Klausimas, reikia pripažinti, pagrįstas. Nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad minėtomis sritimis užsiima aplinkosaugininkai, gyvūnų gerovės ir kitų sričių specialistai, o STT geriau rūpintųsi tuo, kas vyksta valdininkų kabinetuose (kai ten bandoma civilizuotos demokratinės valstybės valdymo taisykles pakeisti džiunglių įstatymais), o ne tuo, kas dedasi tikrame miške.

Tačiau, kaip parodė STT pastaraisiais metais atliktos korupcijos rizikos analizės gyvūnų, gamtos ir apskritai aplinkos apsaugos požiūriu reikšmingose valstybės institucijų veiklos srityse, šios sritys yra jautrios korupcijos rizikų požiūriu.

Kaip parodė šiemet atliktas kompleksinis už aplinkos apsaugą atsakingų institucijų veiklos vertinimas antikorupciniu požiūriu, šių institucijų veikloje vis dar išliekantys korupcijos rizikos veiksniai kelia realų pavojų, kad objektai tikrinimui – taip pat ir pavojingi – bus atrenkami selektyviai, o juos atsirinkus – objektas tikrinamas iš anksto neaišku kokiais aspektais, dažnai pasirenkant juos vietoje, nuožiūra vieno vienintelio asmens. Kuris, beje, gali būti ir prisidėjęs prie objekto parinkimo. Ir taip – metai iš metų...

Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju nekalbame apie kažkieno padarytą nusikalstamą veiką, kalbame apie riziką, kad taip atsitiks, ir tokio atsitikimo kaina bus ne tik kyšio suma (arba, veikos atskleidimo ir ilgo bei sudėtingo, tačiau rezultatyvaus baudžiamojo proceso, kuris taip pat kainuoja, atveju – bauda), tačiau sunkiai apskaičiuojama ir dar sunkiau pašalinama žala gamtai ir žmonių sveikatai.

Žinoma, galima teigti, kad tai tik prielaidos, jei pagavote kyšininką, tai duokite jį čia, tačiau patylėkite, jei nepagavote. Nepagavome, tačiau ir netylėsime, nes šiuo – korupcijos prevencijos – atveju ir tikslas yra ne toks. Ne patraukti baudžiamojon atsakomybėn konkrečius veikas padariusius asmenis, o atskleisti sisteminius institucijų veikimo trūkumus, kurie sudaro prielaidas korupcijai ir kartu netinkamam jų funkcijų vykdymui – netinkamai aplinkos apsaugai, taršos prevencijai, pavojingų objektų tikrinimui ir žalos gamtai užkardymui.

Siekiame šiuos trūkumus atskleisti, pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais ir pateikti siūlymus, ką daryti. Toliau – apie pavyzdžius ir apie siūlymus.

Kalbant apie pavyzdžius – ar Jūs, pavyzdžiui, tikite, kad aplinkos apsaugos pareigūnas, priklausantis tikrinamam medžiotojų būreliui jį tikrins objektyviai? Ar, pavyzdžiui, kad tai, jog ūkio subjektai, per jo darbuotojų giminystės ryšius susiję su konkrečiu aplinkos apsaugos institucijos padaliniu, metai iš metų nėra įtraukiami į tikrintinų ūkio subjektų sąrašus (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis), yra grynas atsitiktinumas ir jokios korupcijos a nei interesų supainiojimo čia nėra?

Kalbant apie STT pasiūlymus, tai reikia pastebėti, kad jie yra rekomendacinio pobūdžio, institucijoms neprivalomi – jie gali juos įgyvendinti, pagrįstai atsisakyti tai daryti arba... tiesiog ignoruoti. Deja, kai kada būtent taip ir vyksta. Pavyzdžiui – aplinkos apsaugos srityje, nuo kurios ir pradėjome. STT dar 2016–2017 metais atliko korupcijos rizikos analizes atliekų tvarkymo priežiūros, taršos leidimų išdavimo bei juos turinčių ūkio subjektų priežiūros ir aplinkos apsaugos administracinės priežiūros srityje ir įvardijo iš esmės tuos pačius korupcijos rizikos veiksnius, kurie išliko aktualūs 2019–2020 metais – iki pat tol, kol įvyko garsiausios pastarojo meto ekologinės nelaimės.

Tam tikrų panašumų galima rasti ir gyvūnų gerovės užtikrinimo, tiksliau – jų laikymo sąlygų kontrolės ir netinkamos priežiūros atvejų nustatymo srityje. Šioje srityje korupcijos rizikos analizė atlikta šių metų gegužės mėnesį, jos metu nustatyta reikšmingų korupcijos rizikos veiksnių, kurie „ant žemės“ gali virsti ilgą laiką besitęsiančios ir niekieko „nepastebimo“ gyvūnų nepriežiūros atvejais. Nors šiuo atveju dar iki daugyklų skandalo buvo imtasi tam tikrų priemonių nurodytiems korupcijos rizikos veiksniams šalinti, didesnio dėmesio ši sritis sulaukė tik po minėto įvykio.

Reikia pastebėti, kad po šių įvykių, dalis susikaupusių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės užtikrinimo ir kartu korupcinių problemų buvo pradėtos spręsti tiek įstatyminiu, tiek ir institucijų vidaus darbo tvarkos lygmeniu. Tikimės, kad darbai bus tęsiami ir visuomenės susidomėjimui kiek atslūgus, o rezultatus ir išmoktas pamokas pamatysime jau netrukus.
Norėtųsi, kad viena iš tų pamokų būtų ta, kad korupcija (tiksliau – korupcijos rizika, kol niekas nenuteistas) daro žalą ne tik skaičiams biudžete ir viešųjų pirkimų sutartyse bei ekonominiams rodikliams, bet ir gyviems sutvėrimams – žmonėms, gyvūnams ir juos supančiai aplinkai.

Taip pat – kad tai nėra STT ir vienos ar kitos į jos akiratį pakliuvusios institucijos tarpusavio reikalas. Tai visų mūsų gyvenimo kokybę veikiantis reiškinys ir kartu – mūsų visų atsakomybė.

Komentaro autorė Rūta Kaziliūnaitė yra STT direktoriaus pavadauotoja.