Jis dar iki šiol negali patikėti, kad baisią avariją sukėlęs 34 metų Šalčininkų gyventojas Zbignevas Valiukevičius sulaukė teisingumo ir vis dėlto buvo nuteistas – teisingumas buvo įvykdytas tik dabar, kai po eismo įvykio praėjo daugiau kaip šešeri metai.
„Mes dar ir dabar netikime, kad jį teismas nuteisė – jau buvome susitaikę su neteisybe“, – sako V. Dienidovas, į kurio vairuojamą „Audi 100 Avant“ dar 2011 m. spalio 30 d. rėžėsi dideliu greičiu skriejęs Z. Valiukevičiaus vairuojamas „Audi 8“.
Teisingumo avarijos byloje V. Dienidovas ir jo giminaičiai sulaukė tik Vilniaus apygardos teisme – trijų teisėjų kolegija nutarė, kad Z. Valiukevičius yra kaltas dėl eismo įvykio ir už tai jam buvo skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjos Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės pirmininkaujama kolegija nutarė, kad neblaivus prie vairo sėdęs ir anksčiau daugybę kartų Kelių eismo taisykles (KET) pažeidęs Z. Valiukevičius bausmę privalės atlikti pataisos namuose.
O juk iki tol šalčininkietis jautėsi nekaltu – Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisėjas Marijanas Gerasimovičius stojo į kelyje mirtį sėjusio kelių erelio pusę ir nusprendė, kad jis nėra kaltas dėl avarijos, kurios metu žuvo viena keleivė, o dar dvi patyrė labai sunkius sužalojimus.
„Šalčininkai – lyg atskira respublika“, – V. Dienidovas sako, kad jam į atmintį įstrigo iškart po avarijos vienos giminaitės pasakyti žodžiai, jog į nelaimės vietą reikia kviesti policininkus iš Vilniaus, nes kitaip teisybės nebus. Bet neiškvietė – baisūs vaizdai, giminaitės mirtis ir nežinia, ar kitos labai sunkiai sužalotos keleivės išgyvens, padarė savo.
Prieš kelionę kamavo bloga nuojauta
Istorija, pakeitusi eismo įvykyje nukentėjusių vilniečių gyvenimą, nutiko dar 2011 m. spalio 30 d., praėjus maždaug pusvalandžiui po vidurnakčio – tuo metu V. Dienidovas su žmona ir trimis giminaitėmis važiavo iš puotos Šalčininkų rajone.
„Buvo švenčiamas žmonos patėvio 75-asis gimtadienis, labai nenorėjau į šią šventę važiuoti, mane kamavo negera nuojauta, todėl dar išvakarėse susiruošiau eiti į žvejybą, bet žmona net ant kelių atsiklaupusi maldavo, kad važiuotume – juk susirinks visa giminė, – pasakojo V. Dienidovas. – Išvažiavome – niekada giminės susibūrimuose nebūdavome iki pabaigos, aš visada ragindavau kuo greičiau važiuoti namo, bet šįkart kažkaip įsišokome, prisidainavome ir išbuvome iki pabaigos. O po vidurnakčio susiruošėme važiuoti į namus Vilniuje.“
Pasak vyro, į sostinę vyko ir dar kito giminaičio vairuojamas automobilis, bet jis iš sodybos išvažiavo keliomis minutėmis vėliau ir tragiško įvykio nematė.
„Buvome pravažiavę vos tris kilometrus, kai pamačiau iš paskos atvažiuojantį automobilį su įjungtomis ilgosiomis šviesomis – matėsi, kad jis važiuoja labai dideliu greičiu, – pasakojo V. Dienidovas. – Buvo tamsu, todėl važiavau šalia ištisinės juostos, bet tada nutariau pasitraukti link kelkraščio – kad galėtų saugiau mane aplenkti. Dar pagalvojau: tegul lekia, nesimaišysiu. Ir staiga supratau, kad jis rėšis į mano vairuojamą automobilį. Kas buvo toliau – neatsimenu, praradau sąmonę. Kai atsigavau, iš pradžių nesupratau, kas įvyko – žmona sėdėjo priekyje, ji nebuvo praradusi sąmonės. Buvo tamsu, norėjau nusiimti diržą, bet niekaip nepavyko, ir, Viešpatie, prie kojų pamačiau žmonos tetos galvą – nuo smūgio į mūsų automobilį ji iš galinės sėdynės atskriejo net į priekį... Šiaip ne taip išlipau iš automobilio – teta jau buvo negyva, niekas jai negalėjo padėti.“
Ir tolesnius įvykius vyras prisimena lyg pro rūką – laužo krūva virtęs automobilis, daug kraujo, iš skausmo aimanuojančios bendrakeleivės.
„Pamačiau ir tą kitą automobilį – iš jo vairuotoją ištraukė iš paskos važiavę mūsų giminaičiai, – sakė vyras. – Bet jis paskui netikėtai dingo – greitai atvažiavo greitoji, policija, gaisrininkai, bet jo įvykio vietoje nebuvo. Ir kai pareigūnai mane pakvietė į savo automobilį, pamačiau kitą vyrą, kuris pūtė į alkotesterį. Ir jis, ir aš buvome blaivūs – alkotesteris rodė nulius. Tuo metu atėjo kitas policininkas ir to vyro paklausė, o kur yra Bielyj – tik vėliau sužinojau, kad tokia yra vairuotojo pravardė ir jis pažįstamas pareigūnams. Bet šis apie jį nieko nesakė, tik kartojo, kad aš vairavau. Tačiau tas policininkas nesileido į kalbas – atleisk, ten guli lavonas, ant panelės ir išskleidžiamos pagalvės kraujas, o tu esi nesužeistas.“
Nukentėjusiojo teigimu, automobilyje buvęs vyras – Z. Valiukevičiaus brolis, policininkų iš karto pareikalavęs leisti paskambinti advokatui, o paskui kaip tariamas vairuotojas net nuvykęs į ligoninę, kur savanoriškai davė kraujo blaivumui patikrinti.
Po avarijos – grasinimai
Tačiau jam nepavyko įrodyti, kad sėdėjo prie vairo – supratęs, jog planas neišdegė, maždaug po pusantros valandos po avarijos į įvykio vietą atvyko „Audi 8“ vairuotojas Z. Valiukevičius. Tada pareigūnai nustatė, kad jis yra neblaivus – užfiksuotas 1,71 prom. girtumas.
„Buvo naktis, tamsu, bet į įvykio vietą tada privažiavo daug jaunimo – lyg dieną avarija būtų įvykusi, – stebėjosi V. Dienidovas. – Prie manęs buvo priėjęs Z. Valiukevičius – jis iš karto ėmė grasinti: tu nežinai, su kuo susidėjai, labai pasigailėsi... Buvau šoke, negalėjau patikėti, ką jis kalba – juk jis rėžėsi į mano automobilį, juk jis, o ne aš kaltas dėl avarijos.“
O jos ilgą laiką buvo medikų žinioje – V. Dienidovo žmona net pusmetį nesikėlė iš lovos, jai iki šiol reikia leisti vaistus nuo skausmo. Ne ką geriau jaučiasi ir kita moteris – nukentėjusiosioms medikai diagnozavo sunkius sveikatos sutrikdymus.
„Teko ir man gydytis, nors iš karto po avarijos net į ligoninę nebuvau nuvežtas – kai vėliau gydytojas mane apžiūrėjo, sakė, kad labai laimingai man viskas baigėsi, nors galėjo būti kitaip“, – sakė „Audi 100 Avant“ vairuotojas.
Dėl avarijos Šalčininkų policijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas, atrodo, tęsėsi visą amžinybę – Z. Valiukevičius nuo pat pradžių neigė savo kaltę ir tikino, kad nėra kaltas dėl avarijos. Vyras sakė, kad važiavo pagrindiniu keliu ir nespėjo sustabdyti savo vairuojamo automobilio, nes V. Dienidovo vairuojama transporto priemonė netikėtai įvažiavo skersai iš šalutinio kelio esančios neveikiančios degalinės ir kirto kelią, užtverdama pravažiavimą. Maža to, vyras teigė, kad automobilis, į kurį jo transporto priemonė rėžėsi, buvo be įjungtų šviesų!
Tokia Z. Valiukevičiaus versija patikėjo Šalčininkų teisėjas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį – jame vadovavosi išskirtinai kaltinamojo išdėstyta įvykių versija. Ir dar nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl V. Dienidovo kaltės – jis padarė daugybę KET pažeidimų ir Z. Valiukevičiaus vairuojamam automobiliui užtvėrė kelią.
Iš nevilties norėjosi tik šaukti
„Kaip tada jautėmės? – klausia V. Dienidovas ir pats atsako: – Blogai, bet jau tai mūsų nenustebino. Juk visi jau prieš tai kalbėjo, kad nerasime teisybės, Z. Valiukevičius praėjus metams po avarijos net du liudytojus surado, kurie tą naktį esą gėrė neveikiančioje degalinėje ir matė, kaip aš buvau užsukęs į teritoriją. Bet tai visiška nesąmonė, kaip ir tai, kad važiavau be šviesų. Aš net miške posūkius rodau, iš manęs draugai juokiasi.“
Vyras neslėpė, kad tiek jis, tiek kiti nukentėjusieji buvo girdėję kalbų, jog Z. Valiukevičius turi daug pažįstamų Šalčininkuose, todėl nebus nuteistas, o bylą nagrinėjant teisme net prisipažino, jog tyrėja jį buvo primokiusi, ką reikia kalbėti...
„Ir jis buvo pasisamdęs brangiai apmokamą advokatą, o mes esame vargšai žmonės, turėjome už paskutinius pinigus gynėjus samdytis – niekam tai nerūpėjo, – kalbėjo V. Dienidovas. – Matydamas, kokia neteisybė, net norėjau teisme sušukti, kad nežinojau, jog yra toks kelių ženklas „Mafija“ ir kelyje yra teikiamas prioritetas mafijoziams, todėl privalau praleisti važiuojančius. Bet susilaikiau, juk nieko nebūtų pakeitę.“
Vyras prisipažino, kad vos tik prasidėjus teismo procesui Šalčininkuose bandė pasikalbėti su Z. Valiukevičiumi. „Ne aš kaltas, bet bandžiau pakalbėti, tačiau jis nėjo į kontaktą, – sakė nukentėjusysis. – Kodėl? Gal jis prie to jau pripratęs, gal jam viskas leidžiama, ką nori, tą ir daro. Galvojo, praeis, padarys nekaltu.“
„Bet nepraėjo“, – ištaręs šiuos žodžius V. Dienidovas prisipažįsta, kad iki šiol negali patikėti, jog baudžiamojoje byloje buvo įvykdytas teisingumas. Jeigu ne Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiųjų ir Šalčininkų prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinius skundus, greičiausiai Z. Valiukevičius ir toliau mėgautųsi laisve ir netramdomas galėtų siautėti keliuose.
Ir sėti mirtį. Juk jis „nekaltas“, kiti kalti.
Vilniaus teisėjai nurodė naktį atlikti eksperimentą
Apeliacinis procesas sostinės teisme nebuvo lengvas ir užtruko – teisėjai ne tik paskyrė naują ekspertizę, bet ir pavedė tamsiu paros metu atlikti eksperimentą įvykio vietoje. Papildomą įrodymų tyrimą teismas nusprendė atlikti ne tik dėl to, kad skyrėsi išteisintojo ir nukentėjusiųjų pozicijos, bet ir todėl, kad policijos pareigūnai eismo įvykio apžiūrą atliko labai neprofesionaliai.
Susipažinę su papildomo tyrimo metu gauta medžiaga ir iš naujo apklausę eismo įvykio dalyvius teisėjai nustatė, kad neabejotinai dėl avarijos kaltas yra Z. Valiukevičius.
Pasak teisėjų, prieš susidūrimą V. Dienidovo vairuojamas automobilis „Audi 100 Avant“ važiavo tiesiai ta pačia kryptimi arčiau važiuojamosios kelio dalies vidurio (ašinės linijos), pamatęs artėjančią kliūtį (automobilį „Audi A8“) ir siekdamas jos išvengti, nedideliu smailiu kampu ėmė sukti į dešinę link važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, o tuo metu Z. Valiukevičiaus vairuojamas „Audi A8“, judėdamas nedideliu kampu iš kairės į dešinę (norėdamas apvažiuoti kliūtį iš dešinės arba išvengti susidūrimo) priekinės automobilio dalies kairiu kraštu trenkėsi į „Audi 100 Avant“ galinės dalies dešinę pusę.
Teisėjai pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys pagrindžia, kad Z. Valiukevičius turėjo galimybę pamatyti jo važiavimo kryptimi mažesniu greičiu judančią kliūtį – automobilį „Audi 100 Avant“ ir šios kliūties išvengti.
„Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė nurodė, kad eismo įvykiui išvengti Z. Valiukevičiui net nebuvo būtina galutinai sustabdyti vairuojamo automobilio, jam būtų užtekę sumažinti važiavimo greitį iki automobilio „Audi 100 Avant“ važiavimo greičio, – nurodoma teisėjos V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės vadovaujamos kolegijos, kurią taip pat sudarė teisėjai Aiva Survilienė ir Artūras Šumskas, priimtame nuosprendyje. – Ekspertės teigimu, staiga kelyje pamatęs kliūtį, išteisintasis galėjo rinktis vienintelį elgesio modelį – efektyviai stabdyti. Kliūties apvažiavimas iš dešinės yra nepriimtinas, o, Z. Valiukevičiaus teigimu, jis tai ir bandė padaryti.“
Teismo priimtame nuosprendyje taip pat užsimenama apie kliūtis, su kuriomis susidūrė ikiteisminį tyrimą atliekanti Šalčininkų policijos tyrėja – pareigūnė savo vadovybės prašė ją nušalinti nuo bylos, nes tiek ji asmeniškai, tiek jos šeima iš Z. Valiukevičiaus šeimos narių sulaukia nepalankių atsiliepimų, todėl „turi pagrindo bijoti jų keršto“.
Nubaudė griežčiau nei prašė prokuroras
Šioje byloje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teismo prašė Z. Valiukevičiui skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams. Tačiau nukentėjusieji su tokia bausme nesutiko – jie prašė įžūlų vairuotoją įkalinti. Ir taip apsaugoti kitus žmones nuo galimų tragedijų kelyje.
Vilniaus teisėjai palaikė nukentėjusiuosius – atsižvelgė, kad Z. Valiukevičius trukdė baudžiamajam procesui, kai pasišalino iš eismo įvykio vietos, jo brolis bandė prisiimti atsakomybę ir net buvo nuvykęs į ligoninę duoti kraujo blaivumui patikrinti, be to, atliekant teismo paskirtą eksperimentą Z. Valiukevičius nesilaikė jo atlikimo tvarkos ir nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis.
Teisėjai taip pat pažymėjo, kad po šios tragiškos avarijos Z. Valiukevičius du kartus pakliuvo į pareigūnų akiratį dėl kitų padarytų nusikaltimų – prieš dvejus metus teismas jį nuteisė dėl kontrabandos, šiuo metu dar viena byla dėl analogiškų nusikaltimų yra nagrinėjama teisme.
„Z. Valiukevičius nusikaltimą padarė vairuodamas automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, kas laikytina šiurkščiu KET pažeidimu, taip pat jis nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio vienas žmogus žuvo, dviem buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, – nurodė teismas.
– Toks elgesys laikytinas ypač neatidžiu ir rizikingu. Be to, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, anksčiau vairuodamas automobilį, jis taip pat sistemingai pažeidinėjo KET reikalavimus, darydamas ir šiurkščius pažeidimus (pavyzdžiui, viršydamas leistiną greitį).
Taip pat Z. Valiukevičius praeityje yra baustas administracine tvarka ir už šioje byloje jam inkriminuotą KET pažeidimą už tai, kad jis, vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Tai rodo Z. Valiukevičiaus kaip vairuotojo nesugebėjimą objektyviai įvertinti vairavimo sąlygas, jo neatsakingą elgesį ir polinkį pažeidinėti KET, todėl šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius.“
Avarija – lyg prakeiksmas jie persekioja iki šiol
Nuteisdamas Z. Valiukevičių teismas jam taip pat uždraudė 3 metams sėstis prie vairo. Be to, iš nuteistojo nukentėjusiesiems yra priteisti 29 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti, dar dalį žalos turės sumokėti draudimo kompanija. Be to, jis nukentėjusiesiems taip pat privalės atlyginti turtinę žalą.
„Bet mes pinigų net nesitikime sulaukti – jis neturi jokio turto, – neslepia V. Dienidovas. – Po šios avarijos mes visapusiškai nukentėjome, praradome sveikatą, o aš dar ir už savo metalo laužu virtusio automobilio laikymą turiu aikštelei sumokėti 3 tūkst. Eur. Už ką? Už tai, kad jis priverstinai buvo laikomas, man nebuvo galima jo paimti ir tą metalo laužą man atidavė tik po Šalčininkų teismo nuosprendžio. Ar tai teisinga? Ne, bet tai niekam mūsų valstybėje neįdomu.“
Nors Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo pat jo paskelbimo, nukentėjusieji nėra garantuoti, kad Z. Valiukevičius, su kuriuo DELFI nepavyko susisiekti, atsidurs pataisos namuose.
„Žinome, kad jis tuoj bus iškviestas į pataisos namus, bet po to, kai teisingumo laukėme daugiau kaip šešerius metus, mums dar sunku patikėti – gal jis skųsis Aukščiausiajam Teismui ir ten bandys įrodinėti, kad yra nekaltas? – sakė V Dienidovas. – Gal vėl mane bandys paversti kaltininku?“
Ir čia pat vyras prisipažįsta, kad tų nakties vaizdų, kuriuos matė po avarijos, taip ir negali pamiršti – lyg prakeiksmas jie persekioja iki šiol. „Daug patyrėme – iš nevilties ir bejėgiškumo ir pykomės, ir kaltinome vieni kitus, bet to, kas buvo, neįmanoma pamiršti“, – sunkiai tramdydamas vyriškas ašaras prisipažino V. Dienidovas.