aA
Vietoj nerūpestingos vaikystės – svajonės apie geresnį rytojų. Iki šiol nesibaigiančios svajonės – prieš 25 metus iš Vilniaus vaikų globos namų į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) kartu su kitomis mergaitėmis išvežta Luiza Rinkevičiūtė šiandien siekia įrodyti, kad Lietuvos valstybė yra atsakinga už jai sugriautą gyvenimą.

„Amerikoje man žadėjo naują gyvenimą, bet ten aš buvau išnaudojama, daugybę kartų patyriau prievartą, todėl po 9 metų, pasinaudojusi pasitaikiusia proga, grįžau į Lietuvą“, – sako Luiza. Šiandien jai – 31 metai.

Kartu su Luiza iš JAV į Lietuvą grįžo ir Naujojoje Akmenėje gimusios, tačiau taip pat svetimoje šeimoje devynerius metus gyvenusios seserys Vitalija ir Sandra – jas panoro susigrąžinti iš pataisos namų, kur atliko bausmę už sunkų nusikaltimą, išėjusi motina. Už tai, kad be motinos sutikimo buvo išvežtos į JAV, dar prieš 10 metų merginos iš valstybės prisiteisė 100 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kad gyvenimas pasisuko ne ta linkme, kokia norėtų, šiandien su valstybe pasiryžusi bylinėtis ir Luiza – Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškinys, kuriame Luiza iš valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namų, prašo priteisti pusę milijono eurų neturtinei žalai atlyginti.

„Šie pinigai mano gyvenimo nesugrąžins, tačiau noriu, kad bent mano vaikai turėtų normalų gyvenimą“, – paklausta, kodėl reikalauja būtent tokios sumos, sakė moteris.

Ji pasakojo, kad tai ne pirmas kartas, kai bandė kreiptis į teismą, tačiau iki šiol ieškinio teisėjai tiesiog nepriimdavo, o valstybės skiriami advokatai atsisakydavo pagelbėti ir net nesugebėdavo surašyti ir pagrįsti ieškinio reikalavimų.

„Pagaliau mano ieškinys yra priimtas, žinau, kad laukia ilga kova, tačiau aš jai esu pasiruošusi“, – tikino Luiza.

Tuo metu atsakove patraukta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teismui pateiktame atsiliepime į Luizos ieškinį nurodė, kad moteris pavėlavo iškelti savo pretenzijas valstybei – nuo jos grįžimo iš JAV į Lietuvą praėjo net 14 metų, todėl jau seniausiai yra suėjęs senaties terminas bylai kelti.

Kaip nurodoma teismui pateiktuose dokumentuose, Luiza vaikų globos namuose buvo įrašyta į vaikų, kuriuos galima įvaikinti, sąrašą, be to, ji buvo įvardyta kaip pamestinukė, o į JAV išvyko pagal Lietuvos našlaičių fondo programą „Širdis į širdį“.

Valstybės tarnautojai teigia, kad mergaitės gyvenimu JAV Lietuvos valstybės institucijų darbuotojai nuolat domėjosi, tačiau be valstybės žinios ir sutikimo ji po dvejų metų buvo perkelta gyventi į kitą šeimą, čia greitai prisitaikė prie „amerikietiškojo gyvenimo būdo“, todėl naujoji šeima ruošė Amerikos teismui (nors šį klausimą privalėjo spręsti Lietuvos teismas) dokumentus, kad galėtų ją įsivaikinti JAV, tačiau netikėtai Luiza 2005 m. išreiškė norą grįžti į Lietuvą. Ir grįžo.

Be to, ministerija nesutiko su Luizos prašomos priteisti kompensacijos dydžiu – jis ne tik nepagrįstai didelis, bet ir net nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl apskritai neturėtų būti svarstomas. Ir, anot teisininkų, atsakomybę dėl galimai padarytos žalos turėtų prisiimti šeima, kurioje Luiza gyveno, – dėl jos veiksmų mergaitės įvaikinimo procedūros nebuvo baigtos.

Kalbėti apie savo praeitį šiandien Luizai nėra lengva – anksčiau ji savo tragiško gyvenimo istoriją buvo papasakojusi populiarių žurnalų žurnalistams, taip pat – populiarioje televizijos pokalbių laidoje, tačiau vietoj pagalbos sulaukė tik pašaipų.

„Aš tikėjau žmonėmis, visada buvau atvira, nebijau pasakyti, kad buvau net ir naivi, dėl to skaudžiai nukentėjau, gal todėl dabar bijau atsiverti nepažįstamiesiems“, – prisipažino ji.

Į DELFI redakciją Luizą atlydėjo jos teta ir tėvas – tik neseniai su jais susipažino, be to, visą laiką manė, kad jos tėvas yra miręs. Bent taip tvirtino motina; ši ją, dar vos trejų ar ketverių metukų, paliko, ir mergaitė buvo atiduota augti vaikų globos namuose – Luizos motina buvo pasiųsta į pataisos namus atlikti bausmės už įvykdytą nusikaltimą.

Vaikų globos namuose Luiza teišbuvo vos trejus metus – 1996 metais ją, kaip ir dar devynias mergaites, augusias vaikų globos namuose, išvežė į JAV.

– Luiza, į vaikų globos namus jūs patekote būdama trejų metukų, o dar po trejų metų – išskridote į JAV. Kaip tai atsitiko?

– Augau vaikų namuose, nes motina neturėjo galimybės manęs auginti. Praėjus trejiems metams į globos namus atvažiavo tokia moteris, Helen Saller, ir sakė, kad nuo šiol ji bus mano motina, važiuosime į Ameriką gyventi. Dar maža buvau, bet iki šiol aš ją atsimenu, sakė, kad man reikėtų išmokti anglų kalbą. Ir aš su kitomis mergaitėmis mokiausi kalbėti angliškai, gal apie dvi savaites, o tada išskridome lėktuvu. Aš nebuvau viena – mūsų buvo dešimt vaikų.

Kai atvažiavome į Ameriką, pamatėme daug žmonių, kiekvienas vaikas turėjo gauti savo atskirą šeimą. Aš tada pradėjau verkti, išsigandau, tik tada sužinojau, kad ji man meluoja.

– Kad nebus jūsų mama?

– Taip. Ir taip pradėjau gyventi su nauja šeima, dvejus metus pragyvenau vienoje šeimoje, daug prisikentėjau, nors dar visai maža buvau, bet patyriau tai, apie ką vaikas net neturėtų žinoti, paskui – paskutinius septynerius metus – kitoje šeimoje. Taip Amerikoje išgyvenau devynerius metus.

– Iš Amerikos vėl grįžote į Lietuvą. Kiek tuo metu jums buvo metų?

– Čia ir yra problema – tuo metu tiksliai nežinojau, kiek man iš tikrųjų buvo metų, – arba šešeri, arba septyneri, kai išvykau į Ameriką iš Lietuvos, todėl tada, kai grįžau į Lietuvą, man buvo arba šešiolika, arba septyniolika metų.

– Kodėl nežinojote savo amžiaus – neturėjote dokumentų?

– Neturėjome, mes, vaikai, turėjome tik vizas – Amerikoje galėjome būti dvejus metus, kad galėtume lankytis mokykloje. O po tų dvejų metų kiekvienas vaikas iš juos globojančios šeimos turėjo grįžti į Lietuvą ir sutvarkyti dokumentus, kad jie būtų toliau globojami. Bet to nepadarė, vadinasi, vaikai turėjo grįžti namo. Tačiau negrįžome – kartu su manimi gyveno dvi mergaitės iš Lietuvos, mes buvome nelegalės, taip gyvenome septynerius metus.

– Ir niekas nesidomėjo jumis?

– Buvo kartą atvykę iš FTB, domėjosi, bet mes su jais nešnekėjome, o mokykloje buvome priregistruotos nelegaliai, ją lankėme, jokių problemų nekilo. Kai atėjo laikas grįžti namo, tų kitų mergaičių motina susirado šeimos, kurioje jos gyveno, kontaktus. Ir tada manęs paklausė, ar aš su jomis grįšiu kartu į Lietuvą. Pasakiau, kad grįšiu kartu, nes tuo metu man buvo labai sunku, tiesiog norėjau išvykti.

Luiza Rinkevičiūtė
Luiza Rinkevičiūtė
© DELFI

Atvažiavome į oro uostą be dokumentų, be nieko, kažkaip sumokėjome pinigus už bilietus ir išvykome, nors prieš tai mus parą pralaikė oro uoste. Grįžome – iš karto į policiją, Vaiko teisių tarnyba susidomėjo, kaip mes grįžome. Nežinau, kaip tos mergaitės viską sutvarkė, bet jos iš karto grįžo pas savo motiną, o aš – vėl į vaikų namus.

– Norėjote grįžti į Lietuvą?

– Su šeima, kurioje gyvenau, buvau kalbėjusi, kad važiuoju į Lietuvą tik atostogauti, gal kokiam mėnesiui, o paskui turėjau grįžti, jie turėjo mane pasiimti atgal. Bet taip išėjo, kad niekas neskambino, likau be nieko. Globos namuose.

Nežinau, ar net norėjau grįžti, – tiek pirmoje, tiek antroje šeimoje patyriau prievartą. Dėl to jaučiu didelę gėdą ir nenoriu apie tai kalbėti viešai.

Lietuvoje man reikėjo mokytis gyventi iš naujo, nes net nemokėjau kalbėti lietuviškai – kalbėjau tik angliškai.

Taip vaikų namuose pragyvenau mėnesį, paskui atvažiavo motina, pasiėmė mane ir ėmėme gyventi kartu. Neilgam – norėjau pradėti kurti savo gyvenimą, išėjau. O dabar su mama vėl nebendrauju.

– Koks gyvenimas buvo Amerikoje?

– Tai – ne pasaka. Aišku, kai šešerių metų mergaitė mato tai, kas jai piešiama – tą grožį, didelį namą, ji galvoja, kad bus princesė... Tačiau viso to nebuvo. Buvo šiek tiek kitaip – išgyvenau labai sunkų laikotarpį, ne tik aš, bet ir tos dvi seserys iš Naujosios Akmenės. Noriu sulaukti pagalbos, bet niekaip nepavyksta, nors tos seserys iš valstybės kompensacijas prisiteisė.

– O negrįžusi atgal į JAV paskui bendravote su šeima, kuri jus globojo?

– Daugiau ryšių su tais amerikiečiais neturėjau, tik kartą kalbėjausi telefonu, bet tuo viskas ir baigėsi.

– O su vadinamąja mama, kuri jus išsivežė iš Lietuvos?

– Amerikoje kartą ją mačiau, kai buvo praėję dveji metai po mūsų atvykimo. Tuo metu ėjo į pabaigą mano, kaip ir kitų mergaičių, vizos galiojimo laikotarpis, aš turėjau grįžti į Lietuvą. Tada pirmoji šeima mane atvežė pas tą moterį ir pasakė, kad buvau labai negera mergaitė, o ji už tai mane primušė, paskui daugiau jos nemačiau. Net neturėjau kur kreiptis pagalbos.

– Padavėte valstybę į teismą ir prašote priteisti pusę milijono eurų, bet ar pinigais galima įvertinti tą žalą, kurią jums galėjo padaryti?

– Ne, pinigai – ne dėl savęs, o dėl mano vaikų, kad turėčiau galimybę jiems pagerinti gyvenimą. Aš neturėjau gero gyvenimo. Vaikai yra vaikai, reikia jų žiūrėti, o ne savęs. Šiandien man padeda tėvas ir mano teta, iš jų sulaukiu moralinės pagalbos, šie žmonės man dabar yra svarbiausi.

– Tai jūs vis dar bandote savo gyvenimą kurti iš naujo?

– Taip. Bet labai sunku.

Luiza Rinkevičiūtė
Luiza Rinkevičiūtė
© DELFI

– Kodėl jums niekas nepadeda, nesuteikia pagalbos?

– Gal todėl, kad esu pusiau romų tautybės, nežinau, daug priežasčių gali būti. Bet, kad ir kaip būtų, aš vis tiek bandysiu visiems parodyti, kokia yra neteisybė. Noriu, kad žmonės žinotų, kas vyksta.

– O kur kiti vaikai, kurie kartu su jumis skrido į Ameriką, – su jumis grįžo tik dvi seserys?

– Nežinau, kur tos mergaitės, daug ką kalba, bet teisybės nežinau – kaip dingo, taip dingo... Dabar daug kas vyksta – vaikai net dėl organų yra parduodami. Arba – dar kitiems baisiems dalykams.

– Sakote, kad jus pardavė, tai gal žinote, kiek už jus sumokėjo?

– Dešimt tūkstančių dolerių kiekvienais metais turėjo mokėti programai, kuri iš tikrųjų buvo melaginga, ji vadinosi „Širdis į širdį“, čia su Lietuva ir Amerika sukurta programa, pagal kurią buvo galima išvežti vaikus į Ameriką. Paskui buvo įrodyta, kad tai buvo melas, – yra daug įrodymų, dabar laukiu atsakymo, ką man teismas pasakys.

– Bet dabar, kai jau viskas praeityje, kai jau savarankiškai kuriate savo gyvenimą, vis tiek kartais pagalvojate apie tai, ką patyrėte augdama su svetimais žmonėmis. Kada buvo sunkiausias momentas?

– Turbūt tada, kai pradėjau gyventi viena savo gyvenimą, tada man buvo 21 metai, tada ir vaikai gimė, buvau jauna, nežinojau, nei kaip juos auginti, nei kaip su jais gyventi, bandžiau susirasti darbą, bet niekas manęs nepriimdavo, – daryk ką nori, jokios pagalbos nesulauksi. Dabar ieškau darbo, bet niekur negaliu įsidarbinti, nes neturiu dešimties klasių baigimo diplomo. Nors ir baigiau mokyklą Amerikoje, tačiau dokumento niekaip negaliu gauti. O dabar eiti į pirmą klasę irgi negaliu, man reikia vaikus auginti.

– O jūsų vaikai žino, kad jūs lyg prekė iš žaislų lentynos buvote parduota?

– Mano vaikai dar maži, aišku, jie žino, kad buvau išvažiavusi ir kad man sunku kalbėti rusiškai ar lietuviškai, bet šios istorijos, žinoma, dar nežino.

– O kai užaugs, jiems papasakosite?

– Man atrodo, kad ne, aš pasistengsiu, kad jie to nežinotų ir nepajustų tokio gyvenimo, kokį aš mačiau. Bandau jiems duoti tai, ką norėjau aš turėti vaikystėje. Man tai labai svarbu.

Dabar noriu įrodyti savo teisybę ir pastatyti savo vaikus ant kojų. Tai – svarbiausia mano taisyklė.


Teta: vaikas negali būti preke

Tuo metu Luizos teta, kuri net nebando slėpti savo tautybės, sako, kad greičiausiai romų tautybė jos dukterėčiai iki šiol užblokuodavo kelią siekiant įrodyti tiesą teisme. Beje, savo ieškinyje teismui Luiza nurodė, kad pagal romų tradicijas gyveno apie dešimt metų ir suprato, jog tai – ne jai.

– Luiza yra morališkai sugniuždyta, ji negali savęs išreikšti kaip asmenybė, vaikas yra, jeigu galima pasakyti, „suspaustas“. Ji bijo žmonių, todėl dabar jai padedu – Luiza dar yra „sunki“, negali išreikšti savo emocijų, viską laiko savyje. Žinoma, progresas yra, po truputį ji pradeda atsiskleisti, manau, tai yra kompleksas, kuris pasiliks visam gyvenimui. Juk visi maži vaikai laukia ko nors gero, galvoja, kad egzistuoja gerosios fėjos, bet, kai prasideda kankinimai, išnaudojimas ar kiti blogi dalykai iš suaugusių žmonių, vaikas patiria šoką. Ir šis šokas pasilieka visam gyvenimui.

– Luizą skriausdavo Amerikoje?

– Taip, ją skriausdavo, – kai ji papasakojo visą tą istoriją, neduok Dieve, kad nors viena motina tą sužinotų arba kad su jų vaikais taip atsitiktų, kaip atsitiko su mano Luiza.

– Nebandėte ieškoti tos moters, kuri, kaip teigia Luiza, ją pardavė?

– Ne, suprantate, pagal dokumentus tos moters Lietuvoje nėra, gal ji gyvena prisidengdama kita pavarde, nors greičiausiai Lietuvoje jos nėra, tačiau jos ryšių su Lietuva buvo ir yra tie žmonės, kurie ją pažinojo. Mes gyvename Lietuvoje, esame demokratinė šalis ir nenorime, kad mūsų vaikai kentėtų dėl suaugusiųjų galbūt padarytų klaidų. Tai yra nehumaniška. Vaikas negali būti preke.

– Bet šiuo atveju buvo?

– Taip, negalima leisti, kad tai pasikartotų. Šiandien mano Luiza jau daugiau kaip dešimt metų negali prisiteisti žalos, mes turime valstybinius advokatus, bet kažkodėl jie bijo šios bylos. Kodėl? Mergaitės iš Naujosios Akmenės prisiteisė žalą, Luiza išvyko ir grįžo kartu su jomis, kodėl ji negali, kuo ji skiriasi? Gal todėl, kad ji 50 proc. yra kitos tautybės moteris? Gal tai – diskriminacija? Žinoma, aš to negaliu teigti, tačiau negaliu ir neigti, tik turbūt ne šiaip iš valstybės pusės yra keliamas klausimas dėl senaties termino. Bet ar tokiems dalykams gali būti taikoma senatis?

Mes labai pasitikime savo valstybe, teismais, mes šiandien norime sutvarkyti šios jaunos moters gyvenimą. Ji negyvena visaverčio gyvenimo, nes neturi kvalifikacijos ir net negali įsidarbinti, – kur tik kreipiasi, visur uždarytos durys, ji net negali pasireikšti kaip asmenybė. O juk Luiza tenori turėti darbą, duoti vaikams tą meilę, ko pati nebuvo gavusi iš gyvenimo.

Ji pasijuto viena visame pasaulyje, šiandien labai pažeistas jos orumas, ji yra pažeminta – kartą buvo pakviesta į televizijos laidą, vaikas norėjo gelbėtis, kaip tik galėjo, ėjo į viešumą, kad kas nors bent išgirstų, bet ją tik išjuokė. Tiesiogine prasme – tą jauną moterį išjuokė. Ir kaip ji dabar gali susitvarkyti su savo gyvenimu? Ji bijo kur nors eiti. O jeigu kas nors vėl išjuoks?

– Bijo net pasitikėti?

– Labai bijo, ji beveik niekuo nepasitiki, ji yra labai kompleksuota, visko bijo. Aš tikiuosi, kad teismai atsižvelgs į šią jauną moterį, juk tos mergaitės, kurios prisiteisė žalą, kažkiek susitvarkė gyvenimą.

Amerikoje ja naudojosi, žinote, ji buvo kaip žaisliukas. Bet šiandien ji yra čia, ji – Lietuvos pilietė, šiandien jai reikia gyventi, auklėti vaikus.

Norėčiau, kad teismai nebūtų šališki ir į šią bylą pažiūrėtų iš esmės, ją ištirtų, žinoma, tikiuosi, kad nereikės kur nors kitur kreiptis, – mes gyvename Lietuvoje ir norime Lietuvoje sutvarkyti šitą reikalą, kad nereikėtų lakstyti po visą Europą. To, patikėkite, nesinori.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos komentaras

„Pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį situacija įvaikinimo srityje buvo sudėtinga – užfiksuoti dideli į užsienį įvaikinamų vaikų skaičiai ir maža valstybinių institucijų kontrolė. Bendros 1994–2000 m. įvaikinimo tendencijos rodo, kad, oficialiais duomenimis, per minėtą laikotarpį užsienio valstybių piliečiai įsivaikino 848 vaikus. Daugiausia vaikų minėtu laikotarpiu buvo įvaikinama į JAV.

Tuo metu tiek už nacionalinį, tiek už tarptautinį įvaikinimą buvo atsakingos miestų ir rajonų savivaldybių administracijos.

Vaiko teisių apsaugos sistemos tobulinimo procesų suaktyvėjimas šalyje matomas nuo 1996 m. Be kitų vaiko teisių apsaugos klausimų, tuo metu siekta, kad būtų užtikrinta tinkama vaikų, likusių be tėvų globos, apsauga, skaidrios ir aiškios įvaikinimo procedūros ir kita.

1997 m. Lietuvoje ratifikuota Hagos konvencija, taip pat priimtas Civilinis kodeksas, kuriuo buvo sugriežtintos tuo metu galiojusios įvaikinimo sąlygos.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos įvaikinimo tarnyba realią veiklą pradėjo 2000 m. rugpjūčio 1 d., o jos formavimo procesas baigtas 2001 m. – tada ši tarnyba pradėjo vykdyti savo funkcijas.

Būtent 2000 m. įvaikinimo skaičius pradėjo itin mažėti ir tai sietina su institucijų, atsakingų už tarptautinį įvaikinimą, atsiradimu bei su tarptautiniu įvaikinimu susijusių teisės aktų pakeitimais.

Nuo 2000 m. Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo sistema buvo nuolatos tobulinama. Kadangi sritis ypač jautri, natūralu, kad vykę pokyčiai kėlė klausimų. Tačiau vienas svarbiausių elementų buvo ir yra vaiko teisių apsaugos specialistų individualus dėmesys kiekvienam vaikui, kiekvienai šeimai ir kiekvienai situacijai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija palaiko ir skatina kiekvieno vaiko teisių apsaugos srityje dvejonių keliančio atvejo ar neaiškios situacijos peržiūrą. Atviras, skaidrus, drąsus veikimas ir dialogas gali užtikrinti kokybišką vaikų teisių apsaugą.

Patvirtiname, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra susipažinusi su Luizos Rinkevičiūtės skundu, tačiau su juo nesutinka dėl senaties bei faktinių aplinkybių. To motyvai yra išdėstyti teismui pateiktame atsiliepime.

Tai pat atkreipiame dėmesį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neturi duomenų, kokiu tikslu globos įstaigos bendradarbiavo su fondu „Širdis į širdį“. Taip pat negalime pateikti duomenų, kiek vaikų į JAV buvo išvežta būtent per šį fondą siekiant įvaikinti.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(193 žmonės įvertino)
3.5130

Top naujienos

Politikams griebiantis paskutinio šiaudo, siūlo alternatyvą: padidinkime Seimo narių skaičių (212)

Seimas imasi siūlymų, kuriais rinkimų kartelė partijoms, patenkančioms į Seimą, siektų 4, o...

Dirba Lietuvoje – gyvena užsienyje: apie kai kuriuos sunkumus nė nesusimąstė (7)

Atšalus orui Lietuvoje taip ir norisi keliauti ten, kur šilta. Kai kurie Lietuvos gyventojai tokio...

„Stiklių“ restoranas atsinaujino ir atvertė naują lietuviškos gastronomijos puslapį (4)

„Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane šefas Gerdvilas Žalys , kurdamas naują...

Estija: Rusija aneksavo penkis proc. mūsų teritorijos Kremlius: laikome tai nepriimtinu dalyku (84)

Estija nori, kad Rusija sugrąžintų jos teritoriją, kurią, šalies teigimu, buvo aneksavusi...

„Olialia pupytės“ Grafininos byloje dedamas taškas: priimtas netikėtas sprendimas (84)

Buvusios „Olialia pupytės“ Sandros Grafininos dingimo istorijoje įvyko reikšmingas pokytis....

Jungtinėje Karalystėje rastas mirtinai sušalęs lietuvis (72)

Jungtinėje Karalystėje naktį oro temperatūrai nukritus žemiau dešimties laipsnių šalčio,...

Putinas: Rytų Europos šalių Europos Sąjungoje gali nelikti pasisakė ir apie Zelenskį (608)

Valstybės narės iš rytinio ES flango po keleto metų gali panorėti išstoti iš Bendrijos,...

Kur ilsėsimės 2020-aisiais? (14)

Nors ateinanti vasara atrodo dar labai toli, tikrai įgudę poilsiautojai jau planuoja kitų metų...

Jasikevičius rungtynėms su „Crvena Zvezda“ raudoną liniją nubrėžė ties skaičiu 70 (8)

Kauno „Žalgirio“ (3/6) ir Belgrado „ Crvena Zvezda “ (2/7) žaidimas Eurolygoje pernelyg...