Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai pranešė, kad į teismą kreipęsis ieškovas Ramūnas K. nurodė, kad elektros prietaisais prekiaujančioje parduotuvėje įsigijo televizorių, kuris praėjus pusės metų laikotarpiui ėmė gesti, todėl net keletą kartų kreipėsi į specializuotus servisus. Nepavykus tinkamai sutaisyti televizoriaus, negalėdamas juo naudotis pagal paskirtį, ieškovas pateikė prašymą atsakovui (pardavėjui) grąžinti jo už televizorių sumokėtus pinigus.
Atsakovas ieškovo prašymo netenkino atsižvelgdamas į specializuotų servisų išvadas, kuriose nurodyta, kad televizorius pratestuotas, veikia gerai, vartotojo nurodyti gedimai nepasireiškia. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, kreipėsi Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT), tačiau komisija priėmė nutarimą ieškovo reikalavimą – nutraukti prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, pripažinti nepagrįstu ir jį atmetė.
Ieškovas, nesutikdamas su komisijos nuomone, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise ginčą spręsti teisme, kreipėsi į teismą su ieškiniu.
Atsakovo (pardavėjo) nuomone, dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo tiek atsakovas, tiek VVTAT sprendė remdamiesi objektyviais televizoriaus funkcionalumo vertinimais. Nurodė, kad net du televizoriaus gamintojo įgalioti servisai pateikė tokią pačią išvadą, kad atlikus televizoriaus diagnostiką, gedimų nenustatyta, kad televizorius tinkamos kokybės, atlieka savo funkcijas. Analogiškai dėl televizoriaus tinkamumo naudoti sprendė ir VVTAT, atlikusi televizoriaus patikrinimą ir surašiusi patikrinimo aktą.
Bylą išnagrinėjusi teisėja Rūta Gustienė konstatavo, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo iš esmės kilo dėl ieškovo, kaip vartotojo, reiškiamo reikalavimo atsakovui – pardavėjui nutraukti prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Teismas sutiko su VVTAT komisijos nuomone, kad tarp ginčo šalių sudaryta vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojų interesų prioriteto principu, į kurį būtina atsižvelgti kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju.
Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę. Nagrinėjamu atveju vartotojas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su pardavėju vartojimo tikslais, o pardavėjas yra verslininkas, vykdęs komercinę veiklą.
Teismas atkreipė dėmesį, kad VVTAT nutarimas, kuriuo buvo atmesti ieškovo reikalavimai, pagrįstas vieno patikrinimo metu užfiksuotais duomenimis, televizoriaus techninis stovis buvo konstatuojamas patikrinimo dienai, kad nei anksčiau, nei vėliau po nustatytos patikrinimo dienos jis nebuvo apžiūrimas ir tikrinamas.
Anot teismo, ieškovas, kaip rūpestingas pirkėjas, savo pareigas įvykdė tinkamai – už perkamą daiktą sumokėjo, garantiniu laikotarpiu ne vieną kartą kreipėsi į specialistus dėl gedimų šalinimo – gamyklinių parametrų atstatymo, vėliau, pakartotinai gendant televizoriui, pateikė jį taisyti servisui, kur buvo atliktas gedimo šalinimas – pakeista pagrindinė plokštė, po to kreipėsi į pardavėją dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo.
Sprendime taip pat pažymima, kad pagrindinė plokštė – tai pagrindinis kompiuterio komponentas, apjungiantis visas likusias detales į visumą. Visi likę kompiuterio elementai – tiek vaizdo plokštės, tiek garso kortos, optiniai įrenginiai, darbinė atmintis, kietasis diskas ar net procesorius – yra tiesiogiai ar tam skirtais kabeliais jungiami prie pagrindinės (motininės) plokštės. Todėl pagrindinės plokštės gedimas yra ne menkavertis gedimas. Šios detalės pakeitimo fakto atsakovas nepaneigė. Nebuvo nustatyta ieškovo veiksmų, kurie galėjo sąlygoti nustatytą prekės sugadinimą. Teismas manė, kad atsakovas nepaneigė savo atsakomybės jokiais įrodymais, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad trūkumai atsirado dėl ieškovo kaltės.
Teismas sprendime apibendrino, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita šalimi – pardavėju ar tiekėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šio vartotojo (ieškovo) pažeistų teisių gynimo būdo taikymas atitinka proporcingumo principą, dėl ko ieškinys laikytas pagrįstu ir įrodytu, todėl tenkintas.
Šis teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui.
