aA
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad <...> nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ – šiais žodžiais pradedamas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Aktą, kuriuo skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, pasirašė Aukščiausiosios Tarybos deputatai, vienas iš jų – Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas profesorius Jonas Prapiestis.
Jonas Prapiestis
Jonas Prapiestis
© Saulius Žiūra

J. Prapiesčiui teko dirbti visų valdžių – leidžiamosios, vykdomosios, teisminės – institucijose, iš arti stebėti teisinės valstybės kūrimo procesus ir juose dalyvauti. „Už nuopelnus teismų sistemai“ J. Prapiesčiui skirtas Teismų sistemos apdovanojimas. Su šia neeiline asmenybe kalbamės apie teisę, kaip pašaukimą, teisingumo sampratą ir iššūkius bei pasiekimus įgyvendinant reformas.

– Esate aukštos kvalifikacijos žmogus ir išskirtinė asmenybė. Kaip tapote teisininku, kodėl pasirinkote būtent šį kelią?

– Visada būdavo labai gera, kai pajusdavau, kad kam nors reikalinga mano pagalba, o aš galiu padėti. Todėl mokykloje vis dažniau kildavo mintis studijuoti mediciną. Tačiau viską keitė tai, kad prieš kraują, žaizdas esu bejėgis. Tada nusprendžiau, kad advokatas, teisėjas ir kiti teisininkai yra tie asmenys, kurie visuomenei yra labai reikalingi ir gali padėti iškilus problemoms ar net ištikus nelaimei.

– Per visą karjerą teko dirbti visų valdžių – leidžiamosios, vykdomosios, teisminės – institucijose, iš arti stebėjote teisinės valstybės kūrimo procesus ir pats juose dalyvavote. Kokias vidines problemas įžvelgėte anuomet, kokie buvo tuometiniai iššūkiai, palyginti su iššūkiais ir problemomis, su kuriomis susiduria dabartinė teisinė sistema?

– Kalbant apie laikotarpius, kai dirbau Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijos pirmininku, o vėliau – teisingumo ministru, jie buvo nepakartojami: iš esmės ir teisines institucijas, ir teisę reikėjo kurti iš naujo arba pritaikyti atkurtai nepriklausomai valstybei. Visa tai reikėjo daryti labai greitai, kai kuriuos įstatymus rašant ir naktimis, o kai kuriuos, ką tik priimtus, nedelsiant skelbti per televiziją, nes taip buvo siekiama sustabdyti, pavyzdžiui, priešiškos „Jedinstvo“ organizacijos, kenkėjiškus veiksmus.

Netrūko ir išorinio poveikio, trugdžių, pavyzdžiui, Maskva dėjo daug pastangų žlugdydama nacionalinės prokuratūros veiklą: rėmėsi sovietine Vidaus reikalų kariuomene, užėmė Respublikos prokuratūros pastatą, atsiuntė „savo generalinį“ prokurorą ir t.t. Tačiau visa tai buvo sėkmingai įveikiama suvokiant savo darbo svarbą, prasmę, tuo metu vyravo dvasinis visos tautos pakilimas, nuoširdus patriotizmas, kuris jungė teisininkus (ir jaunus, ir patyrusius). Labai svarbu buvo ir tai, kad teisininkais buvo pasitikima, o jų profesionalumas buvo vertinamas, tarkim, Aukščiausiojoje Taryboje iš esmės visi svarbiausi teisės aktų projektai nebuvo priimami neišklausius Teisinės sistemos komisijos nuomonės, panašiai buvo vertinamos ir Teisingumo ministerijos išvados tuometinės Vyriausybės posėdžiuose.

Viena iš pagrindinių problemų dabartinėje teisinėje sistemoje – nesibaigiančios reformos. Neretai jos skelbiamos tik dėl to, kad nauja atėjusi valdžia įsiamžintų „sukūrusi“ tai, kas iš esmės jau yra ir seniai veikia, arba „išgelbėtų“ tai, ko jau nebėra ir nebereikia. Pretendentas į bent kiek aukštesnį postą paprastai turi prižadėti, kad viską pertvarkys, daug ką atleis iš darbo ir panašiai.

Apskritai teisinės sistemos raidoje trūksta visą apimančio ir tikrai sistemiško požiūrio: atskiros teisinės institucijos „reformuoja save“, neretai mėgdžiodamos kažkur girdėtą, matytą ir t.t. Tai pasekmė to, kad visa teisinės sistemos reformos eiga, rezultatai Seime paskutinį kartą buvo svarstyti 1998 metais. Ne mažesnė bėda – vis dažnesnė iš esmės mėgėjiška, proginė, populistinė, atskirų teisės šakų sistemos (pvz., baudžiamosios justicijos) nepaisanti teisėkūra. Atrodo, kad šiame procese vis mažiau reikia tos srities specialistų profesionalų. Deja, kas gali paneigti, kad tokiai situacijai apibūdinti tinka dar prieš šimtmetį mirusio, bet taip ir nepalaidoto „klasiko“ žodžiai, jog valstybę valdyti, taigi ir įstatymus kurti gali bet kas.

– Kaip buvo suprantama sąvoka „teisingumas“ tuomet, kai prisidėjote prie teisės kūrimo Lietuvoje, ir kaip ji suprantama dabar? Kas Jums pačiam yra teisingumas?

– Manau, kad teisingumas iš esmės visą laiką buvo suprantamas taip pat, tik jo vykdymas gali būti vertinamas skirtingai. Man teisingumas – tai sprendimas byloje, kurį lemia bylos medžiaga ir įstatymo galia, o ne norai, nuotaikos, taip pat tai jausmas, kai esu tikras, kad dėl savo sprendimo niekada nebus gėda ne tik man, bet ir mano kolegoms, vaikams, artimiesiems.

– Dėstote universitete, prisidedate prie jaunosios teisininkų kartos ugdymo. Kokie yra šių dienų teisininkai, kokie jų siekiai, svajonės, tikslai?

– Jaunimas – nuostabus: veržlus, talentingas, be galo smalsus. Manau, kad Vilniaus universiteto pirmame kurse teisininkai, prisiekę niekada nepadaryti gėdos savo Alma Mater, šios priesaikos nedvejodami laikysis visą gyvenimą.

– Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1992–1996 m. buvote Lietuvos Respublikos Teisingumo ministru. Jums vadovaujant Teisingumo ministerijai buvo atlikta teismų reforma, sukurti apygardų, Apeliacinis teismas, reorganizuotas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kaip tuomet sekėsi įgyvendinti šias reformas?

– Šviesaus atminimo prezidentas Algirdas Brazauskas 1994 m. pradžioje nurodė, kad iki 1995 m. sausio 1 d. turi būti sukurta Konstitucijoje numatyta bendrosios kompetencijos teismų sistema. Nors Teisingumo ministerijoje tuo metu dirbo apie 70 darbuotojų, mažiau nei per metus buvo parengta visa teismų reformai būtinų teisės aktų projektų sistema, numatyti galimi naujų teismų vadovai, teisėjai, parengtos būtinos materialinės sąlygos naujų teismų veiklai ir t. t.

Supratome savo darbo svarbą, prasmę, dominavo pakili optimistinė nuotaika, santarvė – rengiant teisės aktų projektus visada galėjome kreiptis pagalbos į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkus, Teisės institutą, visus teismus. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad prezidentas pažadėjo visapusišką paramą ir sutiko su mūsų prašymais, kad Aukščiausioje Taryboje su teismų reforma susiję įstatymai būtų svarstomi ir priimami „be eilės“, kad būtų užtikrintas finansavimas bei pagalba gaunant ar statant pastatus naujiems teismams, kad kandidatus į teismų vadovus, teisėjus parinktų ir prezidentui teiktų Teisingumo ministerija (pasitarusi su teismų pirmininkais), o politikai į šį procesą nesikištų.

Viskas buvo ištesėta ir naujųjų teismų vadovai Pranas Kūris, Vytautas Milius, Vladas Nikitinas (vėliau – Albinas Sirvydis), Albertas Milinis, Vaclovas Birbilas, Tomas Zdanavičius, Rasa Valentinienė per neįtikėtinai trumpą laiką „suderino“ teismų kolektyvus darbui. Suprantama, teismuose daug ko trūko, ir apskritai sistema buvo nauja, daug ko reikėjo mokytis ir išmokti. Todėl buvo kreiptasi į žurnalistus, prašant kurį laiką tolerantiškai vertinti naują situaciją, galimus nesklandumus. Žavėjo žurnalistų supratingumas ir geranoriškumas.

Suprantama, kad taip sėkmingai vykstanti reforma gadino nuotaiką opozicijai, todėl visaip buvo trukdoma sudaryti normalias darbo sąlygas Apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui. Pavyzdžiui, Teisingumo ministerijos Finansų ir ūkio departamento direktorė Gertrūda Tumelienė ne vieną mėnesį prašė, įtikinėjo, derėjosi su protestuotojais, kurie nenorėjo įleisti teismų į savo darbo vietą – buvusio KGB pastatą (kurį dar Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė perdavė Teisingumo ministerijai naujų teismų įkūrimui), kad būtų „atkovotas“ (išsipirktas) centrinis įėjimas į šį pastatą ir būtų pradėtos restauruoti salės, unikalios durys, laiptinė ir t. t.

Dėl teismų reformą reguliuojančių teisės aktų konstitucingumo pirmiausia konservatorių – Aukščiausiosios Tarybos deputatų – pastangomis buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Laukdamas Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimo su savo jaunaisiais bendražygiais viceministru Gintaru Švedu, padėjėju Armanu Abramavičiumi, Personalo skyriaus viršininke Danute Gasiūniene ir kitais juokavau, kad, jei pralaimime šią bylą Konstituciniame Teisme, tai Kalėdas švęsime jau ne ministerijoje, o grįžę į universitetą. Konstitucinis Teismas savo 1994 m. gruodžio 22 d. ir 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimais konstatavo, kad sukurta nauja teismų sistema – konstitucinė.

– Kokiais projektais ar veiklomis labiausiais didžiuojatės?

– Didžiuojuosi signataro ir teisingumo ministro veikla. Labai džiaugiuosi Vilniaus universiteto rektoriaus man įteiktu diplomu „Universiteto metų dėstytojas“, ypač vertinu Teismų sistemos apdovanojimą „Už nuopelnus teismų sistemai“.

– Kokios vertybės Jums gyvenimas yra svarbiausios?

– Šeima, padorumas, pagarba žmonėms, patriotizmas, valstybiškumas.

– Esate pasiekęs profesinių aukštumų, ar turite kokių profesinių siekių? Kokie Jūsų asmeniniai tikslai?

– Kartu su Baudžiamosios justicijos katedros kolegomis Gintaru Švedu, Armanu Abramavičiumi, Egidijumi Bieliūnu parašyti naują Baudžiamosios teisės vadovėlį.

– Kokių savybių reikia tokiems pasiekimams? Ar tai paveldima, ar to išmokstama?

– Atkaklumo, ryžtingumo, savigarbos, realaus savo galimybių įvertinimo, sugebėjimo atrinkti tikruosius draugus. Daug kas paveldima, daugiausia – išmokstama, išugdoma šeimoje.

– Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei?

– Linkiu, kad visų teismų visų darbuotojų pasiaukojamas darbas siekiant teisingumo būtų tinkamai valstybės įvertintas, kad teismų vadovai rūpintųsi teismo darbuotojais kaip savo artimaisiais, kad šventes lydėtų, pavyzdžiui, tokie vadovų įsakymai: „Siekiant, kad ant kiekvieno teismų sistemos darbuotojo šventinio stalo būtų kalėdinė žąsis, kiekvienam skiriamas vieno mėnesio atlyginimo dydžio priedas“ (iš 1994, 1995 metų kalėdinių teisingumo ministro įsakymų).

O svarbiausia – kad nepritrūktų sveikatos. Kad namuose būtų santarvė ir meilė.

Jonas Prapiestis – asmenybė, prisilietusi prie istorijos
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jono Prapiesčio biografija

1975 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir liko jame dėstyti. Buvo Teisės fakulteto prodekanas.

1982 m. baigė aspirantūrą Maskvos M. Lomonosovo universitete, apgynė daktaro disertaciją.

1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Teisinės sistemos komisijos pirmininkas. Yra Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras.

1992–1996 m. – teisingumo ministras.

1996–2005 m. – Konstitucinio Teismo teisėjas.

2005 iki šiol – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.), teismų sistemos apdovanojimas „Už nuopelnus teismų sistemai“ (2017 m.)

TEISMAI.lt
TEISMAI.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Top naujienos

Tyrimą apie COVID-19 kilmę paviešinęs vokiečių fizikas: yra labai daug keistų dalykų sulaukė audringos reakcijos (399)

„O vis dėlto koronavirusas kilo iš Uhano laboratorijos!“ – kai vasario viduryje Hamburgo...

Be pajamų ir darbo – jau pusmetį: renginių verslo atstovai darbinasi kurjeriais, kai kas išparduoda turtą (351)

Privačių renginių verslo atstovai be darbo ir pajamų sėdi jau pusmetį. Kad galėtų išmaitinti...

Šiai profesijai žada tikrą aukso amžių: atlyginimas nuo 2000 eurų tik prasideda (57)

Profesijos, kurių šiuo metu labiausiai trūksta. Kokios jos? Negi išties yra paprastas atsakymas į...

Pagal susirgimą šia mirtina liga skaičių Lietuva – antra Europoje: gydytoja įspėjo apie tykantį pavojų (6)

1 iš 100 erkių Lietuvoje nešioja erkinį encefalitą (EE). Praėjusiais metais šalyje nuo erkinio...

Po pažinties instagrame – tikra drama virtęs pasimatymas Vilniaus viešbutyje: ji nesugebėjo pasakyti „ne“ (175)

Su bendraamžėmis merginomis santykių užmegzti nesugebėjęs viename šalies bankų Klientų...

Nesustabdomas Stanionis: lietuvio smūgiai susuko galvą ir grėsmingam varžovui (30)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Konektikuto „Mohegan Sun Casino“ arenoje, JAV, vykusioje...

Sekmadienį lepins pavasariška šiluma: kai kur šils ir iki 18 laipsnių (8)

Ilgimės didesnės šilumos, žalumos, tačiau vyraujantys orų procesai stabdo pavasario žingsnius....

NVSPL specialistės – apie geriamąjį vandenį: patarė, kaip žinoti, kuris yra kokybiškas, o kurio negerti (5)

Lietuva viešam vandens tiekimui naudoja vien tik požeminį vandenį ir tai yra didelis turtas....

Žurnalas „Moteris“ | D+

Išskirtinis interviu su Reese Witherspoon: tenka paplušėti, kad įtikintum, jog nesi vieno personažo aktorė

Išskirtinė ir nepamirštama romantinių komedijų aktorė bei viena įtakingiausių šių dienų...

Puoselėjame veją – kaip tai daro profesionalus apželdintojas tręšimas, šukavimas, aeravimas, atsėjimas

Agronomas, apželdinimo specialistas Tautvydas Gurskas besirūpinantiems savo veja , planuojant...