Lyg iš holivudinio trilerio: kraują stingdanti Suvalkijos verslininkų pagrobto įkaito išpažintis

Marijampolėje registruotas, bet pastaruoju metu Vilniuje gyvenęs, tačiau po šiurpą keliančio nusikaltimo iš Lietuvos emigravęs Tautvydas (vardas pakeistas) jaučiasi lyg gimęs antrą kartą – Suvalkijos sostinėje gyvenančio verslininko nurodymu jis buvo pagrobtas, surištas vežiojamas bagažinėje, kankinamas, kol galop nusikaltėliai jį, paėmę už kojų, pakabino virš šulinio. Tik tada jis pasakė tai, ko šiems reikėjo, nors tai net nebuvo tiesa – vyras tikėjosi, kad suklaidindamas grobikus išsaugos laisvę.

Ši istorija – lyg baisus košmaras, kurios Tautvydas niekaip negali pamiršti. Po pagrobimo įkaito dramą išgyvenęs vyras išvyko iš Lietuvos ir čia grįžta labai retai – vengia sutikti tėvynėje gyvenančius savo grobikus. O juos po ilgo ir sudėtingo tyrimo pavyko nustatyti patyrusiems policijos kriminalistams – baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti keturi marijampoliečiai, tarp kurių yra ir solidžių verslininkų.

Tai – Arūnas Keidošius, Arvydas Norus, Rytis Tamulynas ir Aurimas Zudovas. Visi jie prisipažino, kad įvykdė nusikaltimus, nurodė, kad gailisi, tačiau tai nė kiek neguodžia nukentėjusiojo – vyras įsitikinęs, kad viskas galėjo baigtis ir kitaip, jeigu jis nebūtų paklusęs pagrobėjams.

„Iki šiol mane kamuoja galvos skausmai, dvasiniai išgyvenimai, sutriko miegas, nuolatos svaigsta galva, jaučiuosi pažemintas, dėl to labai išgyvena ir kiti šeimos nariai“, – nukentėjusysis prisipažino, kad po pagrobimo nuolat lankosi pas psichologą.

Visa ši istorija prasidėjo, kai į Vilnių gyventi persikraustęs Tautvydas išnuomojo savo garažą Marijampolėje – jį išsinuomoję vyrai žadėjo sandėliuoti baldų detales, tačiau iš tikrųjų čia laikė brangią kompiuterinę techniką, kurios pagalba buvo išgaunama kriptovaliuta.

Praėjus maždaug metams po sudarytos nuomos sutarties garažas buvo apvogtas – dingo dešimtis tūkstančių eurų kainuojantys serveriai. Savo pažįstamo vardu nuomos sutartį su Tautvydu sudaręs verslininkas A. Keidošius įtarė, kad su šia vagyste gali būti susijęs garažo savininkas.

„Kadangi jokių įsibrovimo į garažą požymių nebuvo, sukėlė įtarimą, kad vagystę galėjo įvykdyti pats garažo savininkas, – vėliau teisme sakė A. Keidošius. – Viena kaimynė pastebėjo, kad naktį buvo atvažiavę nepažįstami asmenys su mašina ir per pora kartų į ją susidėjo kompiuterinę įrangą ir išvažiavo. Prieš vagystę Tautvydas daug klausinėjo apie įrangos pobūdį, jos nešamą pelną. Kilo įtarimas, kad jis tai padarė pasitelkęs pažįstamus. Tuo metu kaip tik baiginėjosi nuomos sutartis, buvo siūloma ją pratęsti, bet garažo savininkas to įtartinai vengė, todėl susidariau nuomonę, kad tik Tautvydas su draugais galėjo įvykdyti šią vagystę.“

Nusikaltimą nutarė išsiaiškinti patys

Savo įkurtai bendrovei vadovaujantis verslininkas dėl vagystės į policiją nesikreipė, nes, kaip vėliau prisipažino, buvo girdėjęs, kad esą Tautvydas „turi kažkokių ryšių, nes buvo išvengęs atsakomybės už sukeltą avariją su sunkiomis pasekmėmis“.

Vietoj policijos A. Keidošius, A. Norus ir R. Tamulynas nusprendė, kad reikia slapta sekti garažo savininką – galbūt taip pavyks išsiaiškinti vagystę ir surasti pagrobtus serverius.
Sekimui vyrai nutarė naudoti GPS siųstuvą, tvirtinamą prie automobilio – internete surado, kas tokią įrangą parduoda ir siųstuvą nusipirko. Tačiau vyrai suklydo – sekimo įrangą pritvirtino ne prie Tautvydo automobilio. Kelias dienas visiškai nepažįstamą žmogų sekę vyrai suprato, kad automobilis priklauso ne Tautvydui.

Bet rankų jie ir toliau nenuleido – vėl aiškinosi, kur garažo savininkas laiko savo automobilį, bet ir tada dar kartą suklydo, nes sekimo įrenginį pritvirtino prie nepažįstamos moters. Po dviejų nesėkmių verslininkai ėmėsi naujos taktikos – nutarė susitikti su Tautvydu ir aptarti tariamą nuomos sutarties pratęsimą.

„A. Norui ir R. Tamulynui daviau broliui priklausantį ir jo naudojamą automobilį „Audi“, jie dar pasiėmė su savimi pažįstamą A. Zudovą ir laukė šalia vietos, kurioje turėjau susitikti su Tautvydu, – pasakojo A. Keidošius. – Nuo tada jie ėmė garažo savininką sekti – tam atvejui, jei reikėtų šį pagąsdinti, į mašiną buvau įdėjęs krepšį, kuriame buvo lipni juosta, slidininko kaukės, darbinės pirštinės ir žaislinė metalinė pistoleto imitacija. Iš pradžių planavome tik pasekti, o pagąsdinti buvo suplanuotas kaip atsarginis variantas, jei sekimas neduotų rezultatų. Kaip jį gąsdinti, suplanuota nebuvo, tai turėjo pagal aplinkybes atlikti sekusieji. O kai jie tai padarė, sakė, kad sekimo nepakako, tačiau Tautvydas prisipažino ir pažadėjo įrangą grąžinti.“

Kodėl neužteko Tautvydo sekimo, geriausiai atskleidžia A. Noraus liudijimas.

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas verslininkas teigė, kad po A. Keidošiaus ir Tautvydo susitikimo ėmė sekti jo vairuojamą automobilį – vyrai labai nustebo, kad šis po susitikimo važiavo ne į namus, o Dzūkiją.

„Jį sekėme kurį laiką, o kažkur prie Veisiejų miestelio jau pradėjo temti, bijojome, kad Tautvydą pamesime arba – šis mus pastebės, todėl supratome, kad jo iki įrangos buvimo vietos nenuseksime, – sakė A. Norus. – Nutarėme elgtis pagal alternatyvų planą – jį pagąsdinti. Tada pasivijome jo vairuojamą automobilį ir silpnai atsitrenkėme, imituodami autoįvykį. Kai Tautvydas sustojo, aš su R. Tamulynu užsidėjome automobilyje buvusias A. Keidošiaus įdėtas kaukes ir priėjome prie automobilio. Grasindami žaisliniu pistoletu privertėme Tautvydą išlipti iš automobilio, tada jėga parvertėme ant žemės ir lipnia juosta jį surišome. Jį įkišome ir uždarėme į bagažinę, o A. Zudovas patraukė nuo kelio Tautvydo automobilį – kad kam nors nekristų į akis.“

Grasino, kad nuskandins

A. Norus prisipažino, kad pagrobimo iš anksto neplanavo, todėl nežinojo, ką toliau daryti ir kurį laiką tiesiog važinėjosi.

„Neturėjome, kur su juo važiuoti, – teigė marijampolietis. – Gal po pusvalandžio nukentėjusysis pradėjo spardyti bagažinę, todėl nusukome nuo pagrindinio kelio ir sustojome – klausėme, kur yra įranga, tačiau šis nieko nesakė. Jį vėl uždarėme į bagažinę ir dar apie valandą važinėjome, kol suradome apleistą sodybą. Čia Tautvydą išėmėme iš bagažinės ir nusitempėme į kažkokią patalpą – reikalavome pasakyti, kur yra pavogta įranga. Kadangi jis nesakė, vartojome smurtą – visi trys visaip gąsdinome, grasinome susidoroti.

Buvo suduota daug smūgių, grasinta peiliu juo liečiant pagrobtojo kūną, tačiau jis vis tiek apie įrangą nieko nesakė. Tada kažkas pastebėjo, kad sodybos kieme stovi senas šulinio rentinys – tai nebuvo šulinys, o tik ant žemės padėtas vienas rentinys. Kadangi nukentėjusiojo akys buvo užklijuotos, buvo nutarta jį pagąsdinti, sakant, kad nuskandinsime įmesdami į šulinį.

Nunešėme jį prie rentinio, persvėrėme per jį ir laikydami už kojų sakėme, kad tuoj nuskandinsime. Pagąsdinę vėl jį parsinešėme į patalpą, ten toliau naudojome smurtą, kol Tautvydas pasakė, kad įrangos vagystė yra jo ir draugų darbas, kad ją pagrobė per du kartus. Tai sutapo su mūsų duomenimis, nes žinojome, kad aparatūra prieš pagrobiant buvo atjungta per du kartus.

Tautvydas sakė, kad aparatūra yra pas jo tetą ir ją grąžins, jeigu bus paleistas. Mes jam išaiškinome, kad kitą dieną privalo aparatūrą atgabenti į garažą, taip pat iš jo pareikalavome atvežti 3 tūkst. eurų kaip baudą už mūsų patirtas išlaidas ir vargą.“

Pamanę, kad išsiaiškino technikos vagystę, pagrobėjai nutarė Tautvydą atvežti prie šio automobilio, tačiau nerado vietos, iš kurios jį pagrobė, ir vyrą išmetė laukuose, o grįžę į Marijampolę A. Keidošiui pasigyrė, kad viskas jau sutvarkyta, brangi įranga netrukus bus jų rankose.

Tačiau vyrai klydo – Tautvydas pamelavo, kad pavogė techniką.

„Sakiau, kad techniką pavogiau su draugu iš Vilkaviškio, o ji dabar yra saugoma pas tetą Druskininkuose, nors nei tetos, nei draugo neturėjau – maniau, kad išgirdę šiuos mano žodžius jie važiuos į Druskininkus, kur man pavyks išsilaisvinti ir pabėgti, – sakė nukentėjusysis. – Bijojau, kad būsiu nužudytas. Bet jie į Druskininkus nutarė nevažiuoti – liepė pačiam atvežti techniką kitą dieną.“

Šiurpą keliantis įkaito pasakojimas

Nors Tautvydą pagrobę ir kankinę vyrai prisipažino įvykdę nusikaltimą, tačiau nukentėjusiojo pasakojimas apie pagrobimą atskleidžia, kokį pragarą turėjo patirti įkaitas, mintyse skaičiavęs paskutines gyvenimo sekundes.

Garažo savininkas sakė, kad patalpas nuomojusiems verslininkams aiškino, jog niekaip nėra susijęs su kriptovaliutai išgauti skirtų serverių vagyste, tačiau iš nuomininkų jokių pretenzijų nebuvo sulaukęs.

„Aš siūliau kviesti policiją, bet A. Keidošius atsisakė, kartu su savo draugais sakė, kad aparatūrą suras ir be policijos pagalbos, – teigė Tautvydas. – Tuo viskas ir baigėsi, kol mane pakvietė atvažiuoti pasikalbėti dėl sutarties pratęsimo. Susitikome, apsitarėme ir išvažiavau – vykau link Druskininkų, o pusiaukelėje iš Lazdijų link Veisiejų pastebėjau iš paskos važiuojantį automobilį, kuris netrukus į mano vairuojamo automobilio galą nestipriai atsitrenkė. Dėl kilusio eismo įvykio sustojau, sustojo ir iš paskos važiavusi „Audi“. Atsidariau dureles, bet dar nelipau, žiūrėjau, ką darys kito automobilio vairuotojas – o jis pribėgo prie mano automobilio, tik tada pamačiau, kad jis yra su kauke. Atbėgo ir kitas vyras, ir jis buvo su kauke ant veido – vienas jų prišoko prie manęs ir iš karto atkišo pistoletą į veidą, įrėmė pistoleto vamzdį į kairį žandą, ranka griebė už galvos ir ją spaudė prie vairo. Jaučiau, kad pistoleto vamzdis metalinis.

Kitas kaukėtas vyras įlipo į automobilį iš keleivio pusės ir ištraukė raktelius, taip pat mane spaudė veidu į vairą, laikė. O tada vyras su pistoletu liepė nesipriešinti, nes nušaus. Aš nesipriešinau, nes buvau labai išsigandęs. Bandžiau klausti, už ką visa tai, bet niekas su manim nesivėlė į kalbas, sakė, kad sužinosiu. Ir tada jie man lipnia juosta užvyniojo akis ir užklijavo burną, ištempė iš automobilio, paguldė veidu į žemę – vienas laikė kojas, o kitas jas surišo, ir nunešė ir įgrūdo mane į savo automobilio bagažinę.

Tada buvau kažkur vežamas. Su savimi turėjau telefoną, kurį jie greičiausiai pamiršo paimti, nes manęs neapieškojo – rankomis kažkiek prasikrapščiau lipnią juostą nuo vienos akies, įsijungiau telefoną, norėjau kviestis pagalbą, bet tuo metu žvyruotu keliu riedėjęs automobilis sustojo. Telefoną paslėpiau delnuose, bet atidarę bagažinę jie pamatė ir atėmė. Kažkuris vyras priekaištavo bendrams dėl prasto surišimo, o kažkuris pasiūlė mane atjungti, kad būčiau ramesnis. Kai rado telefoną, mane ištraukė į lauką, paguldė ant žolės, spardė ir mušė rankomis. Iš smūgių supratau, kad mušė bent du žmonės. Nuo smūgių jaučiau, kad tuoj prarasiu sąmonę, bet tada jie nustojo mušti. Bet tada jie dar stipriau mane surišo – rankas surišo už nugaros, įkišo medžiagos gabalą į burną, aprišo ir burną. Tada įmetė į bagažinę, girdėjau, kaip užsidarė trys automobilio durelės.

Nežinau, kiek – valandą ar dvi toliau buvau vežiojamas, man ėmė trūkti oro, todėl ėmiau spardyti bagažinės duris. Jie sustojo, atidarė bagažinę, įleido oro, bet nieko nekalbėjo. Ir vėl išvažiavome – kažkokiu žvyruotu keliu, tai buvo labai blogas kelias, nes jis siekė automobilio dugną. O kai mašina sustojo, mane išnešė į kažkokią patalpą, jaučiau šieno kvapą. Supratau, kad esu kluone, nes buvo senos sodybos kvapas – paguldė ant kažkokio minkštesnio pagrindo, bet kojos rėmėsi į medines grindis. Tada kažkuris burnos srityje įpjovė lipnią juostą įpjovė, sakė nekišti liežuvio, nes peilis aštrus – jaučiau peilio ašmenų prisilietimus prie burnos, kai pjovė lipnią juostą. Jaučiau, kad į veidą akių srityje buvo šviečiama žibintuvėliu, bet akys buvo apklijuotos lipnia juosta, todėl nemačiau. Jie išėmė skudurą, kad galėčiau kalbėti.

Į panages grasino kišti vinis

Jie tarpusavyje kalbėjosi, ar pažįsta mane, bet supratau, kad jie manęs nepažinojo. Paskui jie mane mušė per šonus, veidą, kumščiais ir kojomis. Supratau, kad muša du asmenys, nes tuo pat metu buvo smūgiai kojomis į šoną, o rankomis į veidą, o tuo tarpu žibintuvėlis buvo laikomas žmogaus rankoje ir buvo šviečiama į akis. Mušimo metu du vyrai skirtingais balsais suvalkietiška tarme reikalavo kalbėti – klausiau, už ką jie taip su manimi elgiasi. Bet jie iš pradžių nesakė. Mušė taip klausinėdami ir kankindami apie valandą. Sudavė smūgių labai daug, net sunku suskaičiuoti.

Mušdami jie grasino nušauti, nupjauti pirštą, vedžiojo peiliu per įvairias kūno vietas. Pjovė peiliu per dešinę šlaunį, jaučiau skausmą, o vienas naudojo pistoletą – kažkas klausė, ar jis užtaisytas, tada kitas vyras pertaisė ginklą, pasakė užtaisytas. Ir tada buvo smūgiai į kaktos sritį, jaučiau, kad metaliniu daiktu, greičiausiai pistoleto dalimi.

Dar grasino kišti vinis į panages.

Po valandos mušimo jie paklausė, ar žinau, kas dingo iš garažo. Pasakiau, kad žinau, bet aš su tuo nesusijęs. Tada klausinėjo, kam rodžiau savo nuomojamas patalpas, kam atrakinau duris ir kam pasakojau apie garaže laikomą aparatūrą. Bet aš sakiau, kad nieko nežinau ir su vagyste esu nesusijęs, bet jų tokie atsakymai netenkino. Ir tuo metu kažkuris iš jų pasakė, kad jei nešnekėsiu, būsiu nuskandintas šulinyje – jie vėl užklijavo burną, nunešė ir galva žemyn už kojų laikė ir purtė lyg mes į šulinį. Jaučiau pečiais apvalumą, betoną, kvapą. Supratau, kad esu įkištas šulinio rentinyje ir kabau galva žemyn, bet vandens nesiekiau.

Bandžiau kažką sakyti, todėl mane ištraukė iš šulinio, nunešė ir paguldė vėl ten pat, vėl prapjovė lipnią juostą. Norėdamas išsilaisvinti ar pasikviesti pagalbą, pasakiau, kad aparatūra yra pas tetą garaže Druskininkuose. Pasakiau, kad vagystę įvykdžiau su draugu iš Vilkaviškio, nors nei tetos Druskininkuose, nei draugo Vilkaviškyje neturiu. Tai sugalvojau tikėdamasis, kad jie važiuos į Druskininkus ar kitur ir man pavyks išsilaisvinti ir išsigelbėti. Bijojau, kad galiu būti nužudytas.

Kai neva prisipažinau pavogęs aparatūrą, paklausė kur teta gyvena. Pasakiau, kad nuosavame name. Jiems siūliau važiuoti ir atiduoti aparatūrą, bet jie pasakė, kad niekur nevažiuos – vienas vyras išėjo kažkam paskambinti, o kai grįžo pasakė, kad aparatūra rytoj iki pietų stovėtų mano garaže, taip pat pasakė, kad man uždeda 3 tūkst. eurų baudą, o šie pinigai turi būti padėti prie aparatūros. Su viskuo sutikau, bet vis tiek vienas vyras pareikalavo pakartoti, ką aš turėsiu daryti. Pakartojau jų reikalavimą. Tada vėl man į burną įgrūdo skudurą ir užklijavo lipnia juosta. Vienas kitam liepė patikrinti, ar gerai surištos rankos, kitas patikrino surištas už nugaros rankas ir mane vėl nunešė į bagažinę. Vėl buvau vežamas apie dvi valandas nežinomais keliais, tada mano kūnas jau buvo net nutirpęs, gerai nesiorientavau, nes trūko oro. Jaučiau, kad kažkas buvo atidaręs langą ir pravėręs galinę sėdynę, kad į bagažinę patektų kažkiek oro. Bandžiau spardytis, o man vis žadėjo, kad jau tuoj atvažiuosime.

Kai pagaliau automobilis sustojo, dviese mane išnešė į laukus, atlaisvino užrištas rankas ir pagrasino, kad nebandyčiau kreiptis į policiją. Ir jie išvažiavo. Šiaip ne taip prasilaisvinau, priėjau prie kažkokio tvarto, beldžiausi, bet ten nieko neradau... Ėjau laukais, kol už maždaug 300-400 metrų pamačiau degalinę. Į ją atėjau be vieno bato, darbuotojo paprašiau pagalbos – jis iškvietė greitąją ir policiją, buvau nuvežtas į ligoninę.“

Teismas pagailėjo pagrobėjų – paliko laisvėje

Nukentėjusysis sakė, kad iki šiol bijo važiuoti į Marijampolę, nes čia gyvena jį pagrobę asmenys.

Už tai, kad neteisėtai sekė žmones, savivaldžiavo, organizavo pagrobimą bei laikė svetimus dokumentus (jie buvo rasti kratos metu), Marijampolės verslininkas A. Keidošius buvo nuteistas vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, bet kadangi vyras nusikalto pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, teismas jam skirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo metams aštuoniems mėnesiams. Šiuo laikotarpiu nuteistajam uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos ribų be Probacijos tarnybos žinios, taip pat nurodyta sumokėti 10 MGL (377,6 Eur) baudą į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Tuo metu Tautvydą pagrobę A. Norus ir R. Tamulynas buvo nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, bausmės vykdymą atidedant metams aštuoniems mėnesiams. Panaši bausmė skirta ir kartą teistam A. Zudovui. Bausmės vyrams galėjo būti griežtesnės, bet jie sutiko su pateiktais kaltinimais ir jiems iškelta byla buvo išnagrinėta sutrumpinta tvarka, taip jiems trečdaliu buvo skirtos švelnesnės bausmės.

Kadangi kaltinamieji dar iki teismo nukentėjusiajam buvo sumokėję po 500 Eur kompensaciją, teismas nutarė papildomai iš jų visų priteisti dar 6 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.