aA
Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Kristina Petrošienė plačiai nesireklamuoja, kad savo laisvalaikio valandas leidžia ne taip, kaip visi, o budėdama prie telefono ir bandydama padėti gyvenimo sunkumų ištiktiems žmonėms, skambinantiems į „Jaunimo liniją“.
Kristina Petrošienė
© TEISMAI.LT

Apie tai, kodėl ji tapo savanore, kas tai yra ir ką jai tai duoda, TEISMAI.LT ir kalbina Kristiną, kerinčią aplinkinius savo energija ir šypsena.

– Jau metus savanoriauji „Jaunimo linijoje“. Kodėl? Gal neturi kur dėti savo laisvalaikio?

– Turiu ir kur, ir su kuo leisti laisvalaikį, tačiau labai noriu gyventi tenkindama ne vien savo egoistinius įgeidžius. „Jaunimo linija“ mano gyvenime atsirado gana sunkiu laikotarpiu – ieškant naujos veiklos, kuri būtų ne tik miela širdžiai, bet ir prasminga. Iš tikrųjų į šios organizacijos potencialių savanorių atranką užsiregistravau paskui savo vyrą – jis buvo šios minties autorius. Kai abu gavome atsakymą, jog mums leidžiama mokytis savanoriauti, susėdome ir sprendėme, kuriam to labiau reikia, nes abu mokytis vienu metu negalėjome – turime namus, sūnų, kitų įsipareigojimų.

Nusprendėme, kad šis klausimas labiau rūpi man, todėl iškeliavau į mokslus. Esu nepaprastai dėkinga savo vyrui, kad jis tuos gana intensyvius mėnesius ne tik pavadavo mane buityje, bet ir sudarė sąlygas užsiimti savišvieta kitose srityse.

– Tavo darbas labai įtemptas. Ar neužverda smegenys po darbo dienos dar bandant „atsipalaiduoti“ būtent tokiu būdu – tiesiant ranką krizės ištiktam jaunuoliui?

– Į „Jaunimo liniją“ gali skambinti ne tik jaunuoliai – bet kokio amžiaus žmonės. Būna, kad skambina ir pensininkai, ir brandūs suaugusieji, ir visai nedideli vaikai. Kartais sulaukiama klausimų dėl pavadinimo, tačiau iš tiesų organizacija ištiesia ranką kiekvienam besikreipiančiam laišku arba skambučiu.

Smegenys neužverda, atvirkščiai – po budėjimo jaučiuosi rami, pasitikinti savimi. Ši veikla kaip tik leidžia palikti savo darbą darbe – šioje tarnystėje lengvai „persijungiu“. Dažniausiai net nejaučiu, kad laisvalaikiu veikiu kažką dėl kitų – „Jaunimo linija“ tapo integralia mano gyvenimo dalimi, ji mane visokeriopai praturtina; juk padėdamas sunkumus patiriančiam nepažįstamam žmogui gauni neįkainojamos žmogiškos patirties. Apskritai labai remiu savanorystės idėjas, todėl mielai ir pati šioje veikloje dalyvauju.

– Ar prisimeni pirmąjį pagalbos skambutį?

– Puikiai prisimenu, tačiau kalbėti apie konkretų pokalbį negaliu – organizacija skrupulingai saugo atsiveriančių žmonių privatumą, laikydamasi griežtos pokalbių konfidencialumo politikos. Tačiau papasakoti, kaip to pokalbio metu jaučiausi, galiu. Teoriškai pirmasis pokalbis įvyko dar mokantis, todėl drebėjo ne tik rankos ir kojos, bet ir visas vidus. Bijojau paimti į rankas telefono ragelį, o dar buvau stebima patyrusio savanorio. Tačiau pokalbis įvyko, po jo gavau konstruktyvų grįžtamąjį ryšį, pasiūlymus, ką galima daryti kitaip, padrąsinimą, jog klysta ir patyrę savanoriai, todėl nusiraminau. Kiti tos dienos pokalbiai ėjosi sklandžiau.

Ne prasčiau pamenu ir pirmąjį savarankišką budėjimą – jaučiausi rami ir laiminga, nes atrodė, kad net fiziškai jaučiau šios veiklos prasmę. Sunkią akimirką būti išklausytam, priimtam, nenuvertintam, sulaukti empatijos ir šilto ryšio reikia kiekvienam iš mūsų, tačiau ne kiekvienas turime tokių artimų žmonių, kuriems išdrįstame pasipasakoti.

– Kokie pokalbiai būna patys sudėtingiausi?

Kartais po pokalbių jaučiuosi pavargusi ar nuliūdusi, kadangi išklausius skambintoją ateina supratimas, kaip mūsų šalyje stigmatizuojami tokie reiškiniai, kaip depresija, psichikos ligos, kaip sunku gyventi žmonėms, kurie visada turi būti stiprūs ir „patogūs“, nes taip reikalauja visuomenė, o sutrikę, silpni ar susirgę – atstumiami. Kiek daug žmonių jaučiasi vieniši ar atstumti, kiek daug yra baimės atsiverti, pasirodyti pažeidžiamiems.

Be abejo, emociškai sudėtingiausia kalbėtis su žmonėmis, kurie galvoja apie savižudybę arba paskambina jau susižaloję. Priimdama faktą, jog tai – tų žmonių sprendimas, būnu su jais tomis akimirkomis ir taip, kaip jiems tuo momentu reikia. Žmogaus gyvybė yra didžiulė vertybė, ir savanoris stengiasi parodyti skambintojui, dėl ko verta gyventi.

– Ką pati gauni iš tų pokalbių?

– Kartais man atrodo, jog pradėjus savanoriauti pasikeitė mano gyvenimo būdas, t. y. tam tikros nuostatos, vertybės išplito ir į kitas gyvenimo sritis. Pajutau, kad geriau suvaldau stresą darbe, tapo lengviau bendrauti su konfliktiškai nusiteikusiais ar agresyviais žmonėmis, o per tai – suprasti ir padėti. Vienas labiausiai mane pakeitusių dalykų – „Jaunimo linijos“ savanorių kvalifikacijos kėlimo kursuose išgirsta frazė, kad jeigu žmogus ant tavęs rėkia, tai jis nori ne tau pakenkti, o sau padėti.

– Lietuvos teismuose darbą pradėjo savanoriai, pasiruošę padėti nukentėjusiems, fizinį, psichologinį smurtą patyrusiems ir į teismą su nerimu atvykusiems asmenims. Kaip vertini šią iniciatyvą?

– Tai puikus ir, manau, laiku vykdomas projektas. Pastaraisiais metais daug investuota į teismų sistemos atvirumą, sukurta daug pasitikėjimą didinančių įrankių, tačiau šis projektas, mano nuomone, bus labai realus ir netgi išmatuojamas pokytis, nes sistema pasirūpina tuo, kas svarbiausia – žmogumi.

Vizitas teisme – stresinė, nekasdienė patirtis, todėl pabuvimas kartu su liudytoju ar nukentėjusiuoju tomis minutėmis prieš posėdį, papasakojimas jam svarbiausių dalykų apie teismo procesą ar jo organizavimo tvarką, tiesiog išklausymas nerimo, baimės, nepasitikėjimo kamuojamo žmogaus, nepalikimas vienišo prieš nepažįstamą patirtį yra nuoširdus rūpestis juo. Savanoriai atliks prasmingą darbą; mes turime būti jiems be galo dėkingi, kad ne susikoncentruoja į asmeninius interesus, o skiria savo laisvalaikį nesavanaudiškai veiklai.

Mane asmeniškai labai džiugina, kad šalyje, kur savanorystė nėra senos, gilios tradicijos dalis, tokia, pavadinkime, konservatyvi sistema įsileidžia savanorius į savo koridorius ir stengiasi kaip įmanoma geriau pasirūpinti lankytojais. Tai leidžia didžiuotis institucija, kurioje dirbame.

– Kaip manai, ko labiausiai stinga mūsų visuomenei?

– Esame neatsikratę posovietinio įtarumo, kitokio saviškio baimės, kaltinimų ir draudimų kultūros, netolerancijos, teisuoliškumo, nešiojame kaukes net būdami vieni. Kaip sakė Gintaras Beresnevičius, švelnus paklaikimas – tipiškai lietuviška būsena.

Man atrodo, jog mūsų visuomenei šiuo metu labiausiai stinga atvirumo, paprastumo, gerumo ir savistabos. Save stebėdami geriau suprastume, galėtume įvardyti savo jausmus, išmoktume geriau juos suvaldyti, neužgniaužti. Šitaip lengviau suprastume ir priimtume kitą žmogų – gal tuomet apskritai reikėtų mažiau pagalbos su sunkumais susiduriantiems žmonėms?

Sorenas Kierkegaard‘as sakė, kad niekas nėra taip įkalintas ir iš jokio įkalinimo nėra taip neįmanoma išsiveržti, kaip iš to, kuriame individas laiko pats save. Tad to ir noriu palinkėti mums visiems ir pačiai sau – vidinės laisvės. Ne dirbtinės, o tos ramios, paprastos, priimančios ir sau atleidžiančios.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žymiam fotografui teko teisintis dėl žodžių apie asocialus: „niekas nepasikeis, kol jiems bus leidžiama daugintis“ (143)

„Niekas nepasikeis, kol tiems asocialams leidžiama daugintis. Jeigu galėčiau pakeisti, tai...

Švedai šiurpsta: rado schemą, kaip šiukšlėm pripažintos mašinos Lietuvoje grįžta į kelius (130)

Skandinavijos šalyse į automobilius, importuotus iš Lietuvos, žiūrima ypač įtariai, ir ne be...

Streiką pradėjo didžiausia Lietuvos mokykla: situacijos įkaitais tapo vaikai (113)

Antradienį neterminuotą streiką pradėjusios didžiausios Lietuvos mokyklos streiko komitetas...

Visame pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla (107)

Visame pasaulyje sutriko socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ veikla. Svetainės su...

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai (15)

„Kai turi vieną vaiką, supranti, koks sunkus tavo gyvenimas. Viską sureikšmini, stengiesi, kad...

Dainininkės Romos Mačiulytės skriaudikas kalės ilgiau: skundas atsisuko prieš nuteistąjį (1)

Žinomos dainininkės Romos Mačiulytės skriaudikas Valerijus Simovičius užlipo ant grėblio....

Skvernelio reitingo paslaptis: surastas priešas ir galandami nauji ginklai (289)

Spalis Lietuvos Vyriausybei buvo tikrai karštas, bet ne dėl to, kad šiemet mūsų šalyje...

Kalėdinių eglių karštinė prasideda: Alytus visus žada nustebinti eglės aukščiu (15)

Gruo­džio 1 die­ną Ro­tu­šės aikš­tė­je bus įžieb­ta Aly­taus mies­to...

44-erių gražuolė pasidalijo puikios išvaizdos paslaptimis: 12-os minučių triukas daro stebuklus (6)

Švytinti oda, pavydėtina figūra ir nė vienos raukšlelės - taip apibūdinama 44-erių Abigail...

Stilistės verdiktas: kokių batų privalu turėti kiekvienai moteriai (6)

Kokius batus avėti prie sijono? O prie suknelės? Koks turėtų būti kulno ilgis, jei kelnės –...