Vis dažniau Lietuvos teisėsaugos atstovai, siekdami plėsti savo žinias ir domėdamiesi užsienio praktika panašaus pobūdžio bylose, bendrauja su užsienio šalių teisininkais. Neseniai mūsų šalies teisėsaugininkai ir teisėjai Lietuvoje susitiko su JAV federaliniu prokuroru Danieliumi Veisu. Susitikime buvo aptariamos prekybos žmonėmis problemos, dalytasi baudžiamojo persekiojimo šiose bylose patirtimi.
Ne vienerius metus šioje srityje dirbantis JAV federalinis prokuroras TEISMAI.LT sutiko atsakyti į kelis klausimus apie itin jautrią šiuolaikinės visuomenės problemą.
– Prekybos žmonėmis problema sena kaip pasaulis – kol kas niekas neišrado vaistų, kaip sustabdyti šį reiškinį. Kur, Jūsų manymu, slypi priežastys? Ar tik ekonominės ir socialinės sąlygos leidžia plisti prekybai žmonėmis? Gal visuomenė per daug abejinga šiam reiškiniui?
– Taip, žinoma, tokie nusikaltimai daromi jau nuo senų laikų. Nusikaltėlius prekiauti žmonėmis verčia godumas. Tai, galima sakyti, ekonominis nusikaltimas, nes trokšdami gyventi geriau nusikaltėliai ryžtasi suluošinti kitų žmonių gyvenimus. Nesvarbu, kas tai būtų: pardavimas ir išnaudojimas vergiškam darbui, įvairios seksualinio išnaudojimo formos, vaikų pardavimas pornografijos pramonei ar nelegaliai donorystei – visi šie nusikaltimai daromi tik dėl pinigų. Ir labai didelių pinigų.
Visose šalyse prekyba žmonėmis vyksta dėl vienintelės priežasties – godumo. O tokiems nusikaltimams plisti yra terpė, nes pasaulyje daug pažeidžiamų žmonių: turi įtakos ir prastos jų gyvenimo sąlygos, išsilavinimo stoka, intelekto sutrikimai, kultūriniai ypatumai. Ir, žinoma, neigiamas visuomenės požiūris į aukas, nesuvokimas, koks tai sunkus ir žiaurus nusikaltimas.
– Prekybos žmonėmis faktus sudėtinga įrodyti, ypač tada, kai asmenys parduodami seksualiniam išnaudojimui. Aukos bijo kreiptis į policiją – jos paprastai jau patyrusios žiaurų smurtą ir bijo susidorojimo. Ko trūksta, kad šie nusikaltimai būtų greičiau užkardyti, bylos sėkmingai ištirtos ir pasiektų teismą?
– Procesas šiais laikais labai ilgas ir sunku prognozuoti jo trukmę. Išskirčiau vieną pagrindinį dalyką: būtina įvairioms institucijoms labai glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, taip pat būtini glaudūs tarptautiniai ryšiai. Ir mano kelionės tikslas – sustiprinti bendradarbiavimą, pasidalyti patirtimi.
Kaip ilgai ir sunkiai bylas tirsime ir įrodysime nusikalstamas veikas, didele dalimi priklauso nuo to, kaip aukos elgiasi ir kaip po nusikaltimo – ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu – elgiamasi su jomis. Be aukos tokių bylų praktiškai negalima įrodyti. Todėl su ja būtina bendrauti, siekti, kad auka nebijotų duoti parodymus, būtina suteikti jai sąlygas atsigauti po patirtų fizinių ir psichologinių traumų. O nukentėjusiosios būna labai pažeidžiamos ir net fiziškai sužalotos. Žiauriai išnaudotos merginos ir moterys niekuo nebepasitiki, net ir teisėsauga, todėl labai sunku dirbti ir pasiekti rezultatą.
Amerikoje mes sutelkiame visą dėmesį į auką: ji prižiūrima nuo proceso pradžios iki pabaigos, jai padeda psichologai ir socialiniai darbuotojai, užtikrinamas saugumas, minimalus pragyvenimo lygis. Mes ranka rankon dirbame su nevyriausybinėmis organizacijomis, prokuratūrose taip pat turime specialistus, kurie padeda atsitiesti aukai. Kai auka šiek tiek atsigauna, po truputį stengiamės išgauti tiesą, kas įvyko, kas ją nuskriaudė, kur visa tai vyko. Tokios bylos labai klampios.
Privalome turėti labai daug kantrybės ir profesionaliai dirbti, kad pamažu surinktume informaciją, kaip mes sakome, galėtume „išpakuoti“ auką. Mes neskubame ir laukiame, kol auka bus pasiruošusi, tuomet ir kalbiname ją.
– Europos valstybėse didžiulė prostitucijos paslaugų paklausa. Jau susikūrę ir kuriasi nauji nusikalstami karteliai, kuriuos išnaikinti be galo sunku, nes šalyse skirtinga teisinė atsakomybė už prekybą žmonėmis. Gal Jūs savo šalyje radote efektyvų šios problemos sprendimą, nes juk beveik pusšimtyje valstijų taip pat veikia nevienoda teisinė sistema?
– Labai norėčiau pasakyti, jog radome sprendimą, bet, deja, ne. Labiausiai paplitę pardavimai į sekso vergovę – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Ir mažuose, ir dideliuose miestuose prekyba žmonėmis, deja, plinta tarsi epidemija. Nors neturime recepto, kuris padėtų sustabdyti šio nusikaltimo plitimą, tačiau stengiamės, kad visos bylos pasiektų teismą ir prekeiviai būtų nuteisti. Kol neįmanoma užkardyti tokių nusikaltimų, bent jau stengiamės išardyti nusikalstamas grupuotes, pasodinti juos į teisiamųjų suolą ir suteikti nukentėjusiesiems pagalbą.
– Ar tarp parduotų ir išgelbėtų asmenų pasitaikė Lietuvos piliečių?
– Ne, nepasitaikė. Nagrinėjau bylas, kurių aukos buvo iš Ukrainos, Rusijos, Tailando, Kambodžos, Meksikos, Salvadoro, Bolivijos, Jugoslavijos, Ispanijos. Apskritai nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis yra pasitaikę iš įvairių pasaulio kraštų. Nepastebėjome, kad iš kažkokios valstybės būtų gerokai didesnis aukų kiekis. Nuo sutenerių nukenčia tiek tie, kurie yra gimę Amerikoje, tiek tie, kurie atvyko gyventi į mūsų šalį. JAV vidinė prekyba žmonėmis – taip pat aktuali problema.
– Ar Jūsų šalyje prekeiviai žmonėmis baudžiami griežtesnėmis bausmėmis nei mūsų šalyje? Lietuvoje baudžiamasis kodeksas už prekybą žmonėmis numato iki 12 metų laisvės atėmimą. Jei parduodamas nepilnametis – iki 15 metų. Kokios bausmės prekeiviams žmonėmis taikomos Jūsų šalyje?
– Amerikoje bausmės griežtesnės. Pavyzdžiui, jei prekeiviai pardavė žmogų vergiškam darbui, jiems gali būti skirta iki 20 metų kalėjimo. O už pardavimą į sekso vergiją bausmės dar griežtesnės – tokiems nusikaltėliams gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Štai prieš keletą savaičių Šiaurės Dakotoje buvo nuteistas prekeivis žmonėmis, verbavęs ir pardavinėjęs merginas nelegaliems viešnamiams. Jam paskirta bausmė – 4 kartus iki gyvos galvos.
Kiekvienas teisėjas vadovaujasi tam tikromis rekomendacijomis, vadinamosiomis guideline (gairės). Jomis remiantis skaičiuojamas bausmės dydis, už kiekvieną sunkinančią aplinkybę ilgėja bausmės laikas. Pavyzdžiui, atsižvelgiama, kiek ir kokių traumų auka patyrė, ar auka pilnametė, ar buvo fiziškai sužalota, kiek žmonių nukentėjo nuo tų prekeivių – numatytas ilgas sąrašas aplinkybių, kurias teisėjui tenka įvertinti, ir kiekvienas toks faktorius ilgina bausmės trukmę. Už pardavimą į sekso vergiją paprastai būna įvardijama daug sunkinančių aplinkybių, todėl bausmė labai sugriežtėja.
Nors jūsų šalyje bausmės skyrimo ribos labiau apibrėžtos, tačiau susidariau vaizdą, jog jūsų prokurorai ir kriminalistai dirba nuoširdžiai.
– Ar yra numatytas žalos atlyginimo mechanizmas, kompensacijos nukentėjusiesiems nuo prekeivių žmonėmis? Juk paprastai aukos iš darbo ar sekso vergijos ištraukiamos be jokių lėšų, dažnai neturi net kur grįžti ir pan.?
Įstatymai numato, jog patirtą moralinę žalą turi kompensuoti nusikaltėlis. Skiriama ne tik bausmė, bet ir priteisiama privaloma kompensacija – žalos atlyginimas.
– O jei nusikaltėlis jokio turto ir pinigų neturi?
– Geras klausimas. Tada teisėjas nusikaltėlį įpareigoja visus uždirbtus kalėjime dolerius mokėti nukentėjusiajai arba ieško, iš kokio turimo turto jis galėtų atlyginti aukoms, kurių gyvenimą jis suluošino. Įkurtas ir Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondas, į kurį aukos gali kreiptis.
Tačiau dažniausiai prekeiviai žmonėmis ar išnaudotojai nėra vargšai. Neseniai baigėme vieną bylą, kai į darbo vergovę buvo pakliuvusi moteris. Pas turtingus gydytojus ji dirbo tarnaite 15 ar 16 metų. Gyveno kartu ir tegaudavo tik simbolinę algą. Kai byla pasiekė teismą, moters išnaudotojams buvo priteista sumokėti tarnaitei už visas vergystės valandas 900 000 dolerių – tiek, kiek ji būtų uždirbusi per tuos metus gaudama vidutinį atlyginimą. O apie šį išnaudojimo atvejį „karštąja linija“ pranešė to vyro žmonos sesuo, kai dėl kažko smarkiai susipyko su svainiu.
– Jūs susitikote su mūsų šalies teisėjais, prokurorais ir policijos darbuotojais. Kokie klausimai buvo aptarti? Kokį įspūdį paliko mūsų pareigūnų įdirbis prekybos žmonėmis bylose?
– Lietuvoje sutikti žmonės paliko labai gerą įspūdį. Asmeniškai teko kalbėtis su keliais teisėjais, prokurorais. Malonu, kad jų požiūris į šią problemą labai rimtas – jie norėjo kuo daugiau sužinoti, kaip kovoti su prekeiviais žmonėmis, seminare aktyviai diskutavo ir stengėsi ieškoti kuo efektyvesnių šios problemos sprendimo būdų.