Iš pradžių labai nedrąsiai siuvinėtus meno kūrinius pradėjusios kurti Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Valošinaitė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė Kristina Pečiukaitienė taip susižavėjo šia meno sritimi, kad savo vakarų be siuvinėjimo jau nebeįsivaizduoja. Žurnalui TEISMAI.LT teismuose dirbančios moterys atskleidžia, kad daugelis pabandžiusiųjų užkimba.
Ar aš taip galėčiau?
Maždaug prieš penkerius metus siuvinėti pradėjusi Kristina sako visą gyvenimą žavėjusis močiutės siuvinėtais darbais, kurie dar ir dabar puošia jos namus.
„Maniau, kad siuvinėjimas ne man ir niekuomet nesuprasiu, neišmoksiu, kaip tai daryti. Bet kartą gavau dovaną – draugė padovanojo savo siuvinėtą darbelį, labai mažą kačiuką. Jis buvo toks nuostabus, kad keletą savaičių nepaleidau jo iš rankų. Vis žiūrinėjau, varčiau ir galvojau – kaipgi jai pavyko, ar tai sunku, ar galėčiau ir aš taip“, – savo siuvinėjimo pradžią prisimena moteris.
Pasak Kristinos, prieš vienas atostogas ji susikaupė, nuėjo į artimiausią prekybos centrą ir nusipirko patį mažiausią siuvinėjimo rinkinį. Pamąsčiusi, kad pabandyti nieko nekainuoja, pašnekovė išsiuvinėjo žirafiuką ir nuo tada siuvinėjimas tapo jos pagrindiniu hobiu.
Kaip ir Kristiną, Danutę siuvinėti pastūmėjo pats artimiausias žmogus – dukra. Prieš kelerius metus pradėjusią siuvinėti teisėją šia aistra užkrėtusi atžala dar mamą išmokė ir visų šio meno subtilybių.
Nėra nuotaikos – trūkinės siūlai
Labiausiai gėles ir gyvūnus (ypač kates) mėgstanti siuvinėti Kristina, pamačiusi kažką gražaus, užsinori tai paversti savo paveikslu. „Šiuo metu esu išsiuvinėjusi keletą drugelių, katinų, vieną dalmantiną, žvirbliukų, gėlių kompozicijų, moterų atvaizdų, gyvybės medį ir didelę, įspūdingą širdį. Būna taip, kad pradedu siuvinėti vieną darbą, vėliau pamatau ką nors įdomesnio, geidžiamesnio, vėliau dar kažką...“ – apie vienu metu stalčiuje atsirandančius 3–4 siuvinėjamus darbus pasakoja teismo posėdžių sekretorė.
Kristina atskleidžia, kad siuvinėja tik tada, kai yra geros nuotaikos, ir tik tada, kai to nori. Ji iš patirties žino, kad jei siuvinės tik dėl to, kad reikia, nieko gero nebus. Kaip tyčia, velsis ir trūkinės siūlai, kryželis bus nelygus ir kreivas.
„Visi mano darbai – vidinės būsenos atspindys. Niekada nesiuvinėju, kai neturiu tam įkvėpimo. Būna taip, kad jo tenka laukti net ir pusę metų“, – šypsosi pašnekovė.
Siuvinėjimo terapija
„Siuvinėjimas man yra savotiška meditacija, būdas atsipalaiduoti. Siuvinėdama negalvoju nei apie darbą, nei apie buities rūpesčius. Ne kartą, užklupus nemigo naktims, imdavau į rankas medžiagą ir siuvinėdavau“, – sako Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja.
Kad siuvinėjimas atpalaiduoja, ramina ir yra savotiška terapijos forma po intensyvios darbo dienos, pritaria ir Kristina.
„Nesiuvinėju labai didelių darbų, kuriems išsiuvinėti reikėtų kelerių metų. Dažniausiai vieno darbelio siuvinėjimas trunka nuo poros mėnesių iki pusės metų. Rekordų nesiekiu, todėl niekada nesistengiu darbą baigti greitai“, – apie laiko sąnaudas atvirauja moteris.
Pasak jos, šiame procese nelabai ir paskubėsi. Kristina paskaičiavo, kad vienas kryželis vidutiniškai išsiuvinėjamas per penkias sekundes. Taigi galima apskaičiuoti, kiek trunka išsiuvinėti vidutinio dydžio paveiksliuką: vidutinis siuvinėtas darbas būna 20*20 arba 25*25 cm dydžio, tokiame darbe būna nuo 13 000 iki 20 000 tūkstančių kryželių. Prie šių skaičių dar būtina pridėti siūlų vėrimą bei nuolatinį spalvų keitimą ir nepamiršti, kad vis dėlto šiam hobiui galima skirti tik laisvas minutes, liekančias po visų atliktų dienos darbų (dažniausiai vėlyvais vakarais).
„Tikrai ne vieno tūkstančio adatos dygsnių prireikia paveikslui sukurti. Jei paveikslas yra didelis, tai jį siuvinėju ne vieną savaitę, o mėnesius“, – Kristinai antrina Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja dirbanti Danutė.
Anot pašnekovių, siuvinėjimas nėra pigus malonumas. Standartinė vienos spalvos siūlų pakuotė vidutiniškai kainuoja nuo 1,5 iki 5 Lt (priklausomai nuo gamintojo ir siūlo sudėties). Viename darbe vidutiniškai būna apie 15 spalvų, kartais nedideliame darbe būna ir daugiau nei 30 atspalvių. Prie kainos dar reikėtų pridėti specialią medžiagą, specialias pirštų nebadančias adatas, žymeklius, rėmelius ir galiausiai darbo rėminimo paslaugas.
„Aišku, šis hobis „pelno“ neneša, tačiau pamačiusi galutinį rezultatą apie pinigus nebegalvoju. Pamirštu net skaudančias akis, nuovargį ir dažniausiai dar tą patį vakarą jau imu ruoštis siuvinėti naują darbą“, – apie džiaugsmą baigus kūrinį kalba Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorė.
Pasak Danutės, jai brangiausiai kainuoja siuvinėti skirta medžiaga su būsimo paveikslo vaizdu. Būtent toks siuvinėjimo būdas teisėjai yra priimtiniausias, nes „nereikia nieko skaičiuoti, galvoti, ar paveikslas pavyks. Tiesiog seki pačią schemą ir siuvinėji.“
Atiduoti dalelę kitiems
Abi paveikslus siuvinėjančios pašnekovės apie savo darbų parodą sako negalvojančios. „Dažniausiai siuvinėju savo malonumui, taigi didžioji dalis darbų puošia mano namų ir kabineto sienas. Dovanoju dar kol kas labai retai, ir tai tik tada, kai tikrai noriu konkrečiam žmogui padovanoti savo siuvinėtą darbą, t. y. kitam atiduoti dalelę savęs“, – sako Kristina. Šiuo metu ji jau išsiuvinėjusi 40 darbų, didžiausias buvo apie 45*60 cm.
Danutės paveikslai puošia draugų ir artimųjų namų sienas. „Ypač malonu siuvinėti paveikslą, kurį ketinu dovanoti artimajam. Aš nuoširdžiai tikiu, kad rankų darbo dovanos yra pačios tikriausios, nes spinduliuoja gerąją energiją, kurią įdėjai ne tik liesdamasis prie paveikslo, bet ir galvodamas apie tą žmogų“, – pasakoja mielai savo darbus į svečius atvykusiems draugams ir artimiesiems rodanti moteris.
Kai kalbėjomės su Kristina, apie savo darbų parodą ji dar nedrįso galvoti. Šiandien jau žinome, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme planuojama pirmoji Kristinos darbų paroda.