Pagal Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, ši direktyva yra skirta padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę. Direktyvos pagrindu visi Europos Sąjungos ūkio subjektai ir kiti asmenys, teikiantys paslaugas, galės tokias pačias paslaugas teikti ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje be jokių papildomų kliūčių.
Realus laisvo paslaugų judėjimo Europos Sąjungoje principo įgyvendinimas šiuo metu yra ypač aktualus Lietuvos verslininkams, kadangi tai galėtų padėti pasiekti tam tikrų ekonomikos sričių proveržį, atrasti naujas rinkas ir jose įsitvirtinti. Paslaugų eksportui, kaip vienai Lietuvos Respublikos Vyriausybės skatinamų sričių, yra skiriamas didžiulis dėmesys ir sutelkta nemažai vilčių.
Dėl šių priežasčių šiuo metu yra ypač svarbu suvokti Paslaugų direktyvos svarbą bei reikšmę paslaugų verslo plėtrai. Be to, ne mažiau svarbu ir žinoti, kaip konkrečiai būtų galima pasinaudoti Paslaugų direktyvos teikiama nauda.
Kontaktiniai centrai – paslaugų teikėjų partneris
Paslaugų direktyvos 6 straipsnis reikalauja, kad Europos Sąjungos valstybės narės užtikrintų, jog teikėjams būtų suteikta galimybė procedūras ir formalumus atlikti per kontaktinius centrus. Šios procedūros ir formalumai – tai tokie, kurie būtini norint gauti teisę teikti paslaugas, pirmiausia būtinas deklaracijas, pranešimus ir įvairiausius prašymus, įskaitant prašymus išduoti paslaugų veiklai vykdyti būtinus leidimus.
Taigi kontaktinių centrų pagrindinė funkcija yra atlikti tarpininko vaidmenį – kad paslaugų teikėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims) nereikėtų kreiptis į kelias kompetentingas institucijas ar įstaigas, norint gauti visą svarbią informaciją. Kontaktiniai centrai turi būti prieinami visiems paslaugų teikėjams, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje jie yra įsisteigę.
Kontaktiniai centrai padės įgyvendinti ne tik laisvo paslaugų judėjimo Europos Sąjungoje principą, bet ir užtikrins vieno langelio principo įgyvendinimą. Tokiu būdu bus taupomas tiek paslaugų teikėjų laikas, tiek apskritai supaprastintas dokumentų tvarkymas ir sumažintos biurokratinės kliūtys.
Minėta direktyva suteikia valstybėms narėms didelę laisvę nuspręsti, kaip konkrečiai bus organizuojamas kontaktinių centrų darbas. Pavyzdžiui, valstybės narės gali išplėsti kontaktinių centrų veiklą į visus ar dar kai kuriuos sektorius, kuriems direktyva nėra taikoma.
Valstybės narės taip pat turi laisvę nuspręsti, kiek realiai kontaktinių centrų bus tos valstybės teritorijoje. Direktyva nereikalauja, kad valstybėje narėje būtų vienintelis centralizuotas kontaktinis centras. Tačiau valstybei nusprendus steigti kelis kontaktinius centrus (teritoriniu, verslo srities ar kitokiu pagrindu), turi būti išlaikytas vieno langelio principas ir paslaugų teikėjas iš kitos valstybės narės turi turėti galimybę bendradarbiauti tik su vienu konkrečiu kontaktiniu centru.
Valstybės pačios sprendžia ir dėl to, ar tikslinga steigti realų, fizinį kontaktinį centrą. Pagal Direktyvos reikalavimus užtenka, kad valstybės narės įsteigtų tik elektroninius kontaktinius centrus, aiškiai tam tikroje specialiai sukurtoje internetinėje svetainėje nurodant visas su paslaugų teikimo veikla susijusias procedūras ir formalumus.
Pažymėtina ir tai, kad kiekvienu atveju paslaugų teikėjas, siekiantis teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, neprivalo kreiptis į kontaktinius centrus. Paslaugų teikėjas gali ir tiesiogiai kreiptis į bet kurią kompetentingą instituciją ir tiesiogiai gauti dokumentus, pateikti prašymus bei atlikti kitas procedūras. Tačiau, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kontaktiniai centrai kuo greičiau atsakytų į bet kokį informacijos ar pagalbos prašymą, manytina, kad paslaugų teikėjams bus naudinga ir tikslinga naudotis kontaktinių centrų paslaugomis.
Kontaktinių centrų teikiama informacija
Paslaugų direktyvos 7 straipsnis įtvirtina asmenų teisę lengvai gauti informaciją iš kontaktinių centrų. Tokio pobūdžio informacija turi būti prieinama ir nuotoliniu būdu, o atsakymai į bet kokį informacijos prašymą, kaip minėta, turi būti pateikiami nedelsiant.
Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigti kontaktiniai centrai privalo paslaugų teikėjams suteikti tokio pobūdžio informaciją:
· jų teritorijoje įsisteigusiems teikėjams taikomi reikalavimai, pirmiausia susiję su procedūromis ir formalumais, kuriuos būtina atlikti norint įgyti teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą;
· kompetentingų institucijų kontaktiniai duomenys, teikiantys galimybę tiesiogiai susisiekti su jomis, įskaitant institucijų, atsakingų už klausimus, susijusius su paslaugų teikimu, duomenis;
· prieigos prie teikėjų ir paslaugų viešųjų registrų bei duomenų bazių priemonės ir sąlygos;
· teisių gynimo priemonės, kuriomis paprastai galima naudotis iškilus ginčams tarp kompetentingų institucijų ir teikėjo ar gavėjo arba tarp teikėjo ir gavėjo, arba tarp teikėjų;
· asociacijų arba organizacijų, kurios nėra kompetentingos institucijos ir kurios gali teikėjams ar gavėjams suteikti praktinę pagalbą, kontaktiniai duomenys.
Paminėtina ir Direktyvos 7 straipsnio 5 dalis, pagal kurią kontaktiniai centrai numatytą informaciją turėtų teikti ne tik tos valstybės narės, kurioje veikia pats kontaktinis centras, kalba. Nors tai nėra griežtai įpareigojanti teisės nuostata, tačiau manytina, kad dauguma valstybių narių pateiks informaciją ir kitomis Europos Sąjungos kalbomis: atsižvelgiant į kaimyninių valstybių narių kalbas arba tiesiog naudojant labiausiai paplitusias Europos Sąjungos kalbas.
Lietuvos verslininkai, teikiantys įvairaus pobūdžio paslaugas ir siekiantys plėsti savo verslą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, turėtų drąsiai naudotis kiekvienos valstybės narės kontaktinių centrų teikiama informacija bei pagalba. Visus Europos Sąjungos kontaktinius centrus galima rasti čia.