Šiandieninis pasaulis ir jo pokyčiai be galo greiti, o galimybės keliauti ir semtis tiek profesinės, tiek gyvenimiškos patirties išaugusios tūkstančius kartų. Geografinių sienų suvokimas palaipsniui silpsta, turint ryžto ir noro gali atsiverti net ir gerai užrakintos durys.
© Shutterstock

Tą puikiai įrodo Mykolo Romerio universiteto dėstytojo dr. Juozo Valčiuko pavyzdys. Jis 2016 metais lankėsi Artimuosiuose rytuose, kur mokėsi arabų kalbą ir savo akademinėje veikloje sėkmingai gilinosi į islamo teisę. Žurnalui TEISMAI.LT J. Valčiukas sutiko papasakoti apie ilgą ir nelengvą savo kelią į Rytų kultūrą, islamo ir Vakarų teisės skirtumus bei vyraujančius mitus ir tai, koks visuomenės santykis su teismais šiose šalyse.

– Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į tarptautiškumą? Kokios savybės leidžia be baimės leistis į skirtingas kultūras ir semtis jų pažinimo?

– Tarptautinių santykių eksperto Richardo N. Haasso knygos „Užsienio politika prasideda namuose“ (angl. Foreign Policy Begins at Home) pavadinimas atsako, kur prasidėjo mano kelias į tarptautiškumą. Improvizuodamas ir nieko per daug nesitikėdamas namuose Kaune pradėjau žengti pirmus žingsnius tarptautiškumo link magistrantūros studijų laikotarpiu, kai buvau tik grįžęs iš „Erasmus“ studijų Paryžiuje. Iš patirties supratau, kad beldžiantis į pasaulį svarbūs trys asmenybę apibūdinantys dalykai: kaip moki prisistatyti kitiems, išsilavinimas bei turimi profesiniai įgūdžiai ir tai, kokiomis vertybėmis, idealais bei vizija tu tiki. Visa tai turėtų atsispindėti ir elektroniniame laiške, kuriuo kreipiesi į žmogų kitame pasaulio krašte, ir bendraujant akis į akį su žmogumi iš kitos gatvės pusės. Žingsnis po žingsnio, klaida po klaidos ir mano kreipimaisi mezgant kontaktus tarptautinėje arenoje pradėjo duoti rezultatų, o tai skatino eiti į priekį.

Kuo esu tarptautiškesnis, tuo matomesnė, labiau girdima ir atpažįstama ir mano šalis.
Juozas Valčiukas

Tarptautiškumas apskritai man yra savirealizacijos, savęs ir savo šalies vertybių bei interesų pristatymo galimybė. Kuo esu tarptautiškesnis, tuo matomesnė, labiau girdima ir atpažįstama ir mano šalis.

Kalbant apie priežastis, kurios paskatino imtis tarptautinių temų moksliniuose tyrimuose, reikia pasakyti, kad jų buvo ne viena ir ne dvi. Tai ir mintys apie diplomato karjerą, tarptautiniu mastu dirbančio dėstytojo statuso siekis, darbo tarptautinėje organizacijoje galimybės, noras dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse, galiausiai noras pažinti kitos kultūros ir teisės identiteto dalykus.

– Savo disertacijoje pasirinkote islamo teisės tematiką – kodėl nusprendėte gilintis būtent į šią sritį?

– Mano disertacijos tema buvo „Islamo teisė: adaptyvumo klausimas“ (eng. Islamic law: a question of adaptability). Siekiau tam tikru aspektu kritiškai pažvelgti į Samuelio Huntingtono teiginį dėl tariamai neišvengiamo Islamo ir Vakarų civilizacijų susidūrimo. Taip pat turėjau siekį išnagrinėti naujas lyginamosios teisės temas ir šitaip įnešti savo indėlį į Lietuvos teisės mokslą. Be to, turėjau intenciją prisidėti prie Lietuvos diplomatijos siekių užmegzti glaudesnius ryšius su Artimųjų rytų kraštais. Galų gale domino atverti jei ne duris, tai bent langą į turtingą islamo kultūrą ir tradiciją, kuri Vakaruose apaugusi mitais.

Planavau anglų kalba parašyti disertaciją, išmokti kiek įmanoma geriau arabų kalbą, rasti galimybių stažuotis Vakarų universitetuose ir Islamo gimimo centre – Artimuosiuose rytuose. Rinkdamasis islamo teisės tematiką aiškiai žinojau, kad renkuosi ilgą patyriminį kelią, kuris pareikalaus daug kantrybės ir išbandymų. Kita vertus, kaip kitaip, jei ne tokiu keliu galima buvo tikėtis realizuoti mano mėgstamo rašytojo Stefano Zweigo frazę, kad „tik tas, kas anksti išmoko ištempti savo sielą, vėliau mokės sutalpinti savyje visą pasaulį“.

– Koks buvo Jūsų kelias pažįstant Rytų kultūrą? Ar nebuvo sudėtinga – juk rytietiškoji kultūra tikrai nėra tokia atvira kaip vakarietiškoji?

– Įsivaizduojamą disertacinio tyrimo kelią, kuris iš dalies čia buvo apibūdintas, sugalvojau dar būdamas namuose. Taigi ramia galva ir su šypsena pasirašiau sau scenarijų iki galo nenutuokdamas, kaip tai realiai gali būti įgyvendinta. Žinojau tik viena, kad kita kultūra ir jos žmonės yra tiek atviri, kiek pagarbiai ir nuoširdžiai į juos kreipiesi. Kai atėjo laikas nuspręsti dėl stažuotės krypties, rašiau dešimtis ir šimtus laiškų į Didžiąją Britaniją, į vietos universitetus ir čia veikiančias Šarijos tarybas. Kolega, dėstantis Vestminsterio universitete (angl. University of Westminster, London), rekomendavo mane ir netrukus vykau į šį universitetą trijų mėnesių stažuotės. Jos metu ne tik bendravau su vietos profesūra, bet ir po truputį užmezgiau ryšius su Londono musulmonų religiniais lyderiais ir teisininkais. Pastangos kreipiantis į gana uždaras institucijas davė rezultatų ir kitais metais buvau pakviestas stažuotis į vieną iš Londone veikiančių Šaryjos tarybų, užsiimančių daugiausia šeimos teisės klausimais. Daugybė interviu, dalyvavimas tarybos posėdžiuose, neformalūs pokalbiai su teisės specialistais suteikė galimybę pažvelgti į disertacijos temas per Vakarų musulmonų požiūrio prizmę. Apskritai padėjo suprasti tokių institucijų veiklos kryptis, kokiu mastu jos populiarios Londono musulmonų bendruomenėje, ir pan.

Juozas Valčiukas
Juozas Valčiukas
© TEISMAI.LT

Vėliau kreipiausi į JAV profesorius, kurių knygas studijavau Lietuvoje. Keletas jų atsiliepė. Kokie skype pokalbiai disertacijos tematika užvirdavo su jais! Su vienu iš JAV profesorių susitikome Helsinkyje, o šių metų balandžio mėnesį gavau raštišką jo universiteto kvietimą 2019–2020 metų laikotarpiu atvykti pas juos pusmečio stažuotės.

Po stažuočių Vakaruose mano žvilgsnis pradėjo krypti Artimųjų rytų link. Nepaisydamas nekokių finansinių galimybių ir to, kad regione neturėjau kontaktų, po truputį rinkausi konkrečią to regiono šalį, kurioje galėčiau stažuotis.

Mano sėkmės istorijos yra ilgų vakarų ir naktų darbo vaisius, kad neužtektų ir savaitės paskaitų papasakoti apie tai, kiek durų man neatsidarė ir kiek nesėkmių patirta.
Juozas Valčiukas

Visomis mintimis apie improvizuotą kelią į tarptautiškumą nuolatos dalijausi su savo teisės studentais universitete ir viešų paskaitų metu Lietuvos mokyklose akcentuodamas tai, kad mano sėkmės istorijos yra ilgų vakarų ir naktų darbo vaisius, kad neužtektų ir savaitės paskaitų papasakoti apie tai, kiek durų man neatsidarė ir kiek nesėkmių patirta. Dalydamasis savo patirtimi tikiu, jog kaip dėstytojas galiu jaunam žmogui suteikti ne tik formalių žinių, bet ir pasitikėjimo savimi bei motyvacijos, kad nuoširdžia ir atvira pasauliui laikysena, nuosekliu darbu bei drąsa improvizuoti galima numatyti savo karjeros kelią. Svarbu tik neapsistatyti riboženkliais dar būnant namuose.

– Kodėl nusprendėte vykti būtent į Jordaniją? Kaip šioje šalyje sekėsi akademinė veikla?

– Mano apsisprendimas buvo labai paprastas. Saugumo faktorius lėmė tai, kad nusprendžiau bandyti laimę belsdamasis į Jordanijos Karalystę. Šiame krašte gausu tarptautinių institucijų, nes institucijos, kurios negali veikti Palestinoje, Jemene ar kt., yra įsikūrusios Jordanijoje.
Jordanijoje planavau rinktis intensyvius vasaros arabų kalbos kursus, užmegzti ryšių su vietos teisininkais ir, aišku, susirasti stažuotės vietą. Nujaučiau, jei viskas pavyktų, tai galėtų tapti raktu ir į kitas Artimųjų rytų regiono valstybes. Tačiau visa tai kol kas buvo tik vaizduotės vaisius.

Per socialinį tinklą „Facebook“ radau keletą lietuvių, gyvenančių Jordanijos sostinėje. Jie labai geranoriškai atsakė į mano klausimus ir suteikė daug vertingos informacijos. Su jais, beje, iki šiol draugauju. Po to iš anksto užsirašiau į arabų kalbos kursus. Kitas žingsnis buvo rasti, kas šiek tiek finansiškai paremtų Lietuvoje. Visada dėkingas būsiu už paramą, kurią suteikė geranoriškai nusiteikę žmonės. Ateis diena – grąžinsiu su kaupu. Taip 2016 m. vasarą išvykau į Jordaniją. Per vasarą po 4–5 val. perdien mokiausi arabų kalbos. Šalia to turėjau galvoje, kad disertacijos tikslais privalau atverti duris į Jordanijos universitetą ir teismines institucijas.

Amane rašiau dešimtis laiškų kreipdamasis į Jordanijos universiteto profesorius, tačiau gerą mėnesį nesulaukiau jokio atsakymo.

Prisipažinsiu, buvo kilęs noras nuleisti rankas, bet kai pagalvodavau, kiek jau teko nueiti kelyje į tarptautinius vandenis, greitai tokios mintys išgaruodavo. Žaibiškai pakeičiau strategiją, kaip prieiti prie Jordanijos universiteto bendruomenės. Parašiau du laiškus tik tiems profesoriams, kurie buvo baigę mokslus Vakarų valstybėse, ir netrukus gavau atsakymus su kvietimu apsilankyti universitete. Visa tai atvėrė galimybę ne tik turėti daugybę pokalbių su islamo teisės ir filosofijos žinovais akademinėje bendruomenėje, bet ir per juos aplankyti Jordanijos Konstitucinį teismą, Šarijos teismus. Dar daugiau – tapau vietos profesorių svečiu namuose, o tai buvo akivaizdus pripažinimo ir gimusios draugystės ženklas. Iki šiol draugaujame, prisipažinsiu, su jų rekomendacijomis šiomis dienomis vyksta derybos su Kataro, Omano Sultonato ir Emyratų universitetais dėl mano metų trukmės podoktorantūros stažuotės ten galimybių.

– Kaip galėtumėte apibūdinti Artimųjų Rytų teisę? Koks šios visuomenės santykis su teismais, teisėjais?

– Vienareikšmiškai neįmanoma atsakyti, nes geografinis, istorinis, religinis, o kartu ir teisinis Artimųjų rytų paveikslas yra daugialypis. Labai apibendrintai galima sakyti, kad didelę dalį Artimųjų rytų valstybių, tarp jų ir Jordanijos, teisės šiandien sudaro trys komponentai: vietos valdžios kuriama teisė, kuri neretai turi vakarietiškų elementų; paprotinė teisė, turinti labai daug įtakos ir smarkiai besiskirianti; galiausiai tam tikros teisės mokyklos krypties islamo teisė. Skirtingas kultūrinis kontekstas ir kintantys požiūriai, kuriuos lemia globalizacija ir technologijų skvarba, Artimųjų rytų valstybių teisę taip pat palaipsniui transformuoja.

Stebint bylas Jordanijos Šaryjos teismuose, kurie nagrinėja išimtinai tik su šeimos, paveldėjimo ir pan. klausimais susijusius ginčus, buvo labai įdomu suvokti ir matyti žmonių santykius su teisėju, kuris itin gerbiamas. Pasitikėjimo lygmuo teisėju ten išskirtinai didelis. Pažvelgus į praeitį akivaizdžiai matyti, kad tai kilę iš islamo istorijoje susiklosčiusios tradicijos. Teisėjais skirdavo žmones, kurie dažniausiai buvo vienos ar kitos religinių teisininkų bendruomenės atstovaujamos mokyklos atstovai ir kurių autoritetas paskyrimo vietoje tarp žmonių buvo nekvestionuojamas. Teisėjas išmanė tiek vietoje susiklosčiusius papročius, tiek ir betarpiškai pažino žmones bei jų problemas, galima sakyti, atliko vietos sąžinės balso vaidmenį. Institucinė forma buvo svarbi priimamo sprendimo įgyvendinimo požiūriu, tačiau tai buvo mažiausiai lemiamas faktorius dėl teisėjo autoriteto žmonių akyse.

– Koks buvo netikėčiausias Jūsų atradimas islamo teisėje?

Plečiantis technologijoms šiuo metu islamo teisė prieinama kiekvienam musulmonui – teisinės nuomonės teikiamos internetu, trumpąja SMS žinute.
Juozas Valčiukas

– Plečiantis technologijoms šiuo metu islamo teisė prieinama kiekvienam musulmonui, kuris, tarkime, nori pasikonsultuoti tam tikru klausimu su religiniu ir teisiniu lyderiu – muftijumi (aut.past. mufijus – religinis lyderis teikiantis religinius-teisinius atsakymus (fatvas) musulmonams, kurie tam tikru klausimu kreipėsi autoritetingos nuomonės. Tokia nuomonė nėra saistanti ar įpareigojanti veikti vienaip ar kitaip). Teisinės nuomonės teikiamos internetu, trumpąja SMS žinute. Apskritai teigiama, kad mokykla, mečetė ir internetas yra tie kanalai, per kuriuos islamas ir islamo teisės klausimai yra aptariami, diskutuojama dėl jų ir tai yra vienas iš šios dienos būdų, kaip tradicijos realiai gyvuoja žmonių gyvenimuose.

– Kokie ryškiausi skirtumai lyginant islamo teisės tradiciją su Vakarų teisės vertybėmis?

– Didžiausi nesutarimai, skirtumai ir yra greičiausiai tie, kuriuos EŽTT mini 2003 m. byloje Gerovės partija prieš Turkiją. Tai iš tradicinės islamo teisės kylantys baudžiamosios teisės aspektai, bausmių rūšys, lyčių nelygybė, jėgos panaudojimo klausimas ir pan. Dažniausiai Vakaruose islamo teisė asocijuojama su šiais aspektais. Taip pat politinių islamo srovių atstovų ir džihadistų selektyviai pasirenkamos penkios–aštuonios eilutės, susijusias su paminėtais prieštaringais aspektais, ir šitaip reprezentuojamas islamas bei kalbama islamo teisės vardu. Be to, pastebima tam tikrų musulmonų ideologinių grupių tendencija Vakaruose gyvenančią musulmonų jaunuomenę mokyti islamo ir islamo teisės dalykų remiantis selektyviai pasirinktomis šaltinių eilutėmis.

Sakyti, kad moterys musulmonės neturi teisės vairuoti automobilio, neturi teisės vienos keliauti ar pan., yra ne kas kita, kaip tam tikros šalies ar ideologinės mokyklos interpretaciniai viražai, kurie neturi nieko bendro su islamo religija ir teise.
Juozas Valčiukas

Pritarčiau islamo teisės tyrinėtojui Khaledui Abou El Fadlui, teigiančiam, kad kai kurios musulmonų ideologinės srovės, kurios pristato islamą ir islamo teisę per tam tikras selektyviai parinktas eilutes, precedentus ir pan., randa tai patvirtinančių šaltinių, tačiau iškraipo ir paneigia islamo teisingumo idėją, kuri atsiskleidžia šaltinių tekstus analizuojant kaip visumą ir atsižvelgiant į gyvenamojo laiko ir socialinių aplinkybių kontekstą. Pasak kolegų Jordanijos universitete, tarnauti Dievui, vadinasi, tarnauti teisingumui, o tarnauti teisingumui – tai įsitraukti į paieškas to, kas yra moralu, teisinga ir žmogiška. Sakyti, kad moterys musulmonės neturi teisės vairuoti automobilio, neturi teisės vienos keliauti ar pan., yra ne kas kita, kaip tam tikros šalies ar ideologinės mokyklos interpretaciniai viražai, kurie neturi nieko bendro su islamo religija ir teise.

– Kiek islamo teisės turime Vakaruose?

– Totoriai apie 600 metų gyvena Lietuvos ir Lenkijos kraštuose. Vakarų valstybėse legaliai veikia su islamo teisės normų įgyvendinimu susijusios kvaziteisminės institucijos (Anglijoje jų daugiau negu 25), Vakarų valstybių nacionaliniai teismai kai kurias šalyje paremtas normas pripažįsta suderinamomis su Vakarų teisės vertybėmis. Taigi visa tai ir dar daugiau rodo, kad islamas ir iš jo kylančios norminės taisyklės tam tikra apimtimi egzistuoja Vakarų pasaulyje. O kur dar Graikijos pavyzdys! Graikijos civilinė teisė numato, kad Vakarų Trakijos musulmonų mažumai priklausantys žmonės šeimos, paveldėjimo ir panašius ginčus sprendžia padedant vietos muftijui, kuris šiose srityse veikia kaip teisėjas.

2018 m. EŽTT bylos Molla Sali prieš Graikiją sprendimas bus labai įdomus. Kokia tai istorija? Mirus Vakarų Trakijos musulmonui, jo visas turtas atiteko žmonai, kuri taip pat priklausė vietos musulmonų bendruomenei. Turtas buvo užrašytas testamento forma ir laikantis Graikijos nacionalinės teisės patvirtintas notariškai. Po vyro mirties viskas atiteko žmonai, tačiau po kurio laiko į Graikijos teismus kreipėsi dvi vyro seserys, teigiančios, kad testamentas yra negaliojantis, nes nesudarytas pagal islamo teisės papročius kreipiantis į vietos muftijų ir pan. O tai esą numato pati Graikijos nacionalinė teisė, kuri inkorporuodama tokias teisės taisykles įgyvendino XX a. pradžioje graikų ir turkų pasirašytus tarptautinius įsipareigojimus. Seserys teigė, kad pagal islamo teisės principus paveldėtas turtas turėjo būti padalytas tarp žmonos ir vyro likusių artimų giminaičių. Jei pirmos ir antros instancijos teismai Graikijoje aiškiai pasakė, kad sudarydamas testamentą vyras turėjo galimybę pasirinkti jį sudaryti pagal Graikijos nacionalinę teisę (notariškai) ar palikimą palikti remiantis islamo teisės principais, tai kasacinis teismas tam paprieštaravo.

Šią bylą išnagrinėjęs Graikijos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tai, jog testamentas buvo sudarytas nesilaikant islamo teisės papročių kreipiantis į muftijų, reiškia, jog testamentas yra negaliojantis. Ponia Molla Sali, aišku, kreipėsi į EŽTT, kuris, galima spėti, pasakys, jog pasirinkimo laisvė vis dėlto yra pamatinis Vakarų teisės principas. Sprendime bus pasisakyta tam tikru aspektu ir apie Vakarų ir islamo teisės tradicijų santykį, o tai tik dar labiau kelia susidomėjimą šia byla.

Kaip europietis ir Vakarų kultūros bei tradicijos atstovas, lietuviškų vertybių puoselėtojas, pasakysiu aiškiai: negali būti jokios kalbos apie pritaikymą tų islamo teisės taisyklių, kurios iš esmės prieštarauja Vakarų teisės tradicijai ir kurių inkorporavimas reikštų Vakarų teisės vertybių paaukojimą. Kita vertus, sakyti, kad islamo teisė visa apimtimi nesuderinama su Vakarų teisės tradicija, irgi yra netikslu.

– Mūsų šalies šimtmečio kontekste kaip manote, kokia yra Lietuvos valstybės tarptautiškumo ateitis? Kaip palaikyti santykius su kitomis valstybėmis, tarp jų ir Rytų? Kaip tarptautiškumas gali prisidėti prie atstovavimo valstybės interesams, diplomatijos perspektyvų ir tolesnio teisės plėtojimo?

– Mano galva, reikėtų kiek įmanoma labiau siekti paslėpti nuogumą, kadangi daugelyje sričių, o ir profesijų (diplomato, mokytojo ar teisininko) esame apnuoginti šiuolaikinės realybės, nes negebame adaptuotis prie XXI amžiaus, kuriame globalizacija ir technologijos jau yra ne pasirinkimo reikalas, o realybė.

Teisės apjungimas su technologijomis studijose įgalintų ugdyti šiuolaikinius teisės profesionalus, kurie ne tik gebėtų rutininius teisininko darbus palikti dirbtiniam intelektui, bet ir galėtų koja kojon žengti su tarptautine praktika kuriant inovatyvias kompanijas.

Štai, kad ir diplomatijos sritis. Diplomatijoje, manau, reikia galvoti apie virtualias atstovybes ne kitose valstybėse, o megamiestuose. Būtina sukurti kažką panašaus į diplomato akademiją prie URM, kurioje tam tikras skaičius žmonių kasmet mokytųsi kinų, arabų ir kitų kalbų, o ateityje per juos Lietuva naudotų savo švelniąją galią reprezentuodama šalies vertybes ir atstovaudama interesams. Reikia vizijos ir žmonių, kurie užkrėstų jos įgyvendinimo idėja kitus. Ambasadoriais neturėtų būtinai tapti tik dešimtmečius diplomatinę karjerą darę žmonės, turėti galimybę jais tapti galėtų ir kultūros ar meno žmonės. Kas paneigtų, kad Jurgis Didžiulis negalėtų būti puikiausias Lietuvos ambasadorius Pietų Amerikos valstybėse. Arba totorių bendruomenių vadovas Adas Jakubauskas – ambasadorius vienoje iš Centrinės Azijos valstybių. Apskritai reikia naujo matymo, vizijos. Prie to turime visi prisidėti.

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio kviesiu vyresniųjų klasių mokinius į 21 amžiaus klasės puslapį internete, kur skaitysiu video paskaitas, rašysim tinklaraštį ir pan. Pirmoji užduotis bus kartu su Lietuvos mokiniais parašyti 2018 metų vasario 16-osios deklaraciją arba programą naujam Lietuvos šimtmečiui.

Tik tai valstybei, kuri turės savo žinutę, ir žinos, kaip šiuolaikiškai ir patraukliai papasakoti ją pasauliui, tarptautiškumas leis ne tik deramai save reprezentuoti, bet ir dar labiau vertybiškai sustiprėti namuose.

TEISMAI.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kas sieja „valstiečius“ su Matijošaičiu? Atsakymą kauniečiai rado pašto dėžutėse (127)

Kam „valstiečiams“ savo partiniame leidinyje reklamuoti Kauno miesto merą Visvaldą...

Maisto klastojimas: vietoj žuvies mums parduoda vandens glazūrą ir džiuvėsėlius (63)

Silkės vietoje sardinių siekiant atpiginti produktų gamybą arba vengiant mokesčių, šaldytų...

Junckerio elgesiu pasibaisėjęs prancūzų žurnalistas: jis peržengė visas ribas papildyta (81)

„Atmosfera Briuselyje pastaruoju metu primena Brežnevo epochą. Mūsų politinei sistemai vadovauja...

Laukia dešimtmečiai prekybos karo? (26)

Apsisvaidymas vis naujais prekių sąrašais, kuriems taikomi muitų tarifai, jau yra nebe derybinė...

Gamta kėsinasi atimti pamėgtą lietuvių pramogą (4)

Poilsiautojams ši vasara prasidėjo kur kas anksčiau ir labai gerai: jau gegužės mėnesį...

Sostinės širdyje – trumpų suknelių ir šortų madų šou (1)

Savaitgalį gero oro nepagailėta – termometro stulpeliai rodė virš 25 laipsnių Celsijaus....

Specialistai pataria: dešimtmetis jau turėtų mokėti skalbti ar įkalti vinį (6)

Vaikai sugeba kur kas daugiau, negu jūs įsivaizduojate, tad tėvai darydami viską už savo atžalas...

Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos prokurorams ir teisėjams atnaujinta 12:46 (320)

Rusija reiškia nepasitenkinimą Lietuvos prokuratūra , kuri už dalyvavimą nusikalstamuose Sausio...

Neatpažįstamai pakeitė legendinę Lietuvos vietą: štai čia marozų tikrai nerasite (127)

„Marozų kurortas“ – tokia nemaloni etiketė nuo seno persekioja Palangą. Tai pastebintis...