Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. Česnauskas buvo pripažintas kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir svetimo turto iššvaistymo. Teisėja Virginija Švedienė nutarė, kad bausmės tikslai šioje byloje bus pasiekti nuteistajam neskiriant realaus laisvės atėmimo – juk vyras anksčiau neteistas, dirba, padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimą.
Subendrinęs paskirtas bausmes teismas E. Česnauskui skyrė trejų metų laisvės atėmimą, nuosprendžio vykdymą atidedant dvejiems metams.
Per trejus metus nuteistasis, kuris nuosprendį dar galės skųsti apeliacine tvarka, privalės atlyginti bendrovei „Omnitel“ padarytą turtinę žalą – beveik 84 tūkst. eurų.
Teismas konstatavo, kad visiškai pasitvirtino E. Česnauskui pateikti kaltinimai – jis savo vadovaujamos bendrovės dokumentus paslėpė nenustatytoje vietoje, imituodamas jų perdavimą prie darbo biržos surastai moteriai, taip pat imitavo didelės vertės prekių perdavimą.
Šioje byloje kaltinimai dėl dokumentų klastojimo buvo pateikti ir E. Česnausko buvusiai sugyventinei I. Galvanauskaitei, tačiau jos kaltės ir atsakomybės klausimo teismas net nesvarstė – teisme dirbančios valstybės tarnautojos atžvilgiu pateikti kaltinimai buvo panaikinti, nes suėjo senaties terminas, per kurį moterį buvo galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Įtarimai I. Galvanauskaitei šioje byloje buvo pareikšti ne iš karto – net tada, kai ji tapo įtariamąja, Šiaulių apylinkės teismas (jis yra pavaldus teismui, kuriame dirba I. Galvanauskaitė) įtarimus jai buvo panaikinęs. O baudžiamoji byla teismą pasiekė tik tada, kai tyrimą iš Šiaulių perėmė pareigūnai iš Panevėžio.
Tiesa, I. Galvanauskaitė niekada nepripažino kaltės ir tikino, kad yra nekalta ir nieko nusikalstamo nepadarė, o ikiteisminio tyrimo metu atsisakė pasitikrinti poligrafu, nes jai, kaip teisininkei, esą yra žinoma, kad melo detektoriai nėra patikimi ir į jautrių žmonių liudijimus gali reaguoti ne taip, kaip yra iš tikrųjų.
Dėl dokumentų klastojimo teismas yra nuteisęs vilnietę Jekateriną Gribkovą – jai skirta 90 parų arešto bausmė, kurią ji jau seniai atliko. Būtent J. Gribkovos pasakojimas labiausiai ir atskleidė, kaip galėjo būti iššvaistytas beveik 87 tūkst. eurų vertės turtas, priklausantis mobiliojo ryšio bendrovei „Omnitel“.
Bylos duomenimis nustatyta, kad I. Galvanauskaitė buvo vienintelė Šiauliuose registruotos bendrovės „Tele Terra“, kuri prekiavo „Omnitel“ ryšio paslaugomis ir įranga, akcininkė, o jos sugyventinis E. Česnauskas – šios bendrovės direktorius. Kai bendrovės veikla tapo nuostolinga, sugyventiniai nutarė ją parduoti.
Dar 2009 m. gruodžio 23 d. I. Galvanauskaitė ir E. Česnauskas iš Šiaulių atvyko į Vilnių, kur notarų biure ketino pasirašyti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau notaras šio sandorio nepatvirtino – jam abejonių sukėlė į verslininkę nepanašios J. Gribkovos tikroji valia ir sandorio vertė, nes visos akcijos buvo parduodamos vos už tūkstantį litų.
Kai notaras atsisakė patvirtinti sandorį, jiems buvo pasiūlyta pasirašyti dokumentą notarui nedalyvaujant – iki 2015 m. sausio 1 d. nebuvo privaloma sandorį registruoti pas notarą.
Po sutarties pasirašymo trijulė nuvyko į Registrų centrą, kur J. Gribkova pasirašė dokumentus, jog iš pareigų atleidžia direktorių E. Česnauską, o į šias pareigas paskiria save pačią. Be to, ji patvirtino, kad jai perduotas visas „Tele Terra“ turtas su neparduotais mobiliaisiais telefonais ir buhalterijos dokumentai. Šie dokumentai yra suklastoti – J. Gribkovos baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nutarė, kad moteris tapo fiktyvia bendrovės vadove.
Įspūdinga karjera – valytoja tapo direktore
Kad pateko į gerai paspęstus spąstus, J. Gribkova net nebandė slėpti teisme – ji pasakojo, kad 2009-ųjų gruodį atvyko į Vilniaus darbo biržą ieškotis darbo, kai ją prie pastato užkalbino nepažįstamas vyras ir moteris – E. Česnauskas ir I. Galvanauskaitė.
„Jie man pasiūlė užsidirbti, sakiau, ieškau valytojos darbo, nes neturiu išsilavinimo, – pasakojo J. Gribkova. – Supratau, kad jie suras man darbą, tik nežinojau kokį – vėliau jie paprašė mano asmens dokumento, o dar vėliau buvau vežama pas notarą ir Registrų centrą. Turėjau pasirašinėti kažkokius popierius, kaip vėliau sužinojau, tai buvo akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Tada dar jų klausiau, ar man dėl to nekils jokių problemų, bet jie patikino, kad viskas bus gerai. Sutikau, nes tuo metu buvo labai sunki mano šeiminė padėtis – vaikas uždarytas į globos namus, aš vartojau narkotikus, neturėjau darbo.“
Moteris prisipažino, kad už dokumentų pasirašymą jai buvo sumokėtas tūkstantis litų.
„Kad kažkas yra negerai supratau tik tada, kai į mano namus ėmė plaukti laiškai, skirti bendrovei „Tele Terra“, supratau, kad esu paskirta direktore“, – J. Gribkova prisipažino, kad neturėjo jokio supratimo apie verslą.
Ji pabrėžė, kad iš I. Galvanauskaitės ir E. Česnausko negavo ne tik pasirašytų dokumentų kopijų, bet ir turto, nors, kaip vėliau sužinojo, pasirašė, jog ir jis buvo perduotas. „Po to tų žmonių daugiau nemačiau“, – sakė recidyviste pripažinta moteris.
Kad J. Gribkova nė iš tolo nebuvo panaši į verslininkę, teisme patvirtino ir teisme apklaustas notaro padėjėjas.
„Pirmiausia jos duomenis patikrinau asmens duomenų registre, ji buvo įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, o kai atvyko į notarų biurą, matėsi, kad nė iš tolo nepanaši į verslininkę“, – notaro padėjėjas pabrėžė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pasirašyti turėjusi moteris „buvo pasiryžusi pasirašyti bet kokius dokumentus, net ir ant vekselio“.
Notaro padėjėjas prisiminė, kad dėl dokumentų tvirtinimo pas notarą visus reikalus tvarkė bendrovės „Tele Terra“ direktorius – jis taip pat su vienintele akcininke buvo atvykęs, kai buvo pasirašoma sutartis. „Bet notaras sutarties netvirtino“, – pabrėžė jis.
Tuo metu I. Galvanauskaitė teismui pateikė visiškai kitokią versiją, kuri esą patvirtina jos nekaltumą.
Moteris pasakojo, kad bendrovės „Tele Terra“ veikla buvo sėkminga iki 2009-ųjų liepos, bet bendrovė „Omnitel“, kurios paslaugomis buvo prekiaujama Šiauliuose ir Radviliškyje, pakeitė bendradarbiavimo sąlygas ir bendrovę ištiko krizė.
„Tuo metu ieškojome būdų, kaip išsilaikyti, bet viena alternatyva buvo parduoti akcijas, – sakė buvusi vienintelė bendrovės akcininkė I. Galvanauskaitė. – E. Česnauskas surado pirkėją, tai buvo vyras, kuris akcijas planavo pirkti savo žmonai. Tačiau su juo man neteko bendrauti – žinau, kad jis už akcijas per du kartus sumokėjo 20 tūks. Lt.“
Moteris teigė, kad sutartą dieną pirkėjas atvyko į jų namus, kur buvo sukrautos visos neparduotos prekės (mobilieji telefonai, įranga ir aksesuarai) – turtą ir buhalterijos dokumentus pirkėjui, vardu Arūnas ar Andrius, perdavė E. Česnauskas.
Ir tik po to jie sėdo į savo automobilius ir išvažiavo į Vilnių – pirkėjas pageidavo, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis būtų patvirtinta pas notarą.
„Žinoma, kilo įtarimų, nes dar nebuvome pasirašę akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, bet gyvenime visko nutinka – mes pirkėjo visą kelią nepaleidome iš akiračio, o galop sutartis vis tiek juk buvo pasirašyta“, – sakė I. Galvanauskaitė.
Ji taip pat pažymėjo, kad iš anksto žinojo, jog dokumentus dėl akcijų pirkimo-pardavimo pasirašys pirkėjo žmona, kuri „neatrodė kaip asociali“.
„E. Česnauskas man sakė, kad jos vyras sumokėjo už akcijas, jį surado pagal skelbimą internete“, – moteris teigė, kad pirkėjas norėjo, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje būtų nurodyta ne tiksli pardavimo kaina (20 tūkst. Lt), o tik tūkstantis litų. „Pinigus mes gavome“, – pabrėžė ji.
Paklausta, kodėl J. Gribkova kalba visiškai kitaip, I. Galvanauskaitė sakė: „Tikslas yra akivaizdus – ji aiškiai yra susieta su tuo asmeniu, kuris visa tai organizavo“.
Tačiau ji negalėjo pasakyti, kas yra J. Gribkovos vyras – ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad ji gyveno nesusituokusi su asocialų būdą vedusiu narkomanu.
Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patarėja tikino, kad J. Gribkova meluoja, kai sako, jog su ja ir E. Česnausku susipažino ieškodama valytojos darbo prie Vilniaus darbo biržos.
„Aš turiu įrodymus, kad tuo metu visą laiką buvau darbe – Šiaulių apygardos teisme, esu į bylą pateikusi darbo tabelį“, – sakė ji.
