Išeiti iš ten, kur niekada nenorėtų grįžti.

63 metų J. Buta kasdien skaičiuoja dienas, kai galės pradėti naują gyvenimą – 2020 m. spalio 2 d. jam visam laikui turėtų atsiverti įkalinimo įstaigos vartai. Tačiau ir šiandien nuteistasis gyvena ne taip, kaip kiti tūkstančiai kalinių: dėl gero elgesio prieš keletą metų į atvirąją koloniją perkeltas nuteistasis savaitgaliais vyksta į Tauragę susitikti su savo šeima, o kiekvieną darbo dienos rytą sėda prie nuosavo automobilio vairo ir vyksta į už keliolikos kilometrų esančią mėsos perdirbimo bendrovę, kurioje dirba.

„Kartais juokauju: esu komandiruotėje, iš kurios į namus grįžtu tik savaitgaliais“, – sako J. Buta.

Tauragiškis neslepia, kad visą laiką, praleistą Lukiškių kalėjime, svajojo apie išėjimą į laisvę – net ir tada, kai dar nežinojo, jog mirties bausmė bus pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. „Svarbiausia – tikėti, – J. Buta įsitikinęs, kad būtent tikėjimas jam ir padovanojo naują gyvenimą. – Žmogus pats turi save nuteikti, kad būtų viltis, užsiimti kažkuo naudingu ir galvoti, nesvarbu, ar tu išeisi ar liksi ten, bet ruoštis išėjimui, nes jeigu išeisi, šioje pusėje bus labai sunku. O jeigu pats nieko nedarysi, už tave niekas nieko nepadarys.“

J. Buta buvo pirmasis iki gyvos galvos įkalintas nuteistasis, kuriam prezidentė dar 2012 m. pabaigoje suteikė malonę ir griežčiausią bausmę pakeitė įkalinimu iki 25 metų. Iki tol Lukiškių kalėjime bausmę atlikinėjęs nuteistasis netrukus buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus, kur kalėjo trejus su pusę metų – dėl gero elgesio buvo perkeltas į atvirąją koloniją. Nuteistąjį įkalinimo įstaigos vadovybė ne kartą siūlė paleisti į laisvę lygtinai, tačiau tam iki šiol nepritarė teismas.

Nusikaltimas, pakeitęs gyvenimą

J. Buta su savo bendrais, kurie jau seniai yra išėję į laisvę, buvo nuteistas dėl 1995 m. rugsėjo 19 d. įvykdyto tuomet veikusio banko „Hermis“ Šiaulių filialo apiplėšimo ir čia dirbusio apsaugos darbuotojo Lino Žuko (28 m.) tyčinio nužudymo. J. Buta tuo metu dirbo banko inkasatoriumi ir filialo valdytojo vairuotoju.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad apie 22 val. J. Buta atėjo į banką, nieko blogo neįtaręs apsaugininkas jį įsileido – vairuotojas paprašė neįjungti signalizacijos, nes esą planavo plauti bankui priklausančius automobilius.

Su apsaugos darbuotoju gerai pažįstamas J. Buta jį taip pat pavaišino alumi, į kurį įpylė klofelino – nuo jų vyras apsvaigo ir užmigo. Tada inkasatorius į banką įleido savo bendrus, tarp kurių buvo ir J. Butos brolis Jonas. Iš anksto nusikaltimą suplanavęs J. Buta net nelaukė, kol apsaugininkas atsibus – jį pasmaugė. O paskui ėmė visi kartu ieškoti pinigų – iš seifų buvo pagrobta apie 940 tūkst. litų (daugiau kaip 270 tūkst. eurų).

Nužudyto apsaugininko nusikaltėliai banke nepaliko – įtempė į automobilį ir nuvežė į Šiaulių rajone esantį Švendrių kaimą, kur pelkėtoje Žiužmos upelio pakrantėje, užkasė į iš anksto iškastą duobę.

Nusikaltėliai netrukus sunaikino įkalčius – padėgė automobilį.

„Hermio“ banko apiplėšimo išaiškinimui pareigūnai metė dideles pajėgas: L. Žuko kūnas buvo surastas tik po dviejų savaičių. Prieš tai miške aptiktas ir sudegęs automobilis. Netrukus teisėsauga ėmė domėtis J. Buta – paaiškėjo, kad jo brolis buvo įklimpęs į skolas ir po banko apiplėšimo jas grąžino.

Kai buvo sulaikytas J. Buta ir jo brolis, ėmė aiškėti nusikaltimo detalės, taip pat buvo aptikti beveik visi pinigai – nusikaltėliai buvo spėję išleisti apie 50 tūkst. Eur.

Dėl šaltakraujiško nužudymo J. Buta, kuris ne tik organizavo, bet ir buvo pagrindinis vykdytojas, buvo nuteistas mirties bausme, tačiau tuo metu Lietuvoje jau buvo svarstoma jos atsisakyti. Taip ir buvo padaryta po daugiau kaip trejų metų, todėl dar nesušaudytam žudikui buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos.

J. Buta dar teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą atsiprašė L. Žuko artimųjų, o vėliau atleidimo maldavo viešai – televizijos laidos „Atleisk“ metu.

Apie praeitį negalvoja

Kalėdamas Lukiškėse J. Buta labai pasikeitė – baigė antrąjį universitetą, dalyvavo įvairiose socialinėse programose, padėjo reabilituotis kitiems nuteistiesiems. Tai neliko nepastebėta – jam buvo suteikta malonė ir bausmė sušvelninta iki 25 m. Tačiau tai labai įskaudino L. Žuko artimuosius – jie iki šiol mano, kad žudikas privalėjo būti sušaudytas.

Bet apie tai J. Buta šiandien nebegalvoja ir sako, kad permąstė savo gyvenimą – jeigu galėtų sugrąžinti praeitį, tokios klaidos nedarytų. Tai pataria ir kitiems, norintiems greitai praturtėti – už savo nuodėmes anksčiau ar vėliau teks susimokėti.

„Mano patarimas – geriau nerizikuoti ir nebandyti, – sako J. Buta. – Kitą kartą gyvenime nekartočiau šios klaidos, jeigu viskas suktųsi iš naujo, nes supranti, kad prarandi didžiąją dalį gyvenimo, nukenčia žmonės per neatsakingus veiksmus, todėl geriau gyventi skurdžiau, bet visada būti laisvu ir gyventi sąžiningai.“

Jis neslepia, kad banko apiplėšimas ir bendradarbio nužudymas – didžiausia klaida. Tačiau apie tai kalinys stengiasi nebegalvoti: „Dabar praktiškai pagrindinės mano mintys yra apie ateitį, gyvenimą laisvėje – išsivadavau, norisi jau kito gyvenimo, normalaus bendravimo, kuris yra šioje, o ne kitoje tvoros pusėje.“

Kitokios taisyklės

J. Buta neslepia, kad prisitaikyti prie gyvenimo zonoje nebuvo lengva, tačiau norint išgyventi reikėjo pakeisti požiūrį į daugelį dalykų.

„Per tiek metų teko ir laviruoti, ir žiūrėti, ir stebėtis, ir kalbėtis su žmonėmis, nes nieko nepadarysi – toks čia yra gyvenimas, – sakė jis. – Gyvenimas kaip ir laisvėje, tik kitokios taisyklės. Todėl visada stengiausi išlikti žmogumi, ir save tobulinti, kad nereikėtų depresuoti, degraduoti būnant tokioje aplinkoje. Tiesiog gyvenau, nes supratau, kad yra tokia situacija, tokia aplinka, negalima savęs laidoti, reikia gyventi.“

O paklaustas, ar nebaisu bus išeiti į laisvę, kai visuomenės požiūris į kalinius yra neigiamas, J. Buta sako, kad šiam žingsniui ruošėsi jau daugybę metų.

„Prie to reikia priprasti, arba – susitaikyti, tačiau jeigu žmogus elgiasi normaliai, nemanau, kad bus blogai – svarbiausia nekliudyk kitų ir tavęs nekliudys, – sakė J. Buta. – Yra sakoma, kad elkis taip, kaip tu nori, kad elgtųsi su tavimi, todėl, manau, jeigu tu elgiesi normaliai, ir su tavimi taip pat elgsis – čia yra tokie dėsniai, nuo kurių nepabėgsi.“

Išskirtinis pokalbis su J. Buta iš Pravieniškių pataisos namų – vaizdo įraše, o apie nuteistųjų gyvenimą zonoje skaitykite specialiame DELFI projekte „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“.