Lietuvos moterų išsilavinimo, ypač teisinio, įgijimo galimybės XX a. pradžioje buvo labai ribotos. Iki pat 1917 m. carinėje Rusijoje moterims buvo draudžiama baigus teisės studijas dirbti advokatėmis ar teisėjomis. Baigusios teisės mokslus jos galėjo dirbti mokyklose mokytojomis, taip pat buvo leidžiama teikti teisinę pagalbą gyventojams.
Net ir atsiradus galimybei studijuoti teisės mokslus, lietuvės jų aktyviai nesirinko – labiau linko į medicinos, humanitarinius mokslus. 1924–1940 m. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto Teisių skyrių baigė 896 vyrai ir 63 moterys.
Štai Vanda Vladislava Jasinskaitė (g. 1910 m. Nevarėnų mst., Telšių apskr.) pradžioje mėgino krimsti kitus mokslus. 1929 m., baigusi Vyskupo Valančiaus gimnaziją Telšiuose, pateikė prašymą Lietuvos universiteto rektoriui priimti ją į Humanitarinių mokslų fakultetą ir buvo priimta.
Kartu su prašymu universiteto raštinei buvo pateikiamas gimnazijos baigimo atestatas, nuotraukos, ištikimybės liudijimas ir banko 10 litų kvitas. Tai patvirtindavo raštinės išduotas kvitas.
1929 m. rugsėjo 17 d., tai yra po 20 dienų nuo prašymo priimti ją krimsti humanitarinių mokslų, V. V. Jasinskaitė Lietuvos universiteto rektoriui pateikė jau kitą prašymą ir paprašė priimti ją į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos skyrių. Dekanas prašymą tenkino.
Ir tai dar ne viskas. Jau Medicinos fakulteto Odontologijos skyriaus studentė V. V. Jasinskaitė ir vėl persigalvojo: spalio 4 d., tai yra po 17 dienų, pateikė prašymą Lietuvos universiteto rektoriui leisti pereiti iš Medicinos fakulteto į Teisės fakulteto Teisių skyrių. Dekanas tenkino ir šį prašymą.
Taigi V. V. Jasinskaitė teisės studijas baigė universitete, kuris iš pradžių vadinosi Lietuvos universitetu, o vėliau (1930 m.) pervadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Šio universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių baigė didžioji dauguma tarpukario teisininkų.
Iš visų 427 Lietuvos teisėjų, dirbusių nuo 1918 iki 1940 m., vienuolika buvo moterys. Moterys tarp teisėjų sudarė tik 2,6 proc.
V. V. Jasinskaitė įstojo mokytis būdama 19 m., o baigė būdama 26 m. amžiaus. Tai buvo viena iš jauniausių Lietuvos teisėjų tarpukario Lietuvoje (vyriausia buvo Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė, ji baigė universitetą būdama 42 metų). Vandai prireikė net 7 metų mokslams užbaigti. Jos diplominis darbas „Pasisavinimas mūsų baudžiamojo statuto dėsniuose“ įvertintas patenkinamai (pavyzdžiui, Marija Joana Jakovickaitė universitete 8 semestrus baigė per ketverius metus).
Baigus Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių buvo išduodamas baigimo liudijimas ir diplomas, už kurį reikėjo susimokėti. Jis buvo spausdinamas gavus apmokėjimą: ant popieriaus – kainavo 20 litų, ant pergamento – 50 litų.
Moterys, net ir gavusios teisininko diplomą, ne iš karto tapdavo teisėjomis. Dalis jų dirbo teismo raštinėje, teisėjo sekretoriaus padėjėjomis, o atitikusios teisės aktų nustatytus reikalavimus buvo priimamos teismo kandidatėmis.
1936 m. teisingumo ministro įsakymu V. V. Jasinskaitė-Bytautienė paskirta viršetatine Šiaulių apygardos teismo kandidate, o 1940 m. – Šiaulių apygardos teismo etatine teismo kandidate.
Išbuvus teismo kandidate dvejus metus buvo suteikiama teisė laikyti teisėjo egzaminą. Išlaikius egzaminą, teisingumo ministras pavesdavo teismo kandidatei eiti teisėjo pareigas, o vėliau Lietuvos Prezidentas savo aktu paskirdavo teisėja. Tačiau kandidatinis laikotarpis dažnai užtrukdavo nuo 2 iki 7 metų ir tik tada Lietuvos Prezidento aktu buvo paskiriama teisėja. Teismo kandidatai, paskirti teisėjais, prisiekdavo apygardos teismo visuotinio susirinkimo metu.
V. V. Jasinskaitė-Bytautienė išbuvo teismo kandidate 4 metus ir nuo 1940 m. kovo 1 d. laikinai ėjo Šiaulių miesto apylinkės teisme teisėjo pareigas, nes Respublikos Prezidento aktu nespėta jos paskirti teisėja, kadangi Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. V. V. Jasinskaitė-Bytautienė laikinai dirbo teisėja iki 1940 m. birželio 15 d., tai yra 3,5 mėnesio.
Tarpukario visuomenės požiūris į Lietuvos teismus ir jų veiklą buvo labai teigiamas, teisėjo įvaizdis – idealizuotas.
Iki 1940 m. tik 6 moterys buvo paskirtos nuolatinėmis teisėjomis, 5 moterys ėjo teisėjo pareigas teisingumo ministro įsakymu. Pirmoji moteris Elena Jackevičaitė nuo 1926 m. pradžios dirbo Aleksoto nuovados taikos teisėja, nuo 1930 m. Marijampolės, nuo 1938 m. Kauno apygardos teismo teisėja. Taip pat teisėjomis dirbo Elena Masiulytė, Bronė Juškytė-Uogintienė, Marija Korzonaitė-Milvidienė (Milvydienė)-Stepanauskienė, Jadvyga Žukaitė-Gaudušienė ir Irena Garmiūtė-Eitutienė. O Emilija Kvedaravičiūtė-Vambutienė, Marija Joana Jakovickaitė-Digrienė, V. V. Jasinskaitė-Bytautienė, O. Puodžiūnaitė-Janulionienė ir Elena Veličkienė-Griškevičiūtė ėjo teismo teisėjo pareigas dėl įvairių priežasčių nuo 3 mėnesių iki 2 metų.
Nuo 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinei valdžiai netinkamų Lietuvos gyventojų persekiojimai, represijos, kalinimai, trėmimai ir žudymai. 1944 m. sugrįžę sovietai ėmėsi dar masiškesnių represijų. Labiausiai nukentėjo lietuvių inteligentija: teisėsaugos, švietimo ir kitų sričių darbuotojai, nemaža jų dalis buvo nužudyta, ištremta į Sibirą, išvežta į kalėjimus, lagerius.
Po 1944 m., antros sovietinės okupacijos metais, nė viena iš 11 moterų, dirbusių teisėjomis tarpukariu, tarp jų ir V. V. Jasinskaitė-Bytautienė, nėjo teisėjo pareigų. Kokias užėmė pareigas ir kuo užsiėmė – duomenų iki šiol ieškoma.
Straipsnio autorius Alfredas Vilbikas yra kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos teismų istorijos ekspertas