis buvo nužudytas iš karto po to, kai žudikai parūkė „žolės“.
„Atliekant laisvės atėmimo bausmę gerokai pasikeitė – pasunkėjo – bausmės atlikimo sąlygos: sugriežtintos taisyklių nuostatos dėl galimybės būti lauke, gryname ore, taip pat sumažintas piniginių lėšų, skirtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, limitas, ilgalaikių pasimatymų ir naudojimosi nešiojamuoju kompiuteriu laikas, maisto prekių pataisos įstaigoje asortimentas, asmeninių daiktų svorio limitas, leidžiamų turėti daiktų sąrašo, naudojimosi keramikos bei metaliniais stalo įrankiais, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygos“, – nurodė M. Adomavičius.
Jis mano, kad keičiantis kalinimo sąlygoms turi būti keičiama bausmė: „Man paskirtos bausmės trukmė liko ta pati, o tai reiškia, jog esu baudžiamas kiekvieną kartą, kai tik keičiasi teisės aktai.“
M. Adomavičius taip pat skundėsi, kad dabar jau nebeturi teisės į ilgalaikius pasimatymus ne tik su savo tėvais, bet ir su sugyventine.
Tačiau teisėjai nuteistajam negalėjo kuo pagelbėti – nuosprendžiui įsiteisėjus, jo vykdymo procese teismai negali paskirtos bausmės keisti kitais, nei numatyti galiojančiuose įstatymuose, pagrindais.
Apvogė, o paskui paspendė mirties spąstus
Istorija, dėl kurios buvo nuteisti verslininko žudikai, įvyko dar 2009 m. birželį – dulkių siurbliais prekiavusioje bendrovėje „Lux Pro“ administratore dirbusi M. Elenbergaitė įvykdė savo draugo M. Adomavičiaus prašymą ir savo darbdavį vieną vėlyvą vakarą išviliojo į atokią apleistą teritoriją Vilniaus rajone.
Mergina anksčiau palaikė gana artimus ryšius su savo viršininku, todėl su ja draugauti pradėjęs M. Adomavičius sumąstė pelningą „verslo planą“ – pavedė surinkti informaciją apie Dariaus V. name esantį turtą, išsiaiškinti verslininko atvykimo ir išvykimo laiką.
Patekti į savo darbdavio namus nebuvo sunku – raktą sutartoje vietoje šeimininkas palikdavo namus ir jo aplinką tvarkantiems žmonėms, o M. Elenbergaitė tai kuo geriausiai žinojo. Nustatyta, kad kartą, kai verslininkas su draugu išvyko į pajūrį, o jo namų niekas neprižiūrėjo, nusikaltėliai iš jo namo pavogė turto daugiau kaip už 30 tūkst. eurų – įvairių brangių laikrodžių, papuošalų, dujinius ir pneumatinį pistoletus.
Birželio 10-osios vakare M. Elenbergaitė atvyko į vieną sostinės kazino ir čia besilinksminančiam savo viršininkui pasiūlė važiuoti į stoties rajone esantį restoraną „McDonald‘s“. Kai pora čia atvyko, M. Elenbergaitei paskambino M. Adomavičius ir paprašė atvažiuoti į už Nemenčinės esantį mišką. Kadangi vyras buvo išgėręs alkoholio, prie jo apynaujo automobilio „Mercedes Benz S500“ vairo sėdo mergina. Kai jiedu nuvažiavo į mišką, trys grupuotės nariai verslininką užpuolė – į Darių V. keturis šūvius paleido L. Drūteika.
„M. Adomavičius man liepė prieiti ir šauti į galvą, kad būtų mažiau kraujo“ – L. Drūteika sakė, kad ne iš karto sutiko žudyti, tačiau esą jo draugas sugebėjo įtikinti. – Jis sakė, kad jam būtų sunku nušauti nepažįstamą žmogų, bet tai laisvai galėtų padaryti su manimi, nes manęs nebijo.“
„Taip jam ir reikia, toks jo likimas“, – važiuodama po nužudymo pareiškė M. Elenbergaitė.
Atkasę lavoną nuo kaklo nuplėšė grandinėlę
Naudodamiesi pagrobtomis verslininkui priklausančiomis bankų kortelėmis, jaunieji grupuotės nariai Vilniuje bei Rygoje atsiskaitinėjo parduotuvėse, dalį pinigų nusiėmė bankomatuose. Tiesa, grobis nebuvo didelis – vos keli tūkstančiai eurų.
Po verslininko nužudymo kraupioje egzekucijoje dalyvavęs R. Mironiukas vos ne kasdien M. Adomavičių ragino nuvažiuoti prie fermos, kurioje buvo užkastas vyras, – esą skubėdami jie pamiršo pasiimti maždaug 150 tūkst. eurų vertės auksinę grandinėlę su moneta ir brangų žiedą su briliantais.
M. Adomavičius draugo prašymams kurį laiką buvo abejingas, tačiau po savaitės sutiko nuvažiuoti. Čia jis R. Mironiuko laukė už keliolikos metrų nuo fermos, kai šis sunaikino įkalčius, – paslėpė kruvinus akmenis ir... kasė verslininko kapą. Nors jau jautėsi lavono dvokas, tai R. Mironiuko neišgąsdino – jis bet kokia kaina siekė surasti grandinėlę.
Be to, nusikaltėliai mėgino sudaryti su banku naują sutartį, gauti identifikavimo kodų generatorių ir iš trijų sąskaitų į savąją pervesti apie 100 tūkst. Eur. Tačiau su banku sudaryti elektroninių paslaugų sutarties verslininku apsimetusiam R. Mironiukui vis dėlto nepavyko. Tuomet grupuotė nusprendė nužudyti kitą verslininką – Dariaus V. draugą, kurį M. Elenbergaitė taip pat gerai pažinojo.
Šiam planui įgyvendinti M. Adomavičius pasitelkė R. Mironiuką ir M. Elenbergaitę. Kompanija pasiskirstė konkrečias užduotis bei vaidmenis: mergina vėl turėjo surinkti informaciją apie šio verslininko turtą, gyvenimo būdą ir įpročius, atvykimo ir išvykimo iš namų laiką, o vėliau – atvilioti verslininką į iš anksto parengtą vietą, iš kurios pastarasis nebūtų grįžęs.
M. Elenbergaitė su nauja užduotim susidorojo nesunkiai – ji ėmė aktyviai, net įkyriai vyrui pirštis į drauges: nuolat siuntinėjo SMS žinutes, ne kartą lankėsi pas jį namuose, iššniukštinėjo juos ir netgi tiesmukai pareiškė norinti pas jį apsigyventi. Tačiau vyras nebuvo itin patiklus – toks jos elgesys verslininkui sukėlė įtarimų, jis ėmė merginos vengti.
„Kai dar buvo nenužudytas, Darius V. pas mane į svečius atvyko su M. Elenbergaite, – pasakojo verslininkas, kurį taip pat ketinta nužudyti. – Ji visais įmanomais būdais piršosi draugauti, siuntė daug SMS žinučių, kuriomis kvietė susitikti ir bendrauti, prašė išnuomoti mano buto dalį, pradėjo šnekėti, kad nori gyventi atskirai nuo tėvų. Ji nuolat ir įkyriai rašydavo SMS žinutes, kurių kontekstas buvo tas, kad ji vis prašėsi pas mane apsigyventi. Keletą kartų susitikome, ji buvo labai lipšni, stengėsi visaip įtikti, nuolat guodėsi, kad neturi pinigų, neturi kur gyventi, pagrindinės jos pokalbių temos buvo tik apie pinigus.“