Laišką M. Rinau DELFI atsiuntė naktį iš antradienio į trečiadienį. Net penkiolikos puslapių tekste vyriškis teigia išliejąs visas nuoskaudas, kurias patyrė negalėdamas matyti savo dukros. Be to, M. Rinau įžeidė buvusios žmonos parašytas ir DELFI publikuotas laiškas, kuriame ji piktinosi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Vytauto Nekrošiaus
nuomone, kad būtent I. Rinau yra pati kalta dėl jai nepalankių teismų sprendimų.

Teismo sprendimu Luisos globėju paskirtas tėvas prisipažino ilgai svarstęs, ar turėtų komentuoti buvusios sutuoktinės atsakymą teisės ekspertui, tačiau pastarųjų dienų įvykiai, kai po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) galutinio verdikto I. Rinau pareiškė gražiuoju negrąžinsianti dukros, matyt, padarė savo.

DELFI spausdina sutrumpintą M. Rinau laišką:

  • Pripažįstu, padariau daug klaidų

    Visiems galioja vienodi įstatymai

    Inga neseniai jūsų portale paskelbė „faktus“, kurie neatitinka realybės. Dėl to aš jaučiuosi priverstas pasakyti teisybę, savo žodžius paremsiu įrodymais. Manau, jau porą metų apie Rinau reikalus informuojama visuomenė turi teisę žinoti teisybę ir nebūti apgaudinėjama. Galbūt tada vienas ar kitas geriau supras, kodėl teismai priėmė būtent šiuos sprendimus.

    Aš nesuvokiu, kas šiuo metu vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. 2006 metų liepą mano žmona su savo sūnumi ir mūsų bendra dukra Luisa išvyko atostogų į Lietuvą pas savo giminaičius – taip dažnai atsitikdavo ir anksčiau. Deja, ji negrįžo, nors žinojo, kad mums abiems suteiktos globos teisės ir jai reikia gauti mano sutikimą dėl Luisos pasilikimo Lietuvoje.

    Anksčiau svarsčiau, kas skatina politikus ir įvairias organizacijas organizuoti koncertus ar kitokias akcijas bei viešai kalbėti apie dalykus, kurių jie patys negali žinoti. Žinoma, kiekvienas mielai gali pasisakyti apie moterų (žmonų), vaikų ir tėvų teises, nors tėvų teisių gynyba neatrodo esanti tokia patraukti rinkimų kampanijos tema kaip motinų teisės.

    Mano nuomone, politikai turi teisę pareikšti savo nuomonę ir taip prisidėti prie savo piliečių gerovės, tačiau šiuo atveju vokiečio tėvo palaikymas nelabai palankus rinkimų kompanijoje. Bet ir tėvams bei jų šeimoms galioja įstatymai, nesvarbu, ar jie būtų lietuviški, ar vokiški. Tačiau nuomonė yra kai kas kita nei faktai. Aš klausausi politikų, kurie sako, kaip aš elgiausi su savo žmona ir jos sūnumi, kaip aš (ne)pasirūpinau Luisa, o gerai laiką leidau su kita moterimi, kiek aš mokėjau pragyvenimo lėšų (alimentų) ir, kad aš inicijavau nesąžiningą procesą prieš mano žmoną dėl Luisos.

    Lietuvoje politikų kampanija mane pavertė antžmogiu

    Klausausi, kaip politikai sako, kad aš galėčiau persikelti gyventi į Lietuvą – į šalį, kurioje mane politikų kampanija pavertė antžmogiu.

    Būtų galima pagalvoti, kad tie žmonės dalijosi su manimi mano stalu ir mano lova, gyveno kartu su manimi ir mano vaiku Vokietijoje.

    O gal politikai patys dalyvavo teismo posėdžiuose Liuksemburge ir girdėjo, ką „senieji demokratai“, tokie kaip Nyderlandai bei Didžioji Britanija, sakė apie Ingą ir jos elgesį. Galiu jums pasakyti, kad tiek minėtos šalys, tiek Europos teismo generalinė prokurorė bei penki teisėjai labai kritiškai vertino Ingos ir Lietuvos elgesį. Supratimo pagrobusi ir išvežusi vaiką Inga nesulaukė. Jos elgesio ir vaiko pagrobimo teisme nepateisino ir nesuprato nė viena tauta.

    Nė vienas iš Lietuvos politikų nepaklausė nei manęs, nei mano advokatės, ar Ingos pasakojamos istorijos yra tiesa. Nė vienam nešovė į galvą, kad neteisinga yra naudotis „faktais“, siekiant kuo geresnių rezultatų savo rinkiminėje kampanijoje. Aš klausiu savęs, kas čia kuo pasinaudojo - Inga politikais ar politikai Inga.

    Politikai turėtų būti sąžiningi ir prieš eidami į viešumą privalėtų išklausyti ne vieną pusę. Per tuos dvejus metus buvo galima manęs paklausti, aš septynis kartus buvau atvažiavęs į Lietuvą. Visuomet buvo galima susisiekti su mano advokate ir mielai būčiau atsakęs į visus klausimus bei pateikęs įrodymus.

    Lietuva peržengė ribas

    Jau teko skaityti, kad ir Inga turi politinių ambicijų – tai manęs visai nestebina. Procese dėl mūsų dukters Lietuva peržengė labai daug ribų, gal todėl vaiko pagrobėja parlamente labai tiktų.

    Atrodo, nieko nejaudina tas faktas, kad Inga nori balotiruotis į Seimą, bet ji taip pat nori Lietuvai pateikti kaltinimus Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieš šį teismą tik šalims gali būti pateikti kaltinimai, ir atrodo, kad Inga planavo Lietuvai pateikti kaltinimus. Inga nepasinaudojo galimybe pateikti kaltinimus Vokietijai, nes tą galimybę praleido. Pateikti kaltinimų Vokietijai Inga jau nebegali.

    Aš klausiu savęs, kodėl Inga Lietuvai nori pateikti kaltinimus ir ko ji tuo siekia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo paskutinėse nutartyse parašė tik tai, ką turėjo padaryti jau prieš dvejus metus: atlikti savo pareigą prieš tautą, o nepagarbinti tarptautinį vaiko pagrobimą.

    Ar Inga kalba tiesą?

    Viešuose Ingos pareiškimuose teigiama, kad Luisa savo tėvo nepažįsta, tėvas nepriklauso šeimai. Inga taip pat teigia, kad Luisa nekalba vokiškai, nors ji teismams pareiškė sieksianti, jog Luisa būtų auginama ją mokant dviejų kalbų. Pagaliau pati Inga yra baigusi vokiečių kalbos studijas ir studentams dėstė vokiečių kalbą, o Vokietijoje mokė užsieniečius vokiškai.

    Inga taip pat teigia, kad aš kasdien girtuokliaudavau ir grįždavau namo vidurnaktį, tada pakeldavau jos 10 metų sūnų iš lovos ir pasisodinęs virtuvėje pasakodavau baisiausius dalykus.

    Šitaip pasakojama Ingos pareiškimuose, tarsi aš būčiau koks nors pabaisa, kaip pavaizduotas vieno laikraščio karikatūroje, kur aš kaip esą visiškai svetimas ir nepažįstamas vyras siekiu iš mielos moters atimti išsigandusį vaiką. Tarsi aš dvejus metus nekovojau už Luisos teises.

    Inga nuolat kartoja, kad aš ją palikau ir, kad pakėliau ranką ir, kad norėjau ją uždaryti į kalėjimą.

    Aš jūsų labai rimtai klausiu, kokia motina būtų leidusi girtam vyrui kasnakt išsivesti jos vaiką į virtuvę? Kokia moteris norėtų su tokiu vyru susilaukti vaiko ir visam gyvenimui susieti savo gyvenimą su Vokietija ir tuo vyru? Kokia moteris, tiek išgyvenusi, lauktų, kol vyras ją paliks, o paskui dar metus laiko norėtų vyrą susigrąžinti, Vokietijoje persikeltų į kitą butą?

    Kokia moteris nebūtų išvažiavusi namo, jei jos vyras su ja šitaip būtų elgęsis ir būtų norėjęs ją pats į Lietuvą išsiųsti?

    Koks vyras ištvertų dvejus metus besitęsiančius teismus, siekdamas savo žmonai, kurią pats paliko, keršto? Kad gautų valstybės mokamus vaiko pinigus arba, kad sutaupytų vaiko alimentus, kaip teigia Inga?

    Ingai reikėjo paklausyti savo advokatės

    Inga su savo nuneigiamais argumentais ir kaltinimais pati save pažemino prieš Vokietijos teismus. Gera motina paprasčiausiai taip su savo vaiku nesielgia – galiausiai nukenčia judviejų bendras vaikas, kuris myli ir tėvą, ir motiną. Inga turėjo paklausyti savo advokatės ir nebesielgti neteisėtai.

    Neįtikėtina, kad motina net 10 dienų per mėnesį žiauriam, despotiškam ir valdžios trokštančiam vyrui palikdavo savo kūdikį. Palikdavo trijų mėnesių kūdikį, kuris turi būti pamaitintas, prižiūrėtas ir pamyluotas. Aš teismui kaip įrodymą, kokie iš tikrųjų buvo mano santykiai su Luisa, pateikiau 1000 fotografijų.

    Tikroji auka šiuo atveju yra Luisa, kuriai Inga, kaip ir savo sūnui, planavo gyvenimą be tėvo. Po dukros pagrobimo Inga man pasakė, kad aš užaugau savo tėvą matydamas kartą per metus, ir man, neva, to užteko.

    Prieš skyrybas rašė apie meilę, o ne smurtą

    2006-ųjų gegužę po privalomų metų, per kuriuos pora dar turi gyventi kartu ir rimtai apsispręsti dėl skyrybų, pateikiau prašymą skirtis, nors Inga ir prieštaravo. Ji norėjo susitaikyti, per skyrybų laiką rašė man laiškus, laiškus rašė ir jos sūnus. Juose nekalbama apie žiaurią santuoką, žiaurų elgesį. Inga juose rašė apie meilę, o jos sūnus džiaugėsi galėsiąs su manimi pasimatyti.

    Ingai ir Luisai visada mokėjau pakankamai pinigų (iki 500 eurų per mėnesį), ji turėjo gerai apmokamą darbą, praėjus aštuonioms savaitėms po Luisos gimimo vėl pradėjo dirbti, o Luisa buvo palikta auklei. Aš taip pat rūpinausi savo dukrele, tai Ingai buvo finansiškai didelė pagalba.

    Skurdas tikrai atrodo kitaip. Inga bet kada galėjo aplankyti savo šeimą Lietuvoje, nes aš pasirašiau ant dukters paso. Ingai sekėsi gerai, nors kartais ji ir kalbėjo, kad norėtų sugrįžti į Lietuvą.

    Lietuvoje tėvas neturi jokių teisių

    Inga man neleidžia bendrauti su dukra, nors net nusikaltėlis gali dažniau pasimatyti su savo vaikais. Kai tris savaites buvau Lietuvoje, Inga paslėpė Luisą nuo manęs. Ji nesilaikė mūsų susitarimo ir Vilniuje po teismo posėdžio paliko mane stovėti su pilnu dovanų lagaminu, nors mes buvome sutarę, kad jos automobiliu važiuosime į Klaipėdą. Ji pasakė, kad leidimo turėčiau prašyti Vaiko teisių apsaugos tarnybos.

    Aš laiškais kreipiausi į visas įmanomas institucijas ir garsius politikus, kad jie man padėtų pasimatyti su Luisa.

    Po trijų mėnesių aš gavau laišką iš vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalasevičiūtės, kuri man pasiūlė jų įstaigoje susitikti su Luisa. Tačiau iš tiesų ji norėjo su manimi susitarti, kad aš vaiką palikčiau Lietuvoje pas motiną, nors teismai ir nusprendė kitaip.

    Šiaip ne taip pavyko išsikovoti susitikimus su dukra. Luisa apsidžiaugė mane pamačiusi, iškart atpažino mane kaip tėtį, atsisėdo man ant kelių ir mėgavosi susitikimu. Nuo to laiko mums buvo leidžiama daugiau ar mažiau bendrauti per „Skype“, nors Inga mūsų internetinius susitikimus nukelia, sakydama, kad Luisa nenori su manimi kalbėtis.

    Gaila, bet pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, kad Inga vaiką nuteikia prieš mane ir dukterimi manipuliuoja. Normalus tėvo ir dukters kontaktas labai sunkiai įmanomas, kai juos skiria 2 tūkst. km atstumas.

    2007 metais Inga man pasakė, kad savo dukterį galėsiu pamatyti tik tada, kai atsisakysiu globos teisių. Tai ne vaiko teisių saugojimas, tai - pažeidimas.

    Man kyla klausimas, kodėl diplomuotai germanistei, puikiai kalbančiai vokiškai, negėda kiekviename interviu teigti, kad jos vaikas kalba tik lietuviškai. Ingos pasiteisinimas – Luisa nenori mokytis. Bet yra pakankamai pavyzdžių, kai tėvai, net ir gyvenantys atskirai, užaugina dvikalbius vaikus. Žinoma, tam būtinas kontaktas.

    Šiais metais aš negalėjau dalyvauti dukters gimtadienio vakarėlyje, nors jau prieš gimtadienį buvau Lietuvoje ir dar pasilikau keletui dienų po jo. Inga pasiteisino, kad aš nebuvau įtrauktas į Luisos gimtadienio svečių sąrašą. Tokia Ingos Rinau realybė.

    Ji net neinformavo apie dukros krikštynas, apie jai suteiktą Lietuvos pilietybę ir lig šiol ignoruoja mano teises, ir kas blogiausia, jai toks elgesys atrodo visiškai normalus. Manau, kad Lietuvoje tėvas neturi jokių teisių.

    Ką dar norėčiau pasakyti

    Prieš pagrobimą rūpinausi Luisa 10-12 dienų ir naktų per mėnesį ir išsiversdavau, kitaip nei Inga, be auklės pagalbos. Niekad nebuvau tik „savaitgalio“ tėvas, kaip Inga nori įteigti.

    Su Inga ir dukrele važiavau pas gydytoją atlikti visų skiepų, buvau klinikose, kai vaikas sirgo. Aš buvau su dukrele, kai Luisa savaitę laiko buvo pratinama būti su aukle, skalbiau, pirkau drabužius. Keliolika kartų per pusantrų metų ilgiau nei savaitei vaikas buvo mano namuose per šventes ar kai Inga viena važiuodavo atostogų. Aš esu tėvas, o ne pabaisa.

    Inga neturėjo teisės viena rūpintis vaiku, ir ji žinojo, kad daro nusikaltimą, laikydama Luisą Lietuvoje.

    Buvusi žmona be jokios pateisinamos priežasties praleido penkis teismo posėdžius Vokietijoje. Už teismo nutarimą Inga yra pati atsakinga - nors ji Vokietijoje teismui ir sakė norinti grįžti atgal, tačiau iš buto buvo išsikrausčiusi, dėl to buvo manoma, kad ji nori pabėgti.

    Luisą per daugiau nei dvejus metus mačiau 8 dienas po 4-6 valandas, taigi mažiau nei 40 valandų per 730 dienų.

    Kelis kartus Ingai pasiūliau, kad jai ir Vokietijoje padėsiu, surasiu darbą ir visaip kitaip ją remsiu.

    Aš pažįstu šeimų, kurios man padėtų dukterį išmokyti kalbėti lietuviškai. Noriu, kad Luisa ateityje kalbėtų dvejomis kalbomis.

    Luisai alimentus moku iki šiol, tik šie pinigai pervedami į specialią sąskaitą (noriu, kad lėšos pasiektų Luisą, o ne Ingos advokatus).

    Pripažįstu, padariau daug klaidų

    Žinoma, ir prieš santuoką, ir susituokęs padariau daug klaidų. Mes per daug greitai susituokėme, per mažai vienas kitą pažinojome. Aš nepakankamai įvertinau, kokie sunkumai laukia, kai tuokiasi skirtingų tautybių žmonės. Taip pat neįvertinau, ką reiškia, kai moteris į šeimą jau atsiveda vaiką iš kitos santuokos, kuris mažai pažįstamas.

    Bet aš tikėjau, kad mums pavyks nugalėti visus sunkumus. Tikėjau mūsų meile. Inga prieš Luisos gimimą man pažadėjo pasiliksianti Vokietijoje.

    Inga nėra nekalta auka, kuri buvo apgauta ir palikta. Aš iki pat mūsų santuokos pabaigos neturėjau jokios kitos moters. Kai aš 2002 metais Čekijoje susipažinau su Inga, ji gyveno su vyru, kuris norėjo ją vesti.

    Mūsų santuoka visuomet buvo įtempta, bet aš maniau, kad visa tai dėl persikėlimo gyventi į kitą šalį.

    Tėvai visą savo gyvenimą lieka atsakingi už savo vaikus, ir vaikas nepriklauso tik vienam iš tėvų. Tam ir yra sukurti įstatymai, o Inga neturi teisės įstatyminių nutarimų pažeidinėti.

    Gal dabar suprasite, kodėl man nieko svarbiau šiame pasaulyje nėra, kaip kovoti už Luisos nerūpestingą ateitį, kurios aš nematau Lietuvoje su Inga.