Civilinio proceso kodekso 56 straipsnis įtvirtintas imperatyvus klausimas, kas gali būti asmens atstovas pagal pavedimą civiliniame procese, reglamentuotas baigtinis tokių asmenų sąrašas. Kiti asmenys atstovai gali būti pagal pavedimą civiliniame procese tik kartu su advokatais ar advokato padėjėjais. TEISMAI.LT pasigilino, kas lemia tokių griežtų apribojimų egzistavimą?
Atstovo reikiamybės esmė
Kaip ir bet kokio kito atstovavimo, atstovavimo civiliniame procese esmė yra atstovaujamojo asmens pakeitimas jo atstovu. Jei tai būtų vienintelis atstovavimo pagal pavedimą civiliame procese tikslas, asmens teisė rinktis, kas gali būti jo atstovu teisme, neturėtų būti ribojima ir jis galėtų pavesti savo interesus atstovauti bet kuriam kitam veiksniam asmeniui. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje procesinis atstovavimas siejamas tik su asmens pakeitimo procese jo atstovu tikslo įgyvendinimu. Dėl šios priežasties Rusijoje vykstančiame civiliniame procese asmenį gali atstovauti bet kuris kitas veiksnus fizinis asmuo.
Atstovavimas pagal pavedimą civiliniame procese Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje taip pat siejamas ir su kitų tikslų įgyvendinimu ir tam tikromis aplinkybėmis.
Nereikalingos, bet reikalingos teisinės žinios
Atstovavimas civiliniame procese yra susijęs su kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo tikslo įgyvendinimu. Užtikrinant šio tikslo įgyvendinimą, galimybė būti atstovu civiliniame procese siejama su tam tikru aspektu – specialių teisinių žinių turėjimu. Advokatu ar advokatu padėjėju gali būti tik asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. O advokato statusas dažniausiai yra įgijamas išlaikius specialų kvalifikacinį egzaminą. Kitų Civilinio proceso kodekse nurodytų asmenų galimybė būti atstovais civiliniame procese taip pat gali būti siejama su aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turėjimu.
Kalbant apie specialių teisinių žinių turėjimą, kaip kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo ir galimybės būti atstovu civiliniame procese pagrindą, taip pat reikia įvertinti ir kitus civilinio proceso aspektus. Pirma reikia nurodyti tai, kad civiliniame procese galioja principas teismas išmano teisę. Vadovaujantis šiuo principu ieškovas ar atsakovas, grįsdamas savo poziciją, neprivalo pateikti teisinių argumentų, pavyzdžiui, ieškinyje privalomai turi būti nurodytas tik faktinis ieškinio pagrindas.
Atitinkamai, kai asmuo veda bylą pats, jis gali ir neturėti teisinių žinių. Tačiau šį asmenį procese pakeitus atstovu, tam tikrais atvejais jo atstovu civiliniame procese gali būti tik asmuo su teisiniu išsilavinimu. Nors ir tokiais atvejais galioja nurodytas principas, kad teismas žino teisę. Taigi susiklosto paradoksali situacija, kai vienu atveju, pačiam asmeniui dalyvaujant bylos nagrinėjime, teisinių žinių turėjimas nėra privaloma galimybės ginti teisme teises. Kitu atveju, proceso dalyvį pakeitus atstovu, galėjimas ginti teises jau siejamas su teisinio išsilavinimo turėjimu.
Antra aplinkybė, kelianti abejonių dėl teisinių žinių turėjimo, kaip atstovavimo civiliniame procese apribojimo pagrindo, yra tai, kad Civilinis kodeksas numato atvejus, kai asmens atstovas civiliniame procese gali būti asmuo ir be teisinio išsilavinimo.
Pavyzdžiui, bendrininkus gali atstovauti vienas iš bendrininkų, kuriam nekeliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, arba atstovais be teisinio išsilavinimo gali būti profesinių sąjungų, asociacijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, valdymo organų nariai.
Nori, nenori – atstovaujantį asmenį privalėsi rinktis
Kartu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bet kurio asmens atstovu civiliniame procese gali būti tik advokatai ir advokatų padėjėjai. Kiti asmenys su teisiniu išsilavinimu gali būti atstovai tik kodekse nurodytais atvejais. Dėl to susiklosto situacija, kai, vienu atveju, vertinant tam tikro asmens atitiktį keliamam reikalavimui turėti specialių teisinių žinių, asmeniui suteikiama teisė būti kito asmens atstovu civiliniame procese, o kitu atveju, nepaisant jo turimų teisinių žinių, jis kito asmens atstovu būti nebegalės.
Dėl nurodytų priežasčių kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimas, pakeičiant atstovaujamąjį asmenį procese, nors ir yra svarbus atstovavimo civiliniame procese tikslas, tačiau neturi būti laikomas vieninteliu procesiniam atstovavimui civilinėje byloje keliamu tikslu. Pripažįstant šio tikslo absoliutumą, teisės aktuose būtų įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad asmuo, norėdamas apginti savo teises civiliniame procese, jei pats neturi teisinio išsilavinimo, privalo pavesti savo teises ginti asmeniui su teisiniu išsilavinimu.
Kartu reikia pripažinti, kad tam tikrais atvejais galimybė atlikti procesinius veiksmus yra siejama su teisinių žinių turėjimu.
Pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 347 straipsnis numato bendrą kasacijos surašymo taisyklę, pagal kurią kasacinį skundą surašo advokatas. Pats asmuo gali surašyti kasacinį skundą tik tuo atveju, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Toks reglamentavimas pagrįstas kasacinio bylų proceso prigimtimi: patikrinti apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Pagalba teismui vykdant teisingumą
Taip pat kaip procesinio atstovavimo civilinėje byloje tikslas – nurodoma pagalba teismui, vykdant teisingumą civilinėje byloje. Šis tikslas įgyvendinamas kai asmenį civiliniame procese atstovauja advokatas ar advokato padėjėjas. Tai paaiškinama tuo, kad advokato veikla yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis.
Kalbant apie pagalbos teismui, vykdant teisingumą, tikslo įgyvendinimą procesinio atstovavimo instituto pagalba, galima nurodyti tą patį paradoksą, kad, kai asmuo pats veda bylą teisme, jis neprivalo padėti teismui vykdyti teisingumą, o, kai asmenį atstovauja advokatas, šis tikslas turi būti įgyvendinamas. Pripažįstant kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo ir pagalbos teismui vykdant teisingumą tikslų absoliutumą, teisiniame reglamentavime turėtų būti įtvirtinama privalomojo advokato dalyvavimo norma.
Tačiau privalomas advokato dalyvavimas civilinėje byloje yra numatytas tik konkrečiais įstatymų nurodytais atvejais, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 2.115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šalys bylose dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui.
Taigi galima teigti, kad sričių, kuriuose nurodyti du procesinio atstovavimo tikslai civiliniame procese yra absoliutūs ir lemia privalomą advokato dalyvavimą byloje, skaičius nėra didelis. Kartu galima nurodyti, kad pavyzdžiui, Austrijoje privalomo advokato dalyvavimo pareiga egzistuoja visais atvejais, kai ginčo suma viršija 5 000 eurų.
Pats asmuo gali ginti savo teises tik bylose, kuriose ginčo suma yra mažesnė už 5 000 eurų, paveldėjimo ir išlaikymo priteisimo bylose. Panaši privalomo advokato dalyvavimo pareiga egzistuoja ir Vokietijoje, kur apygardų ir aukštesnių instancijų teismuose asmens interesus turi atstovauti advokatas.
Ryšiai tarp atstovo ir atstovaujamojo
Kadangi, remiantis tik trim nurodytais procesinio atstovavimo tikslais (asmens pakeitimas procese, kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimas ir pagalba teismui vykdant teisingumą) negali būti pilna apimtimi paaiškinti atstovavimo civiliniame procese ribojimai, galima nurodyti ketvirtąjį aspektą, darantį įtaką asmens galimybėms būti kito asmens atstovu civiliniame procese. Toks ketvirtas aspektas yra tam tikrų ryšių tarp atstovo ir atstovaujamojo egzistavimas, kuris leidžia kalbėti apie tikslų jų tapatumą.
Ryšius tarp atstovo ir atstovaujamojo ir jų tikslų panašumą, pagal jų intensyvumą, galima suskirstyti į tris rūšis:
1. Pirmuoju atveju atstovas ir atstovaujamasis turi identiškus tikslus. Tokių ryšių pagrindu gali būti identiška padėtis procese: bendraieškiai ar bendraatsakovai siekia to paties tikslo, kad ieškinys būtų patenkintas arba netenkintas. Apie siekiamų tikslų identiškumą taip pat galima kalbėti ir tais atvejais, kai profesinė sąjunga, asociacija ar kitas viešasis juridinis asmuo, kurio steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, atstovauja savo nariams ar dalyviams
2. Atstovo ir atstovaujamojo ryšys, kurio pagrindu asmeniui suteikiama teisė pakeisti civiliniame procese kitą asmenį, gali pasireikšti kaip giminystės ryšis, taip pat atstovo (antstolio padėjėjo) ir atstovaujamojo (antstolio) profesinio statuso ryšiai. Šiais atvejais tarp atstovo ir atstovaujamojo egzistuoja tam tikri ilgalaikiai ryšiai, kurie leidžia daryti prielaidą, kad atstovas yra suinteresuotas veikti atstovaujamojo interesais.
3. Pagaliau advokato ar advokato padėjėjo ir jų kliento ryšiai gali būti susiję tik su atstovavimu tam tikroje civilinėje byloje ir nepasižymėti ilgalaikiškumo. Advokato ar advokato padėjėjo santykiams su klientu taikoma Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią advokato ir advokato padėjėjo veikla turi būti grindžiama lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principais. Tačiau kartu visuomet egzistuoja advokato ar advokato padėjėjo pareiga atsižvelgti į viešąjį teisingumo vykdymo interesą. Taigi bet kokiu atveju advokato ar advokato padėjėjo kaip atstovo veiklai yra keliamas reikalavimas siekti ne vien tik atstovaujamojo tikslų, bet ir veikti teisingumo įgyvendinimo interesais.
Atstovo ir atstovaujamojo ryšių rūšis lemia, kokie tikslai yra įgyvendinami asmens procesiniu atstovavimu civiliniame procese. Kai vienas bendrininkas atstovauja kitam bendrininkui arba profesinė sąjunga ar kita asociacija atstovauja savo nariams ar dalyviams, atstovavimo galimybė grindžiama jų tikslų identiškumu ir asmens pakeitimo procese tikslo įgyvendinimu. Savo giminaičių arba sutuoktinio (sugyventinio) atstovavimo arba kai antstolį atstovauja antstolio padėjėjas atvejais atstovavimui be ryšių egzistavimo aspekto atstovavimui keliamas dviejų tikslų įgyvendinimo uždavinys: asmens pakeitimo civiliniame procese ir kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo tikslai.
Advokato ir advokato padėjėjo atvejais be jų ir jų kliento ryšio egzistavimo taip pat turi būti įgyvendinti visi trys procesinio atstovavimo tikslai. Taigi galima pastebėti vieną dėsningumą: mažėjant atstovaujamojo ir atstovo tikslų identiškumui ir silpnėjant jų tarpusavio ryšiams, atitinkamai didėja kitų, procesiniam atstovavimui civilinėse bylose keliamų tikslų skaičius.
Taigi tam tikro ryšio tarp atstovo ir atstovaujamojo egzistavimas, kai galima daryti pagrįstą prielaidą dėl jų tikslų tapatumo, ir vieno ar kelių procesinio atstovavimo tikslų įgyvendinimo siekis sudaro pagrindą tam tikram asmeniui tapti kito asmens atstovu civiliniame procese.