Didėjanti infliacija, mažėjantis Lietuvos kainų konkurencingumas, kritusi įmonių produkcijos paklausa daro tiesioginę neigiamą įtaką įmonių mokumui. Optimizmo nesuteikia ir viešoje erdvėje pasirodantys skaičiai bei žinutės. Štai Užimtumo tarnyba šią savaitę paskelbė, kad įspėtų apie atleidimą darbuotojų skaičius – dvigubai didesnis nei pernai. Vis dažniau žinių apie įmonių veiklos apimčių mažinimą, veiklos ar jos dalies stabdymą, galimą įmonių bankrotų bangą.
Apie įmonių patiriamus sunkumus, jų mokumo situaciją, prognozes ir patarimus įmonių vadovams, į ką jie turėtų atkreipti dėmesį, jei įmonė patiria finansinių sunkumų, kalbamės su Nemokumo administratorių rūmų vadovu Andriui Bieliniu.
– Šiuo metu žiniasklaidoje pasigirsta vis daugiau pranešimų apie ateinančią bankrotų bangą. Ar Jūs matote tokių požymių?
– Taip, iš tiesų Nemokumo administratorių rūmus ir nemokumo administratorius pasiekia informacija ir klausimai dėl esamos ekonominės padėties sudėtingumo ir gresiančių įmonių nemokumų bangos. Visgi statistika iki šiol rodo pakankamai stabilią padėti rinkoje. Žvilgtelėjus į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos apibendrintus statistinius duomenis, rugsėjo mėn. jau keletą eilę metų matome tokius skaičius pradėtų bankroto bylų: – 2019 m – 1125 bylos, 2020 m. – 593 bylos, 2021 m. – 515 bylos ir šiemet (2022) – 847 bylos. Tai kol kas nėra drastiško šuolio ar taip vadinamos atėjusios „bankrotų bangos“. Nepasiektas ir 2019 m. bankrotų lygis, kai ekonominė situacija Lietuvoje buvo žymiai stabilesnė.
– Kokios, Jūsų manymu, priežastys lemia, kad nepaisant sparčiai blogėjančios ekonominės padėties situacija su keliamomis nemokumo bylomis vis dar stabili?
– Viena iš priežasčių yra ta, kad įmonių vadovai neįsigilina arba ignoruoja Juridinių asmenų nemokumo įstatyme jiems įtvirtintas pareigas nedelsiant informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę, siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą, ir imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti, inicijuoti nemokumo procesą, kai juridinis asmuo yra nemokus. Suprantama, kad įmonių vadovams sunku pripažinti, jog įmonė patiria sunkumų, nes tai tarsi rodo jų darbo broką, tačiau susiklosčius sudėtingai situacijai tam tikroje rinkoje tuos sunkumus neretai lemia būtent objektyvios, nuo vadovų nepriklausančios priežastys. Todėl įmonių vadovai neturėtų „kišti galvos į smėlį“, slėpti tikrosios situacijos bei vengti tai įvardinti, nes toks vengimas sąlygoja tiesioginės jų atsakomybės atsiradimą, tame tarpe ir finansinės.
– Kodėl Jūs pabrėžiate, kad labai svarbu greita reakcija į įmonės mokymo problemas? Galbūt kartais tikimasi „nekeliant panikos“ išspręsti problemas ir išvengti nemokumo?
– Laiko faktorių pabrėžiu ne veltui. Pirmiausia, – tai svarbu dėl to, kad įmonei tapus nemokia būtų galima užtikrinti realią kreditorių interesų apsaugą. Deja, praktika rodo, kad dabar nemokumo administratoriai, gaunantys administruoti nemokią įmonę, ją gauna jau „tuščią“ – t.y. ne tik be jokio turto, iš kurio dar būtų įmanoma dengti kreditorinius reikalavimus, bet ne ką rečiau – be dalies ar visų finansinių ir teisinių dokumentų. Ir tai, deja, yra neišimtiniai atvejai. Gavus tokias nemokumo bylas mėnesius užtrunkama, kol surenkama ar atstatoma bent dalis informacijos apie realią įmonės padėtį, jos kreditorius ir debitorius. Tačiau net ir sutvarkius formalią dokumentaciją apčiuopiamos naudos tai neduoda nė vienam kreditoriui, nes, kaip ir minėjau, didžiausia problema lieka, kad įmonė atiduota administruoti tik su „ore“ kabančiais turtais ar debitorių skolomis. Taigi įmonės vadovo ar valstybinių institucijų savalaikė reakcija į esamą įmonės padėtį, savaime suprantama, suteiks įmonei žymiai didesnę galimybę sėkmingai restruktūrizuotis ar bent bankroto procese atsiskaityti su didesne dauguma kreditorių.
– Tuomet kaip padengiami tokios „beturtės“ įmonės nemokumo administravimo kaštai, iš ko mokamas administratoriaus atlyginimas?
– Tai yra vienas iš opiausių klausimų, kurį jau ne pirmi metai kelia nemokumo administratorių bendruomenė. Kad būtų aiškesnis vaizdas, galu pateikti pavyzdį. Nemokumo administratorius dalyvaudamas atrankoje, gavo įmonę kuri teismo buvo įvertinta kaip vidutinė, turinti virš 180 000 eurų vertės turto. Administratoriui pradėjus gilintis į situaciją, išaiškėjo, kad teismas priimdamas nutartį ir spręsdamas klausimą dėl įmonės dydžio rėmėsi 2019 m. įmonės finansiniais duomenimis, kas visiškai neatitiko realybės 2022 metais, kai įmonė jau buvo beveik visą turtą „iššvaisčiusi“ ar vaizdingiau sakant „išporceliavusi“. Ką tokiu atveju daryti administratoriui, kuris prisiėmęs administruoti tokią įmonę puikiai supranta, kad ne tik negaus atlygio už ją bet ir turės nemažai išlaidų? Dirbti be atlygio? Mes bandėme apskaičiuoti, kad pvz. mažos įmonės administravimas (įvertinant, kad su administratoriumi bendradarbiauja ir teikia visą informaciją buvęs vadovas, administracija, buhalterija ir t.t.), metams kainuoja nuo 2000 Eur. Ir tai tik pačios minimaliausios išlaidos.
– Būtina peržiūrėti visą atlygio politiką. Administratoriui keliami reikalavimai yra kaip aukščiausio lygio profesionalui, o dabartinis gaunamas atlygis visiškai neatitinka reikalaujamų kompetencijų ir jų atsakomybės. Pasiūlymus dėl atlygio politikos ir nemokumą reguliuojančių norminių aktų tobulinimo Rūmai nuolat teikia ir dėl jų diskutuoja su pagrindinėmis nemokumo procesus kuruojančiomis institucijomis – Finansų ministerija ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba. Deja, tenka pripažinti, kad neretai mūsų keliami klausimai ar siūlymai sprendžiami labai vangiai, pasiklysta biurokratiniuose koridoriuose, o kartais – taip ir lieka neišspręsti. Pavyzdžiui, Rūmų teikti ir dar vasaros pradžioje darbo grupėse išdiskutuoti pasiūlymai dėl atrankos tobulinimo iki šio laiko užstrigę Finansų ministerijos koridoriuose. Todėl labai tikimės spartesnio klausimų sprendimo, kad įmonių nemokumo procesai būtų spartesni, efektyvesni ir užtikrinantys kreditorių interesų gynybą.
