– Pastaruoju metu visa teismų sistema sulaukia nemažai kritikos dėl išteisinamojo nuosprendžio vadinamoje „MG Baltic“ byloje. Tiek visuomenė, tiek politikai susiskaldė komentuodami šios bylos eigą, pasigirdo kalbų, esą teismas patyrė didelį spaudimą, kas ir galėjo lemti tokią baigtį pirmosios instancijos teisme. Kaip manote, ar įteisinus teismo tarėjų institutą, kai nagrinėjant bylą dalyvautų ir parinkti visuomenės atstovai, galėjo būti kitokia šio proceso baigtis, o gal tiesiog būtų mažiau abejonių?
– Pirmiausia, atkreipčiau dėmesį į tai, jog tokio, kaip nurodyta klausime, „spaudimo“ tikrai neišvengtume ir įteisinus tarėjų institutą, nes tokio instituto įteisinimu nesiekiama riboti visuomenės galimybės domėtis rezonansinių bylų nagrinėjimu ar dėl to reikšti savo nuomonę, o rezonansines bylas kaip dabar, taip ir dalyvaujant teisminiuose procesuose tarėjams, teismams tektų nagrinėti. Nežiūrint į tai, kad rodomas didesnis susidomėjimas nagrinėjama byla, teismai sprendimus priima vadovaudamiesi tik byloje ištirtais įrodymais, o ne emocijomis ar visuomenės įspūdžiais apie jos didesnio susidomėjimo sulaukusią bylą ir/ar joje kaltinamus asmenis, kas analogiškai būtų ir įteisinus tarėjų institutą.
Bet yra dar vienas dalykas – tai teisėjų ir numatomų įteisinti teismo tarėjų (ne)atsparumas visuomenės, žiniasklaidos ir kt. nuomonei, kitaip tariant, paminėtam klausime „spaudimui“. Manau, kad tai yra tas pagrindinis veiksnys, nuo kurio įteisinus tarėjų institutą ir priklausytų, ar procesai nagrinėjant bylą, jeigu joje be teisėjų dalyvautų ir parinkti visuomenės atstovai, galėtų iš principo baigtis kitaip nei jie baigtųsi bylą išnagrinėjus tik teisėjams. Tam, kad atsakyti į šį klausimą, turime įvertinti esamas ir numatomas galimybes, jų pakankamumą, teisėjams ir numatomiems įteisinti tarėjams nepaisyti bet kokios įtakos ar poveikio. Kalbant apie profesionalius teisėjus, nemanau, kad visuomenės rodomas didesnis susidomėjimas viena ar kita byla dėl pavyzdžiui nagrinėjamų nusikaltimų pobūdžio, dalyko, kaltinamųjų, kitų byloje dalyvaujančių asmenų, jų statuso visuomenėje, profesijos ir kt., vienas kitas pasisakymas ar komentaras žiniasklaidoje apie byloje nagrinėjamus dalykus, gali būti laikomas spaudimu ar kitokiu neleistinu poveikiu teismui, juolab, net galinčiu daryti įtaką bylos baigčiai (savaime suprantama, jeigu tai savo pobūdžiu nėra nusikalstama).
Toks „triukšmas“, kurio paprastai netrūksta bet kurioje rezonansinėje byloje, kaip antai neseniai išnagrinėtoje „MG Baltic“ byloje, neturi jokios esminės reikšmės profesionalaus teisėjo vidiniam įsitikinimui dėl priimamo sprendimo byloje jau vien tik dėl to, kad teisėjams keliami patys aukščiausi reikalavimai (dėl išsilavinimo, patirties, nepriekaištingos reputacijos, nešališkumo ir kt.) leidžia jiems tiesiog nepaisyti bet kokios įtakos ar poveikio ir klausyti tik įstatymo.
Šiame kontekste paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) 2017 m. išnagrinėta byla Paulikas prieš Lietuvą. Pareiškėjas šioje byloje Lietuvos teismų buvo nuteistas už trijų vaikų mirtiną sužalojimą autoavarijoje ir, kaip visi atsimename, tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama teismuose, buvo kilęs ne ką mažesnis „triukšmas“, nei neseniai nagrinėtoje „MG Baltic“ byloje. Pareiškėjas savo peticijoje EŽTT būtent dėl to ir skundėsi, teigdamas, kad dėl didelio žiniasklaidos dėmesio jam nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, teismai buvo raginami jį nubausti, jis buvo iki teismo vadinamas „vaikų žudiku“, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.
EŽTT paskelbtame sprendime išaiškino, kad tokiais atvejais svarbu ne subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas dėl žiniasklaidos poveikio teismams, bet tai, ar jis laikytinas objektyviai pagrindžiamu, ir sprendė, kad nors tam tikri pasisakymai galėjo įtakoti visuomenę manyti, kad pareiškėjas buvo kaltas, tačiau, byla buvo išnagrinėta visų teismų priimant tinkamai motyvuotus sprendimus, bylą nagrinėjo profesionalūs teisėjai (o ne prisiekusieji), kurių išsilavinimas ir patirtis leidžia jiems nepaisyti nederamos išorės įtakos. Taigi, šis sprendimas patvirtina, kad profesionaliam teisėjui keliami reikalavimai yra pakankami tam, kad jis būtų atsparus bet kokiai išorinei įtakai ir neleistų, kad jo priimami procesiniai sprendimai būtų paveikti neteisėto trečiųjų asmenų spaudimo.
Aišku, iš EŽTT sprendimo matyti, kad tuo atveju, jeigu byla būtų nagrinėta ne tik profesionalių teisėjų, bet kartu ir visuomenės atstovų, kaip sprendime nurodyta, prisiekusiųjų, greičiausiai būtų kilęs klausimas, ar jie taip pat buvo pakankamai atsparūs žiniasklaidos ir visuomenės nuomonės spaudimui. Veikiausiai tokiu atveju būtų vertinama, kad prisiekusieji nėra tokie atsparūs išorinei įtakai ar spaudimui kaip teisėjai. Taigi, šis EŽTT išaiškinimas rodo, kad prisiekusiųjų santykinis (ne)atsparumas visuomenės spaudimui galėtų būti pakankamai rimta problema, jeigu toks visuomenės įsitraukimo modelis būtų planuojamas įteisinti Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje numatoma pasirinkti kitą modelį – įteisinti tarėjų, o ne prisiekusiųjų institutą. Skirtingai nei prisiekusiesiems, kuriuos atrenkant paprastai reikalaujama, kad asmenys neturėtų jokios išankstinės nuomonės apie nagrinėjamą situaciją, tarėjams būtų keliami ženkliai didesni reikalavimai (pilietybės, nepriekaištingos reputacijos, aukštojo universitetinio išsilavinimo ir kt.).
Be to, asmens tinkamumas tapti tarėju prieš jį įrašant į tarėjų sąrašą būtų vertinamas specialioje atrankos komisijoje, atrinktiems tarėjams numatyti įvadiniai mokymai, įtvirtintas draudimas daryti šiems asmenims poveikį bei numatyti ribojimai tapti tarėju. Dėl nurodytų reikalavimų pobūdžio ir apimties, manau, kad tarėjų amžius, išsilavinimas, įgytos žinios, reikalingos eiti tarėjų pareigas ir nepriekaištinga reputacija, leistų jiems iš esmės, kaip ir teisėjams, nepaisyti išorės įtakos ar spaudimo. Taip pat pagal numatomą įteisinti tarėjų modelį, bylos dalyvaujant tarėjams būtų nagrinėjamos tik pirmos instancijos teismuose, dėl to šias bylas apeliacine ar kasacine tvarka, jeigu būtų teikiami skundai, peržiūrėtų ir galutinius sprendimus priimtų tik profesionalūs teisėjai.
Taigi, atsakant į pirmąją klausimo dalį, galima teigti, kad pats savaime tarėjų instituto įteisinimas, kai nagrinėjant bylą dalyvautų ir parinkti visuomenės atstovai, nereikštų, kad bylose sprendimai būtų priimami vadovaujantis ne įrodymais, o visuomenės nuotaikomis ar emocijomis, išreikštomis apie bylos aplinkybes ar joje dalyvaujančius asmenis. Ne tokio tikslo siekiama visuomenės atstovų – teismo tarėjų įtraukimu į teisminius procesus.
Taigi, bylų baigčiai ir bylose priimamiems sprendimams tai savaime įtakos neturėtų ir daugiau nei leidžia byloje ištirti įrodymai teisybės jose nepridėtų. Bylos net nebūtinai būtų išsprendžiamos kokybiškiau, juo labiau tokios, kuriose keliami sudėtingi teisiniai klausimai. Visai kitaip vertinčiau teismo tarėjų dalyvavimo procese reikšmingumą visuomenėje kylančioms abejonėms dėl teismo priimtų sprendimų. Nuogąstavimų ar dvejonių galėtų būti ženkliai mažiau nei dabar, kai bylas nagrinėja vien tik profesionalūs teisėjai. Tikėtina, kad tarėjų įvedimas bent kažkiek padidintų visuomenės pasitikėjimą teismais.
Didesnis pasitikėjimas teismais – didesnis pasitikėjimas teismų sprendimais. Nors kaip ir šiuo metu, taip ir su tarėjais teisingumą vykdytų teismai, bet įteisinus tarėjų dalyvavimą procesuose, manau, kad visuomenė labiau jaustų, jog tai yra ir jos teisingumas, nes ji jame dalyvautų per savo atstovus (tarėjus).
– Apie tarėjų institutą kalbama jau seniai. 2019 metais Vyriausybė pritarė jo įteisinimui, o įstatymo projekte buvo numatyta, kad tarėjai kartu su teisėjais nagrinėtų korupcinio pobūdžio baudžiamąsias bylas ir civilines bylas dėl žalos, kurią reikia atlyginti dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Kitų šalių praktika rodo, kad tarėjai ar prisiekusieji dalyvauja nagrinėjant ir itin didelio rezonanso visuomenėje sulaukusias baudžiamąsias bylas, kuriose pagal pareikštus kaltinimus gresia aukščiausia bausmė. Kaip manote, ar verta praplėsti tarėjams priskirtinų bylų spektrą?
– Tikėtina, kad daugelis norėtų didesnio tarėjų įsitraukimo visose bylose, kurios kelia daugiausia susirūpinimo visuomenėje. Kitaip sakant, kad jiems priskirtinų bylų spektras būtų kuo platesnis. Tačiau šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kokio dydžio bendrai viso proceso kaštų padidėjimas dėl papildomai teksiančių išlaidų, susijusių su tarėjų atsiradimu, valstybei ir visiems mokesčių mokėtojams būtų objektyviai priimtina ir pakeliama finansinė našta.
Turime suprasti, kad inicijuodami visuomenės atstovų įsitraukimą į teisminius procesus, tai yra nustatydami tarėjų skaičių, teisminių procesų ar bylų kategorijų, kuriuose jie dalyvautų, skaičių, didiname ir viso proceso kaštus kiekvienoje iš tokių bylų, kuriose tarėjai dalyvautų. Tai reiškia didesnę finansinę naštą valstybei ir kiekvienam joje gyvenančiam mokesčių mokėtojui. Nors tiek 2016 m. rengiant tarėjų instituto koncepciją, tiek ir 2019 m. rengiant Tarėjų įstatymo ir kitus su tuo susijusių įstatymų projektus buvo atlikti preliminarūs skaičiavimai tik pagal esamą teisminių procesų statistiką (dėl vidutiniškai vienai bylai išnagrinėti skiriamų teismo posėdžių, dienų skaičiaus ir kt.), šiuos paskaičiavimus pagrindžiant tik išlaidomis, kurios tiesiogiai susijusios su tarėjo dalyvavimu procese (jo užmokestis, kelionės išlaidos, įvadiniai mokymai ir kt.), tuo pačiu nenumatant ir neanalizuojant visų kitų (tarp jų ir netiesiogiai su tarėju susijusių) galimų su šio instituto atsiradimu išlaidų padidėjimo.
Tokie paskaičiavimai ir pateikta statistika bei ja paremta papildomų kaštų prognozė, turint omenyje išaugsiantį privalomai procese dalyvauti turėsiančių asmenų skaičių (t. y. tarėjai), negali realiai atspindėti būsimos situacijos, nes yra neišsami ir pernelyg teorinio pobūdžio. Didėjant privalomai procese dalyvaujančių asmenų skaičiui, didėja ir tikimybė, kad procesas dažniau gali būti atidedamas, pertraukiamas neatvykus byloje dalyvaujančiam asmeniui ar tarėjui, dėl ko gali išaugti ir kitos procesinės išlaidos, pavyzdžiui, susijusios su liudytojų, ekspertų kelionės išlaidų apmokėjimu, galinčių ir atvykusių į procesą tarėjų darbo apmokėjimu, asmenų konvojavimo išlaidomis, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidomis dėl advokato dalyvavimo procese, galiausiai papildomos pašto išlaidos ir pan.
Taigi tikėtina tarėjų instituto problema – labai išbrangsiantis ir taip pakankamai brangus procesas yra akivaizdi, o realūs papildomi finansavimo šaltiniai ir papildomai reikalingo finansavimo apskaičiavimai pagal numatomą visuomenės atstovų įsitraukimo į teisminius procesus apimtį šiuo metu iš esmės yra nematomi ir nežinomi, kas sutikime, kelia pagrįstų abejonių, ar valstybei teksianti papildoma kaina yra adekvati siekiamam rezultatui, ar šis rezultatas, nors labai tikėtina, kad ir teigiamas, nebus dėl tų pačių priežasčių trumpalaikis.
Manau, kad klausimas dėl visuomenės atstovų įtraukimo į teisminius procesus apimties ir tikslingumo kiek įmanoma daugiau praplėsti tarėjams priskirtinų bylų spektrą, tiek ir problema dėl išbrangsiančio proceso, turėtų būti sprendžiama papildomai ir išsamiau analizuojant, atliekant tikslesnius skaičiavimus dėl papildomų proceso išlaidų, numatant realius papildomai reikalingo finansavimo šaltinius. Manau, kad norint kiek įmanoma labiau praplėsti tarėjams priskirtinų bylų spektrą, tuo pačiu siekiant sumažinti viso proceso kaštus dėl tarėjų instituto įvedimo, tikslinga būtų pirmiausia apsvarstyti, ar nėra pagrindo mažinti tarėjų, o tuo pačiu visos teismo kolegijos narių skaičiaus, kai bylą nagrinėja trijų teisėjų kolegija.
Taip pat abejotina dėl tikslingumo ir teisingumo susieti tarėjo darbo dienos užmokestį su teisėjo pareiginės algos dydžiu, turint omenyje, kad jis dalyvautų tik teismo procesinio sprendimo priėmimo, bet ne jo surašymo procese ir galėtų nedalyvauti jį skelbiant. Taigi, jo vykdomos funkcijos, jų turinys šia prasme yra ženkliai siauresnės nei teisėjo, dėl to ir atlyginimas galėtų būti nustatomas proporcingai mažesnis.
– Nagrinėjant bylas, ypač tas, kuriose nėra pateikta akivaizdžių kaltės įrodymų ar kaltinamojo prisipažinimo, reikia pakankamai gilių teisės žinių. Tai ypač bylose dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų, teismų veiksmų. Anksčiau buvo skelbta, kad tarėjais galėtų būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos piliečiai, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kaip manote, ar diplomuotas bei patyręs ekonomistas, inžinierius ar biologas galės perprasti ir tinkamai vertinti teisines proceso vingrybes? Galbūt vertėtų kilstelti kvalifikacinę tarėjų atrankos kartelę nurodant, kad jais gali tapti teisinį išsilavinimą turintys žmonės ?
– Priešingai nei prisiekusieji, kurie nesprendžia įstatymo interpretavimo ir taikymo konkrečioms bylos aplinkybėms klausimų, mes kalbame apie tokius tarėjus, kuriems parengtais įstatymų projektais dėl jų įteisinimo Lietuvoje numatoma suteikti sprendžiamą vaidmenį kartu su teisėjais nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas. Kitaip tariant, prisiekusieji nesprendžia teisinių klausimų, kurie reikalauja specialiųjų teisinių žinių bei teisinio darbo patirties.
Tarėjai pagal numatomą jų įteisinimo modelį turėtų kartu su teisėjais priimti sprendimą ir tokiais klausimais, kurie šiandien gali būti labai sudėtingi ir profesionaliems teisėjams. Nors kai kuriose bylose neteisininkų gyvenimiška ir darbinė patirtis, kitoks, galbūt daugiau bendražmogiškas, požiūris į teisinius klausimus, kurie teisėjui jau galbūt yra tapę kasdieniais, gali būti ir naudingi. Žinoma, jog keletą kartų per metus teismų procesuose galintys dalyvauti asmenys (tarėjai), neprivalantys turėti teisinio išsilavinimo ir atitinkamai specialių teisinių žinių, neturėtų iš esmės jokio gilesnio teisinio suvokimo dėl veikos ar jos kvalifikavimo bei kitų byloje spręstinų teisinių klausimų, todėl jiems gali būti sudėtinga teisiškai vertinti bylos aplinkybes.
Tai galėtų būti problema, ypatingai tais atvejais, kai tarėjai dėl teisinių žinių stokos labiau pasikliautų emocijomis, kas nedviprasmiškai neigiamai atsilieptų ir vykdomam teisingumui. Dėl šios problemos galimas ir teismo priimamų sprendimų motyvacijos kokybės sumažėjimas (neaiški motyvacija, pseudomotyvai), galimai darytų neigiamą įtaką ir jų bendrai kokybei, teismų praktikos nuosekliam ir vieningam plėtojimui. Kadangi planuojamame įteisinti tarėjų modelyje numatyta, kad sprendimai bus priimami teisėjų ir tarėjų bendrai balsų dauguma, galimos situacijos, kai dalyvaujančių profesionalių teisėjų ir neturinčių teisinio išsilavinimo tarėjų nuomonės išsiskirs, tačiau pareiga surašyti sprendimą išliktų teisėjui, kuris turėtų tokiu atveju surašyti motyvus sprendimui, dėl kurio turi kitą nuomonę. Tai savaime suponuoja problemą dėl galimo žemo motyvacijos lygio, sprendimo argumentacijos stokos, o tai gali lemti sprendimo neaiškumą byloje dalyvavusiems asmenims. Dėl šios problemos galbūt ir vertėtų svarstyti ne tik aukštojo universitetinio, bet ir specialaus teisinio išsilavinimo reikalavimo numatymą tarėjams.
Bet tokiu atveju yra ir kita medalio pusė. Turime suprasti, kad Lietuva yra palyginti maža valstybė. Taigi, numatydami papildomą kriterijų dėl teisinio išsilavinimo norint tapti tarėju, dar labiau susiauriname ratą asmenų, galėsiančių pretenduoti tapti tarėjais. Įvertinus nemažą reikalavimų norint tapti tarėju pagal numatomą įteisinti modelį skaičių, o taip pat ir ribojimus, neleidžiančius juo būti, gali kilti problema sudarant tarėjų sąrašą, dėl to taptų sudėtinga užtikrinti tarėjų dalyvavimą kiekvienoje teismų su tarėjais numatytoje nagrinėti byloje. Tai galėtų sutrikdyti ir sklandų bylų nagrinėjimo procesą, dėl to galėtų pailgėti ir bylų nagrinėjimo terminai. Dėl šios priežasties abejočiau tikslingumu tarėjams numatyti teisinio išsilavinimo reikalavimą.
– Lietuvoje gana plačiai iš kino filmų bei knygų žinomas JAV teismuose praktikuojamas prisiekusiųjų instituto modelis, kai sprendimą – asmuo kaltas, ar ne balsuodami priima atrinkti visuomenės atstovai, o teisėjas skiria bausmę arba išteisina. Kokie šio modelio panašumai ir skirtumai su siūlomu tarėjų instituto įvedimu?
– Tiek prisiekusieji, tiek ir Lietuvoje siūlomas įteisinti tarėjų institutas yra visuomenės įtraukimo į teisingumo vykdymą formos. Visuomenės atstovų dalyvavimo tiek viena, tiek ir kita forma teismų procesuose praktika pasaulyje nėra nauja ir daug kur egzistuoja.
Kalbant apie tarėjus, jie skirtingai nei prisiekusieji, paprastai atrenkami teisėjauti kartu su teisėjais, dėl to teismo tarėjai įgyja daugelį profesionalių teisėjų teisių, pareigų bei garantijų. Tarėjai kartu su teisėju (paprastai vienas teisėjas ir du tarėjai arba trys teisėjai ir keturi tarėjai) dalyvauja visame bylos procese ir visiškai vykdo teisingumą, t. y. tiria įrodymus ir ne tik sprendžia, ar kaltinamasis yra kaltas, bet kartu su teisėju skiria jam bausmę. Tuo tarpu prisiekusieji yra išskirti į atskirą nuo teisėjo kolegiją (paprastai jų dalyvauja dvylika) ir sprendžia tik teisiamojo kaltumo klausimą, t. y. priima sprendimą, ar kaltinamasis yra kaltas, ar nekaltas, pakaltinamas ar nepakaltinamas. Toje byloje dalyvaujantis teisėjas vadovauja posėdžiams, tiria įrodymus, nustato faktines aplinkybes ir skiria bausmę.
Teisėjo ir prisiekusiųjų funkcijos tokiame visuomenės įtraukimo į teisingumo vykdymą modelyje yra atribotos, skirtingai nei tarėjų atveju. Prisiekusieji stebi procesą, posėdžiauja slaptai nedalyvaujant profesionaliam teisėjui ir vieni svarsto klausimą bei priima sprendimą. Taigi, prisiekusiųjų atliekama funkcija, nors yra savarankiškesnė, tačiau siauresnė nei tarėjų, nes jie nesprendžia įstatymo interpretavimo ir taikymo konkrečioms bylos aplinkybėms klausimų (teisinių klausimų). Tuo tarpu tarėjai turi be jokių išlygų priimti sprendimą tiek dėl fakto, tiek ir teisinių klausimų, kurie savo pobūdžiu gali būti pakankamai sudėtingi ir profesionaliam teisėjui.
Kalbant apie abiejų modelių trūkumus, tai prisiekusiųjų teismo didžiausi trūkumai yra brangiai kainuojantis ir galintis ilgai trukti procesas (dėl nemažo prisiekusiųjų skaičiaus, kas lemia kad ir pasiekti sutarimą dėl kaltės yra sunku ir tai gali užtrukti) bei tai, kad prisiekusieji priimdami sprendimą gali pernelyg daug pasikliauti emocijomis, simpatijomis ir kt. Tarėjų bene didžiausias trūkumas yra tai, kad neprofesionaliems teisininkams (tarėjams), kurie sprendžia ne tik fakto (kaip prisiekusieji), o ir teisės klausimus, kartais gali būti pernelyg sudėtinga juos spręsti tiek dėl teorinių, tiek ir dėl praktinių žinių stokos.
– Kaip, Jūsų nuomone, tarėjų institutas galėtų įtakoti visą Lietuvos teismų sistemą, tiek bylų nagrinėjimo skaidrumo, tiek ir visuomenės pasitikėjimo kontekste? Ką manote apie pasigirstančius vertinimus, esą tarėjų nepageidauja ir jiems priešinasi patys teisėjai, neva nenorintys prarasti sprendimų svarbiose bylose priėmimo monopolio?
– Manau, kad tinkamas visuomenės įtraukimas į teisminius procesus, kaip beje ir tinkamas visuomenės informavimas apie šiuos procesus, yra labai svarbus dalykas teismams siekiant būti atviriems, išgirstiems ir teisingai suprastiems. Kadangi teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų, tai tarėjų institutas, kaip viena iš visuomenės įtraukimo į teisminius procesus forma, šiame kontekste iš esmės taip pat galėtų daryti teigiamą įtaką Lietuvos teismų sistemai.
Galime prisiminti, kad siekiant tokių pačių tikslų visuomenės atstovai prieš keletą metų buvo įtraukti į teismų savivaldos institucijų (įvairių komisijų – atrankos, vertinimo, etikos ir drausmės ir t. t.) veiklą ir jų įsitraukimas davė teigiamą rezultatą. Manytina, kad ir tarėjų instituto atsiradimas neabejotinai skatintų teismų darbo atvirumą, skaidrumą, taip pat ir visuomenės teisinį švietimą. Tai sudarytų prielaidas ir visuomenės pasitikėjimo teismais augimui, nes tokiu būdu patiems visuomenės atstovams dalyvaujant sprendimų priėmimuose galimai mažiau būtų neigiamų reakcijų, emocijomis grindžiamos kritikos teismams dėl priimtų sprendimų, nes ji (visuomenė) tokiu būdu pati dalyvautų priimant šiuos sprendimus. Taip neigiamas krūvis, tenkantis dabar vien tik teismams (teisėjams), būtų pasidalinamas ir teismams tenkanti dalis dėl to galėtų ženkliai sumažėti.
Taigi, didesnis visuomenės pasitikėjimas teismais ir yra didžiausia galima nauda įvedus tarėjų institutą teismuose. Tai labai svarbus dalykas, nes visuomenės pasitikėjimas teismais yra ne tik demokratinės teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės elementas, bet ir reikšminga teisminės valdžios veiksmingos veiklos sąlyga. Jau vien tik dėl to manau, kad tarėjų atsiradimas teismuose būtų ne tik, kad konstituciškai tikslingas ir pagrįstas, bet ir logiškas, nuoseklus žingsnis siekiant visuomenės pasitikėjimo teismais bei teisine sistema didinimo, tuo pačiu užtikrinant ir būtiną sąlygą teisminės valdžios veiklos veiksmingumui didinti.
Lietuvos teismų bendruomenė, jų savivalda jau keliolika metų aiškiai ir nuosekliai viešai pasisako už visuomenės atstovų įtraukimą į teisminius procesus, jų reikalingumą šiuose procesuose, todėl vertinimams, esą tarėjų nepageidauja ir jiems priešinasi patys teisėjai, nėra jokio pagrindo. Visgi tarėjų institutas iki šiol nėra įgyvendintas. Nesant abejonių, kad tarėjų iš tiesų reikia ir neapsisprendžiant, kaip geriausiai tai padaryti, sėkmingam šio instituto atsiradimui iš esmės reikia greičiausiai tik politinės valios, kuriai susiformuoti, mano manymu, trūksta išsamios, informatyvios komunikacijos, diskusijos tiek su visuomene, tiek ir su teisėjų bendruomene dėl to, kaip geriau tarėjų instituto įteisinimo procesą įgyvendinti, kad visos pusės aiškiai žinotų, kokia šio instituto nauda, kaštai ir kokios galimos rizikos, siekiant numatyti priemones efektyviam tokių rizikų valdymui. Šiuo metu prie tarėjų klausimo geriausiu atveju epizodiškai sugrįžtama po vienos ar kitos teismų išnagrinėtos rezonansinės bylos, aktyviai aptarinėjant teismų priimtus sprendimus tokiose bylose.
Tačiau konstruktyvios diskusijos, viešų konsultacijų, kas sudarytų pagrindą politiniams sprendimams be valios trūkumų dėl tarėjų įteisinimo kuo greičiau priimti, iš esmės nevyksta, dėl to galima manyti, kad numatomo tarėjų instituto atsiradimo nauda abejojama (ar ji tiesiog nežinoma) ne teisėjų ar visuomenės, o politikų, turinčių apsispręsti dėl tarėjų instituto įgyvendinimo pagal siūlomus Konstitucijos atitinkamų nuostatų pakeitimo projektą bei Tarėjų įstatymo projektą, tarpe. Tokia nežinia ir neapibrėžtumas neleidžia identifikuoti galimų numatomo teisinio reguliavimo problemų, numatyti galimus sprendimo būdus bei priemones, kas sudaro prielaidas manymui, jog tarėjų institutas gali startuoti neturint tinkamo reguliavimo ir/ar nepasiruošus jo sėkmingam įgyvendinimui.
