Konstitucinio Teismo teisėja Janina Stripeikienė: kvalifikacija suteikia laisvės ir drąsos

„Principinga. Gerbianti ne tik įstatymo raidę, bet ir matanti jo gilią prasmę. Išmintingais sprendimais, pagarba aukščiausioms vertybėms niekada neleido suabejoti teismo nepriklausomumu ir sąžiningumu“, – tokiais žodžiais tuometis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus išlydėjo teisėją Janiną Stripeikienę tęsti darbų Konstituciniame Teisme.

Jame ir kalbiname teisėją, sutikusią su žurnalo TEISMAI.LT skaitytojais pasidalyti mintimis, patirtimi, požiūriu į darbą ir gyvenimą. Šviesiu ir laikmetį lenkiančiu mąstymu.

– Kadenciją baigianti Teisėjų taryba apdovanojo Jus aukščiausiu 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus teismų sistemai“. Šiais metais taip pat švenčiate gražų 40 metų teisėjos darbo jubiliejų. Kaip per tą laiką keitėsi teismai? Ką ryškaus pamenate?

– Teismai neseniai šventė 100 metų jubiliejų (vadinasi, vos ne pusę to laiko dirbu teisėja) [šypsosi]. Per tą laiką jie padarė milžinišką progresą – nuo sprendimų surašymo ranka iki šiandien nagrinėjamų elektroninių bylų.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Atsiradus informacinėms technologijoms, pradėjus nagrinėti elektronines bylas, daugiau persikėlus į virtualiąją erdvę, nutolstama nuo žmonių. Teismas atitolo nuo savo klasikinės esmės – tai ginčų nagrinėjimo vieta, kur žmonės išsako savo poziciją gyvai. Šiandien daugėja alternatyviųjų ginčų sprendimo būdų: tai ir kvaziteismai, ir tam tikrų funkcijų perdavimas notarams, neteisminė mediacija, kompiuterinės programos, specialiai skirtos tam tikriems ginčams spręsti be teisėjo. Pavyzdžiui, turto padalijimo programa. Sakoma, kad ji tiksliau ir skaidriau padalija turtą piliečiams negu teisėjas. Teismai išliks tik tada, kai atsigręš į savo prigimtį, į savo esmę, kam jie skirti, – ginčams, kuriuose žmonės išsako savo poziciją, teikia įrodymus ir tikisi teisingumo.

Buvau prie teismų reformos ir nacionalinės teisės kitimo ištakų. Dirbau apylinkės teisėja, tuomet mano pavardė buvo Iždonaitė (beje, kai kas mano, kad tai visai kita teisėja, stebisi, kur ji dingo). Pritariau Sąjūdžio veiklai, dar 1989 m. padėjau Sąjūdžio grupei rinkti parašus prieš sovietinę konstituciją, pasakiau kalbą prieš šią konstituciją Sąjūdžio mitinge ir tai buvo vienas iš pačių svarbiausių įvykių mano gyvenime. Dalyvavau atkuriant Teisininkų draugiją ir steigiant jos Kauno skyrių (1988 m.). 1989 m. draugija mane delegavo į renginius Belgijoje ir Nyderlanduose, kur spaudos konferencijose kalbėjau apie lietuvių tautos apsisprendimą. Visa tai buvo labai svarbu, kai 1990 m. Atkuriamoji taryba formavo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Man teko didelė garbė būti išrinktai į šį teismą teisėja.

Nagrinėjau ir baudžiamąsias, ir civilines bylas, dabar – konstitucinės justicijos. Ateityje toks universalumas bus neįmanomas, nes teisė tampa sudėtingesnė.

Iki 1990 m. buvau baudžiamųjų bylų teisėja apylinkės teisme, 1982 m. per tris mėnesius išnagrinėjau 162 baudžiamąsias bylas, iš kurių 60 nuosprendžių buvo apskųsta. Tuo metu galiojo nepertraukiamo proceso principas: neparašęs procesinio sprendimo neišeini iš pasitarimų kambario. Beje, procesiniai sprendimai buvo rašomi ranka. Juos priimant dalyvaudavo ir tarėjai. Taigi šiandien, kai girdžiu apie darbo krūvius turint techniką, padėjėjų, nusišypsau.

– Kuo teismams svarbūs pirmieji Nepriklausomybės metai?

– Teismų istorijoje turi būti pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformuotas dar iki Sausio 13-osios įvykių. Ir kad teismai taip pat prisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Gerai pamenu, kaip naujos sudėties Aukščiausiasis Teismas veikė degant Sausio 13-osios laužams. Teisėjai aktyviai dalyvavo to meto įvykiuose ir rodė mūsų visų laisvės siekį.

Vėliau sprendėme, kokio teismo modelio mums Lietuvoje reikia. Atstovaudama Teisėjų asociacijai (buvau jos kūrimo steigiamojoje grupėje), dalyvavau karštose diskusijose su Teisingumo ministerija, kitomis teisinėmis organizacijomis – nagrinėjome, kokių teismų reikia Lietuvai. Likau opozicijoje, bet ir šiandien manau, kad dabartinė Lietuvos teismų Sistema yra per brangi. Trijų instancijų bendrosios kompetencijos teismai (ir du skirtingi apeliaciniai teismai) ir specializuoti teismai yra ganėtinai sudėtingas mechanizmas, brangus piliečiams ir valstybei. Palyginti Estija pasirinko trijų instancijų teismų sistemą be specializuotų teismų. Jau 1992 m. estai buvo priėmę įstatymus ir dėl teismų sukūrimo, ir dėl teisėjų statuso. Teisėjų statuso įstatymas yra vienas pagrindinių teisėjų nepriklausomumo garantų Estijoje, o mes dėl teisėjų statuso, atlyginimų, pensijų diskutuojame iki šios dienos.

– O kokia Teisėjų tarybos veikla?

– Kiekviena Teisėjų taryba įnešdavo savo indėlį ir spręsdavo to laiko uždavinius. Šiandien Tarybai keliami visai kiti reikalavimai.

Teisėjų taryba išmintingai elgiasi, kai atkreipia dėmesį, jog reikia vertinti kasdienį teisėjo darbą. Paskatinimai ir apdovanojimai – tai atsigręžimas į kasdienį teisėjo darbą, suteikia papildomo stimulo dirbti. Reikia matyti ir dabar dirbančius teisėjus, o ne tik tuos, kurie baigia kadenciją. Taryba juk yra visos teisėjų bendruomenės pasitikėjimas ir vertinimas, ji girdi teisėjų balsą ir yra jų atstovė.

Lietuvos teisėjai pasirinko savivaldą, tai buvo drąsus žingsnis toje teisinėje kultūroje, kurioje mes gyvenome. Tebeturime tą palikimą, kad teismai visuomenės akyse yra represinis aparatas, o ne draugiška, artima žmogui institucija. Tokioje teisinėje kultūroje teisėjams spręsti savo klausimus patiems, o ne patikėti vykdomajai valdžiai, kaip anksčiau buvo – Teisingumo ministerijai, yra drąsus žingsnis ir, ko gero, šitą bandymą teismai išlaikė.

Naujajai Teisėjų tarybai norėčiau palinkėti atkreipti dėmesį į patį svarbiausią dalyką – teisėjų nepriklausomumą. Reikia jį stiprinti. Jeigu teisėjai nebus apsaugoti ir bijos, tai mes turėsime visai kitokio lygio korupcijos apraiškas, kils pavojus, jog bus įgyvendinami tam tikrų politinių grupių interesai, ir kalba eina ne apie pinigus. Todėl naujai išrinktai Teisėjų tarybai tenka vėl atsigręžti į būtinumą stiprinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą – ir finansinį, ir institucinį. Nereikia siaurinti nepriklausomumo tik iki procesinio, nes teisingumui vykdyti šito gali nepakakti. Matome, kad tie reiškiniai yra ne tik mūsų valstybėje, bet ir už jos ribų. Linkiu sėkmės, ištvermės ir nepaprastos drąsos.

– Jeigu imtumėte teismų vairą į savo rankas, nuo ko pradėtumėte?

– Dešimtmetį dirbau apylinkės teismuose, todėl suprantu vieną svarbiausių ir nuolatinių problemų – pirmosios instancijos teismuose nepaprastai didelis krūvis. Jis buvo visais laikais. Turiu keletą pastebėjimų, kaip būtų galima šitą krūvį mažinti arba jį padaryti optimalesnį. Apylinkės teisėjui tenka ne tik žodinis bylos nagrinėjimas, bet neretai jis dar turi taikyti ir visiškai naują įstatymą, nes mūsų įstatymų leidyba audringa, nėra suformuotos praktikos. Apylinkės teismo teisėjas pirmasis turi išaiškinti teisę ir ją pritaikyti. Tai be galo sudėtingi uždaviniai: įvykdyti visą įrodinėjimo procesą, išaiškinti naują teisės normą, ją pritaikyti ir priimti sprendimą.

Manyčiau, kad jiems galima padėti. Pirma, tokiais atvejais jiems būtų galima suteikti galimybę sustabdyti bylą ir kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl naujos teisės normos išaiškinimo. Aukščiausiasis Teismas tuomet dalyvautų teisės kūrimo procese dar kitomis formomis. Tai būtų vienas laimėjimų. Antra, po tokio išaiškinimo apylinkės teisėjas turėtų tam tikrą nuostatą, kokia praktika turi būti formuojama atsižvelgiant į naują normą. Toks kelias būtų naudingas ir lengvesnis bylininkams, nes jie galbūt jau nebesikreiptų toliau, teikdami skundus aukštesnėms instancijoms. Tai atpigintų procesą ir padarytų jį aiškesnį. Tokių minčių jau būta, bet jos neįgyvendintos.

Kitas dalykas, kaip pamažinti apylinkės teismų teisėjų darbo krūvį, yra sprendimų surašymas. Manau, kad apylinkės teisėjui svarbu tiksliai įvertinti ir analizuoti įrodymus bei pritaikyti teisės normą. O teisės plėtojimo klausimai ir teisės praktikos analizes galima palikti apeliacinei ir kasacinei instancijoms. Šitaip procesinis dokumentas būtų glaustesnis, aiškesnis ir paprastesnis. Kodėl teisės taikymo aktų negalima taikyti tokiu pačiu principu, kaip ir teisėkūroje? O teisėkūrai reikalavimai suformuoti konstitucinėje doktrinoje – teisės normos turi būti aiškios, glaustos ir svarbiausia suprantamos. Lygiai tokie pat turėtų būti ir taikymo aktai. Dabar apylinkės teismo sprendimuose gausu Aukščiausiojo Teismo praktikos analizės. Nesakau, kad šito nereikia, bet nereikia tokio išplėsto pristatymo, nes didėja darbo krūvis, laiko kaštai. Tokie yra vidiniai ištekliai krūviui optimizuoti ir manau, jog tai įmanoma įvykdyti.

– Pastaraisiais metais teismų bendruomenė patiria daug iššūkių: ilgą laiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dirba be nuolatinio pirmininko, smarkiai krito visuomenės pasitikėjimas teismais. Kaip susitelkti, atgauti profesinę ramybę ir visuomenės pasitikėjimą?

– Teismų darbas mūsų valstybėje visada buvo neramus. Galima prisiminti, kaip teismus sudrebino 1994 m. faktas, kad likviduotas tik neseniai suformuotas (1990 m.) Aukščiausiasis Teismas. Ir visi teisėjai turėjo ieškotis darbo. Vėliau Konstitucinis Teismas pripažino tą likvidavimą prieštaraujančiu Konstitucijai. Prisiminkime įvykius, kaip ilgą laiką nebuvo galima atleisti Aukščiausiojo Teismo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininkų pasibaigus jų kadencijai. Taigi teismuose tokių iššūkių buvo ne kartą.

Kokie tie sprendimai? Be abejonės, nuolatinis darbas ir atsakomybė. Svarbiausia taisyklė: mes privalome savo pareigą vykdyti nepriklausomai nuo to, kokios yra aplinkybės. O laikinumas pas mus yra dažnas reiškinys. Taigi nieko nėra pastoviau už laikinumą. Pagarba Aukščiausiajam Teismui, kuris toliau vykdo savo funkcijas, nagrinėja bylas ir šitaip rodo susitelkimą kitų instancijų teismams, nepaisant visų nesusipratimų ar teisinių klystkelių. Nieko kito ir nesitikima, nes mes visi esame ne tik teisėjai, bet ir savo valstybės piliečiai, mūsų atsakomybė rūpintis savo šalimi.

Susiduriame ir su korupcijos reiškiniais bei visų pečius prislėgusia gėdos našta. Kodėl visuomenėje vis atsiranda tų korupcijos reiškinių? Tai labai sudėtingas klausimas. Susitikime su Danijos teisės tyrimo instituto specialistais išgirdau, jog turi pasikeisti dvi kartos tam, kad institucijose, teisėje, žmonių galvose ir požiūryje į daugelį dalykų įvyktų esminiai pokyčiai. O kartais ir dviejų kartų gali būti maža... Turėtų būti bendras visuotinis visuomenės nepakantumas tokiems dalykams visur ir visose gyvenimo srityse, tada atsirastų kita kultūra, kita aplinka, kurioje mes gyventume. Manau, kad dabar to nepakantumo korupcijai daug daugiau ir tokių reiškinių ateity, tikiuosi, nebus. Teismuose jau kita teisėjų karta, jie yra nepriklausomos Lietuvos teisininkai, mokėsi kitomis sąlygomis, studijavo pozityvią teisę. Tai ir yra tas kartų pasikeitimas, apie kurį kalbėjo ekspertai iš Danijos ir kitų valstybių.

Iš klystkelio gali išvesti tik kruopštus, kvalifikuotas, atsakingas darbas. Nematau kito kelio, nes reikia įrodyti, kad tokie reiškiniai išgyvendinti iš teisėjų korpuso. O susitelkti mes tikrai mokame.

Kalbėdama apie profesinę ramybę, visada šypsausi, nes juk mes patys pasirinkome tokią neramią profesiją. Todėl ir tikėtis jos nereikia. Ramybė mūsų profesijoje neturėtų būti siekiamybė. Kiekviena byla kitokia, ir negali būti ramus, turi nuolat susitelkti ir pasitempti.

– Tai koks, Jūsų manymu, turi būti šiandienos teisėjas?

– Teisėjas turi nuolat kelti kvalifikaciją. Kiekvienoje byloje gali iškilti tokių teisinių klausimų, su kokiais jis niekada anksčiau nebuvo susidūręs. Taip, mūsų darbas nepaprastai įdomus, nes jame yra daug netikėtumų. Sena taisyklė byloja, kad kvalifikuoto teisėjo nepastums, – jis drąsiai ir tinkamai priima sprendimus ir yra įsitikinęs, jog savo darbą tinkamai atlieka. Todėl visada sakau: rūpinkimės savo kvalifikacija, nes ji suteikia laisvės ir drąsos. Jeigu esi tikras, kad tik taip turi būti, tai savo sprendimu įtikinsi ir kitus. Kur trūksta teisinių argumentų, prasideda populizmas. Kvalifikuoto teisėjo argumentai aiškūs, visiems suprantami. Taip formuojamas visuomenės pasitikėjimas.

– Jaunoji teisėjų karta. Ko ji galėtų pasimokyti iš vyresnės kartos teisėjų?

– Labai svarbu palaikyti profesinę bendrystę. Tai bendravimas diskutuojant ir gilinant savo teisines žinias. Vienas teisėjas daugiau specializuojasi šeimos teisėje, kitas – komercinėje teisėje, trečias geriau išmano bankroto klausimus. Žinių dalijimasis – tai profesinė bendrystė. Svarbu, kad jaunieji teisėjai rastų laiko pabendrauti, burti profesinę bendruomenę.

Teisėjai turi labai vertinti ir gerbti savo padėjėjus. Iš esmės jie yra būsimi teisėjai, nes kitokio parengimo teisėjauti pas mus nėra.

Palinkėjimas jaunai kartai – išminties darbuose, susitelkimo ir pagarbos tiems, kurie dirbo anksčiau. Galbūt kai kurie mano kartos teisėjų darbai jiems atrodo keistini, nepriimtini, bet viską padiktavo to meto laikas, iššūkiai ir situacijos.

– 2020-aisiais privalėjome išmokti dirbti kitaip, operatyviai reaguoti į susiklosčiusią pandeminę situaciją. Kaip manote, ar išlaikėme šį egzaminą?

– Teisėjai dar prieš prasidedant pandemijai buvo rimtai pasirengę savo darbe taikyti informacines technologijas. Tai suteikė galimybę greitai orientuotis ir pradėti dirbti nuotoliniu būdu. Galbūt pritrūko tam tikros technikos, pavyzdžiui, vaizdo kamerų, bet tai nesutrukdė teisėjams tęsti darbo. Ne veltui sakiau, kad pradėjome dirbti rašydami ranka, o dabar formuojame elektronines bylas. Džiaugiuosi šia technologine raida ir tuo, kad buvome pasiruošę šiems iššūkiams. Teisėjų kvalifikacija rūpinosi Nacionalinė teismų administracija, Teisėjų taryba, pirmininkai. Ir šiandien jiems už tai padėka.

– Karjeros pradžioje net 10 metų teko dirbti su tarėjais. Kaip manote, ar šiandien tarėjai būtų pagalba teisėjui? Vykusios garsios diskusijos apie tarėjus teismuose nutilo.

– Tai yra finansinis, organizacinis ir iš esmės teisinės kultūros klausimas. Jeigu Lietuvos piliečiai yra atsakingi ir nori tam tikra prasme dalyvauti valstybės valdyme, konkrečiai teisminės valdžios veikloje, – tai įmanomas dalykas. Manau, kad kartais šį institutą būtų galima taikyti nagrinėjant specialiųjų žinių reikalaujančias bylas. Tai gali būti komercinės, susijusios su patentais ir kitos panašios bylos, kurias nagrinėjančiam teisėjui praverstų specialistų, turinčių specialiųjų techninių žinių iš ekonomikos ar chemijos srities, pagalba.

Keleri metai kalbama, kad teismai turi būti atviresni visuomenei. Tarėjų institutas tam padėtų, nes pati visuomenė dalyvautų vykdant teisingumą.

Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl tarėjų instituto gali kilti ir tam tikrų problemų – valstybei finansiškai išbrangtų teismų paslaugos, ilgėtų teismo procesai, tarėjai, kurie atliktų pareigą valstybei, gali iškelti kompensacijos už sugaištą laiką klausimą. Todėl priimami sprendimai, kad ir kokie jie būtų, visada turi būti pagrįsti ir apmąstyti. Įsivaizduoti, kad tarėjų institutas yra panacėja nuo visų problemų, per drąsu. Todėl tikrai nematau tiesioginio ryšio tarp tarėjų ir didesnio teisingumo, nereikia šiais klausimais spekuliuoti. Sudėtinga mūsų teismų sistema kaip tik turėtų keistis į paprastesnę, prieinamesnę. O kad vyksta diskusijos – puiku, vadinasi, visi esame neabejingi teisminės valdžios stiprinimui

– Esate „Geriausias vaiko draugas“. Tokį apdovanojimą Jums įteikė NVO vaikams konfederacija. Atsiimdama jį teigėte: „Nors valstybės dėmesio vaikams kiekvienais metais daugėja, tačiau jo vis dar labai trūksta, be to, jo niekada nebus per daug. Todėl visi – tiek valdžia per savo institucijas, tiek visuomenė, ir ypač aktyviausia jos dalis – visuomeninės organizacijos, visada turi siekti ir rasti bendrą kalbą ir pačius geriausius vaikams sprendimus. Tik suvienytos pastangos gali sukurti saugią Lietuvą, o ypač saugią jos vaikams.“ Apdovanojimas buvo įteiktas prieš ketverius metus. Ar pastebėjote ženklų, rodančių, kad Lietuvoje geriau užtikrinamos vaikų teisės?

– Pats teisėjas nedalyvauja formuojant socialinę politiką, bet privalo ja domėtis nagrinėdamas bylas.

Per pastaruosius metus buvo labai audringai sprendžiami vaiko teisių apsaugos klausimai – dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl vaikų paėmimo iš tokios aplinkos. Sveikinu visus priimtus sprendimus. Ir nors ne visi jie pasisekė, tokius žingsnius valstybė turėjo žengti.

Manau, kad mūsų socialinė apsauga liko orientuota į vaiką kaip apsaugos objektą, o ne kaip į subjektą, ir tai iš principo viską keičia. Mes daugiau mąstome apie vaiko materialinį aprūpinimą, o ne apie tai, kaip jis jaučiasi. Ar sistema iš tikrųjų orientuota į vaiką, neatgrasanti, jam draugiška? Šiandien atrodo, kad tos net ir labai rimtos priemonės nėra tiek efektyvios ir veiksmingos. Pavyzdžiui, idėja atsisakyti vaikų globos namų ir perkelti vaikus gyventi į šeimas. Priartinti vaikus prie tos aplinkos, kuriose gyvena laimingesni vaikai su savo biologine šeima, įtėviais ar globėjais, suformuoti šeimos nario įgūdžius – tai nepaprastai rimtas uždavinys ir geras sprendimas, tačiau, mano nuomone, ne viskas pasisekė. Atrodo, kad šis procesas sustojo. Taigi sunku būti vaiko draugu, kai jo teisių apsauga chaotiška.

– Ar Jums pakanka laiko ramybei atgauti, pomėgiams, šeimai? Kuo džiuginate širdį? Kokių turite ateities planų ir svajonių?

– Esu iš tų žmonių, kurie gyvenime buvo per daug įsitraukę į savo darbą. Vis dėlto gyvenimas padarė savo korektūras ir privertė sustoti. Šiandien didžiuojuosi suaugusiu sūnumi. Būtent dabar vertinu ramybę ir susikaupimą. Svarbi gamta, muzika, tikri draugai, geras draugiškas pokalbis. Tik gerumo darbai džiugina širdį.

Be galo mėgstu keliones. Pandemija jas sustabdė, tačiau džiaugiuosi, kad iki jos pirmosios bangos aplankiau Braziliją. Tai buvo gyvenimo kelionė.

Manau, kad dar kartą suvokėme, koks puikus yra gyvenimas. Dabar didžiausias malonumas mėgautis juo, įvertinti išmoktas pamokas, laukti, kai vėl galėsime matytis vieni su kitais.

– Ko švenčių proga palinkėtumėte teismų bendruomenei ir visiems Lietuvos gyventojams?

– Šiuo pandemijos laikotarpiu visiems linkiu stiprios sveikatos. Linkiu šilto šeimos židinio, meilės ir neleisti bet kokiam darbui atimti iš jūsų gyvenimo. Raskite laiko poilsiui ir malonioms akimirkoms.