Apie vaikystės svajones ir tai, kokį kelią reikėjo nueiti, kad taptų teisėjais, išskirtinai TEISMAI.LT – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjas.
– Vaikai svajoja kuo greičiau užaugti. Mergaitės svajoja tapti pardavėjomis, mokytojomis, berniukai – statyti namus ar vairuoti didelius automobilius. Kokios buvo Jūsų vaikystės svajonės?
Justa:– Kiekvieno vaiko svajones lemia aplinka, kurioje jis auga. Vaikai žino tas profesijas, kurias jie mato, apie kurias jiems pasakoja arba tokį darbą dirba šalia jų nuolat esantys žmonės. Aš augau gydytojų šeimoje, taigi svajonė sekti tėvų pėdomis ir tapti gydytoja manęs neaplenkė...
Tomas:– Vaikystėje man atrodė, kad yra daugybė įdomių profesijų, bet savęs neįsivaizdavau nė vienos iš jų vaidmenyje. Būdamas vaikas labai mėgau sportuoti, šokti, žaisti įvairius sporto žaidimus. Tai man gerai sekėsi, todėl nuolat sportavau, dalyvaudavau įvairiose varžybose, norėjau būti geras sportininkas.
– Abiturientai dažnai blaškosi, kai kurie tik paskutinę akimirką nusprendžia, kur stoti. Kada pirmą kartą pagalvojote apie teisininko karjerą?
Justa:– Vaikystėje tikriausiai net nepagalvojau apie teisininkės karjerą. Sunku prisiminti, kada tiksliai apsisprendžiau savo ateitį susieti su teise. Mokykloje man labiausiai patiko ir sekėsi humanitariniai mokslai. Mokiausi labai gerai, tad kai atėjo laikas rinktis, kur studijuoti, nusprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Ilgai dvejojau kokią sritį pasirinkti – teisę ar psichologiją... Nugalėjo teisė...
– Ar pateisino lūkesčius teisės studijos universitete?
Tomas:– Teisės studijos universitete buvo įdomios, plataus spektro. Jos išugdė savarankiškumą, atsakingumą, padėjo suformuoti teisinį mąstymą. Mane labiausiai domino komercinės teisės specializacija, todėl ją ir pasirinkau.
Justa:– Dėstytojai puikiai išmanė dėstomus dalykus, todėl studijuotos disciplinos buvo įdomios, tiesa, kai kurios – nelengvos, bet naudingos. Universitetas pradeda formuoti ir ugdyti studentų, kaip teisininkų, asmenybes.
– Po studijų pasirinkote teismą. Ar sunkus kelias iki teisėjo priesaikos?
Justa:– Su teismo darbo specifika susidūriau dar studijų metais – Vilniaus apygardos teisme atlikau praktiką. Kaip tik tais metais, kai baigiau studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, Lietuvos teismuose buvo įsteigta nauja pareigybė – teisėjo padėjėjas. Nutariau pasitikrinti savo žinias ir dalyvauti konkurse.
Norinčių dirbti teisėjų padėjėjais tikrai netrūko – pirmuosiuose konkursuose į vieną vietą pretenduodavo dešimtys. Laimėjusi konkursą, pradėjau dirbti Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme teisėjo padėjėja, o po penkerių metų tapau teismo pirmininko patarėja.
2010 metais išlaikiau pretendentų į teisėjus egzaminą, toliau buvau kviečiama į Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos posėdžius, o 2011 metų gruodį, prieš pat šv. Kalėdas, buvau paskirta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja. Manau, kad kelias iki teisėjo priesaikos iš tiesų nelengvas. Kandidatams į teisėjus taikomi griežti profesiniai reikalavimai. Kad šiuos įgūdžius įgytum, reikia nuolat tobulėti, mokytis, būti aktyviam siekiant užsibrėžtų tikslų.
Tomas:– Paskutiniuose studijų kursuose teko dirbti ir atlikti praktiką advokatų kontoroje, draudimo bendrovėje. Taip susipažinau su šių sričių teisinio darbo bruožais, dalyvavau ne viename teismo posėdyje ir pajutau, kad man imponuoja teisėjo darbas. Baigęs teisės studijas universitete, pradėjau dirbti teisėjo padėjėju, iš arti pamačiau teisėjo darbą.
Dirbdamas teisėjo padėjėju Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, galutinai supratau, kad norėčiau profesinę ateitį sieti su teisėjo darbu. Dėl to pradėjau nuosekliai rengtis pretendentų į teisėjus egzaminui. Sulaukęs reikiamo teisinio darbo stažo, padaviau prašymą laikyti nurodytą egzaminą.
– Šiandien teismai vertinami kritiškai. Ar toks visuomenės požiūris į teismus negąsdino?
Justa:– Manau, kad visi teisėjai dėl viešojoje erdvėje nuolat griaudinčios kritikos, pagrįstų ar iš piršto laužtų kaltinimų skaudžiai išgyvena. Dažnai priekaištai yra nepagrįsti, todėl žmonės turėtų būti aktyvesni ir pasinaudoti teismų sudarytomis galimybėmis išsamiau susipažinti su teismo darbu. Nuoširdžiai viliuosi, kad visuomenės požiūris į teismus pasikeis ir ateityje pagarba teismui tik didės.
Tomas:– Pasirenkant teisėjo profesiją, visuomenės požiūris į teismus įtakos neturėjo. Dirbant teisėjo padėjėju ir iš arti matant teisėjų bei teismo darbą, šiek tiek keistokas ir gluminantis pasirodė negatyvios kritikos persmelktas visuomenės požiūris į teismus. Ypač nuostabą kėlė tai, kad labiausiai neigiamai prieš teismus nusiteikę tie visuomenės nariai, kurie nėra tiesiogiai susidūrę su teismais ir net nėra buvę teisme.
– Kodėl pasirinkote teisėjo, o ne advokato, prokuroro ar šiaip teisininko profesiją?
Tomas:– Mane teisėjo darbas taip pat patraukė savo atsakingumu, nes teismas, tik išklausęs abiejų proceso šalių argumentus, išanalizavęs visas aplinkybes, priima sprendimą.
– Kaip manote, kokios savybės teisėjui yra svarbios?
Tomas:– Mano nuomone, teisėjas turi būti nepriklausoma, savarankiška, atsakinga sau, darbšti, disciplinuota ir žmones gerbianti asmenybė.
Justa:– Kaip jau minėjau, teisėjams taikomi griežti profesiniai reikalavimai. Svarbi ne tik teisinio darbo patirtis, bet būtina ir nepriekaištinga reputacija. Taigi greta dalykinių savybių – tinkamos asmeninės savybės. Teisėjas turi būti darbštus, supratingas, atjaučiantis, principingas, sąžiningas, atsakingas.
– Kokios buvo pirmosios kaip teisėjo darbo dienos teisme?
Tomas:– Pirmosios kaip teisėjo darbo dienos teisme nebuvo kažkuo itin stebinančios ar neįprastos. Prieš tapdamas teisėju, dirbau teisėjo padėjėju, todėl teisėjo darbas buvo gerai pažįstamas. Kaip naują potyrį galėčiau išskirti tai, kad teisėjas bylą mato „gyvai“, ypač kai ji nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
– Ar sunku savarankiškai priimti sprendimą?
Tomas:– Savarankiškai priimti sprendimą nėra sunku, bet, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad lengva priimti sprendimą apskirtai. Tačiau įdomiausia teisėjo darbo dalis ir yra sprendimo priėmimas. Kuo labiau koordinuotas ir darnus kitų teismo darbuotojų darbas, tuo palankesnės sąlygos teisėjui vykdyti pagrindinę jo funkciją – priimti sprendimus ir vykdyti teisingumą plačiąja prasme.
– Ar teisėjo darbas pakeitė Jūsų gyvenimą?
Justa:– Įtakos turi ne pats teisėjo darbas ar jo atliekamos funkcijos, o itin dideli darbo krūviai. Todėl dažnai tenka dirbti po darbo ar savaitgalį. Lieka mažiau laiko sau, šeimai, draugams.
– Kokia ji – jauno teisėjo sėkmės formulė?
Justa:– Prieš pradedant siekti teisėjo karjeros būtų itin naudinga padirbti teisme, įsigilinti į teisėjo darbo specifiką, pajausti teismo pulsą. Na, o tuomet ir apsispręsti bus lengviau – sieti savo ateitį su teisėjo darbu ar rinktis kitą kelią. Manau, kad svarbiausia, būti psichologiškai pasiruošusiam, žinoti, kad laukia sunkus ir itin atsakingas darbas.
Tomas:– Tikriausiai jauno teisėjo sėkmės formulė – tai nuolat keliami sau tikslai, jų įgyvendinimo užduočių susidarymas ir griežtas bei kryptingas siekimas bei nuolatinis profesinių įgūdžių tobulinimas.